Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. gruodžio 16 d., Nr. 24 (267)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Nauji kardinolai

Naujieji kardinolai ir popiežius
Pranciškus aplankė konsistorijoje
nedalyvavusį popiežių
emeritą Benediktą XVI

Lapkričio 19-ąją, šeštadienį, popiežius Pranciškus vadovavo apeigoms, kurių metu oficialiai paskirta 17 kardinolų. Trylika iš jų yra šiuo metu pareigas einantys ganytojai, o dar keturi jau yra perkopę 80 metų amžiaus ribą ir kardinolystė jiems suteikiama pripažįstant jų sielovadinę tarnystę ir skaidrų krikščionišką liudijimą.

Pradedant konsistoriją, visų naujųjų kardinolų vardu į popiežių Pranciškų kreipėsi apaštalinis nuncijus Sirijoje Marijus Zenaris (Mario Zenari). Padėkojęs Šventajam Tėvui už kvietimą būti ypatingoje bendrystėje su juo ir su Romos Bažnyčia, kardinolas M. Zenaris sakė: „Pakvietėte mus iš visų kontinentų, iš regiono, kuris vadinamas „krikščionybės lopšiu“ ir kur pirmą kartą mokiniai buvo pavadinti krikščionimis, iš jaunų ir dinamiškų Bažnyčių, iš senojo kontinento ir naujojo pasaulio. Tai – iškalbingas Bažnyčios visuotinumo, gražios ir įvairios vieno ir to paties tikėjimo raiškos ženklas. Atėjome iš įvairių bažnytinių tikrovių: iš tarnavimo Šventajam Sostui, sielovadinės tarnystės, drąsių tikėjimo liudijimų“.

Popiežius Pranciškus kalbėdamas rėmėsi Evangelijos pagal Luką ištrauka (6, 27–36), kurioje pasakojama apie Jėzaus mokymą, jog reikia mylėti ne vien savo draugus, bet ir priešus.

Tokiu būdu Viešpats jiems parodo, jog tikroji viršūnė yra pasiekiama lygumoje ir lyguma mums primena, kad viršūnė yra žvilgsnis ir ypač kvietimas: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“. Šis kvietimas yra lydimas keturių paraginimų, kuriais Viešpats nori suteikti mokinių pašaukimui konkretumą gyvenimo kasdienybėje. Galėtume pasakyti, kad tai – keturi gailestingumo etapai: mylėkite, darykite gera, laiminkite, melskitės. Dėl šių dalykų visi galime sutarti, jie atrodo suprantami. Tai – keturi veiksmai, kuriuos lengvai atliekame savo draugų, artimų žmonių atžvilgiu. Problema iškyla, kai Jėzus mums nurodo kitus šių veiksmų adresatus labai aiškiu būdu, be žodžių vingrybių. Mylėkite savo priešus, darykite gera jūsų nekenčiantiems, laiminkite jus keikiančius, melskitės už niekintojus. Tokie veiksmai negimsta spontaniškai su tuo, kuris stovi prieš mus kaip varžovas, kaip priešas. Jų atžvilgiu mūsų pirmasis ir instinktyvus poelgis yra juos pažeminti, atmesti, iškeikti. Dažnai bandome juos „demonizuoti“, kad turėtume „šventą“ pasiteisinimą patraukti juos sau iš kelio. O Jėzus mums sako, kad priešą, kuris nekenčia, keikia ar niekina, reikia mylėti, daryti gera, laiminti ir melstis už jį.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, esame prieš vieną iš Jėzaus žiniai būdingiausių požymių, už kurio slypi jos jėga, mūsų džiaugsmo versmė, mūsų misijos ir Gerosios naujienos skelbimo galia. Priešą reikia mylėti. Dievo širdyje nėra priešų, Dievas turi tik vaikus. Mes statome mūrus, konstruojame kliūtis, skirstome žmones. Dievas turi vaikus ir ne tam, kad juos patrauktų sau iš kelio. Dievo meilė dvelkia ištikimybe asmenims, tai – motiniška ir tėviška meilė, kuri neapleidžia, net ir suklydus. Mūsų Tėvas nelaukia kol tapsime geri, mažiau neteisingi ir labiau tobuli. Mus myli, nes taip nusprendė, nes suteikė mums savo vaikų statusą. Ir mylėjo mus ir tada, kai buvome jo priešai. Besąlygiška Tėvo meilė visiems buvo ir yra reikalavimas atsiversti mūsų vargšėms širdims, kurios linkusios teisti, priešpastatyti ir pasmerkti. Žinojimas, kad Dievas myli jį atmetantį, yra neišsemiamas pasitikėjimo šaltinis ir paskata misijai.

Mūsų epochai būdingos sudėtingos problemos ir klausimai. Gyvename tokiu laiku, kai visuomenėje epidemiškai gimsta nesantaika ir atskirtis, kaip vienintelis būdas spręsti konfliktus. Matome, pavyzdžiui, kaip šalia mūsų esantis ne tik turi nepažįstamojo, imigranto ar pabėgėlio statusą, bet tampa grėsme, priešu, nes atėjo iš tolimo krašto su kitokiais papročiais. Priešu tampa dėl savo odos spalvos, dėl kalbos ar socialinio statuso, nes galvoja skirtingai ar išpažįsta kitą tikėjimą. Ir pamažu ši logika įsilieja į mūsų gyvenimo ir veiklos būdą. Viskas ir visi įgyja nedraugiškumo atspalvį. Skirtumai tampa priešiškumo, grasinimų ir prievartos simptomais. Pasak popiežiaus Pranciškaus, nedraugiškumo virusas pasiekia epidemijos lygį, žaloja ir naikina. Imuniteto prieš jį neturi ir krikščionių bendruomenės, kunigai, todėl reikia budrumo, nes toks elgesys yra prieš Bažnyčios turtingumą ir visuotinumą. Kalbą Šventasis Tėvas užbaigė kardinolams sakydamas, kad Viešpats ir šiandien juos kviečia nusileisti į „lygumą“, į minią, kurioje yra ta viršūnė, kurion jie turi lipti, pilna meilės, atleidimo, gailestingumo.

Po to vyko oficialios skyrimo kardinolais apeigos. Naujieji kardinolai ištarė priesaikos žodžius, o popiežius Pranciškus jiems įteikė simbolius ir ženklus, kurie apibūdina jų naująją atsakomybę. Šioje konsistorijoje nedalyvavo popiežius emeritas Benediktas XVI, tačiau buvo pranešta, jog po apeigų naujieji kardinolai kartu su popiežiumi Pranciškumi jį aplankė jo bute vienuolyne, Vatikano sodų teritorijoje, šalia Šv. Petro bazilikos.

Ši iškilminga naujų kardinolų skyrimo konsistorija buvo jau trečioji per Pranciškaus pontifikatą. Pirmoji įvyko 2014 metų vasarį ir jos metu Kardinolų kolegiją papildė 19 naujų narių. Antrąją konsistoriją popiežius Pranciškus sušaukė 2015 metų vasarį ir jos metu irgi buvo paskirta 19 naujų kardinolų. Įskaitant šio šeštadienio konsistoriją, bendras popiežiaus Pranciškaus paskirtų kardinolų skaičius – 55, iš kurių 44 priklauso vadinamiesiems kardinolams rinkėjams. Jie nėra peržengę 80 metų amžiaus ribos ir galėtų dalyvauti popiežių renkančioje konklavoje.

Konklavoje dalyvaujančių kardinolų amžiaus ribą nustatė popiežius Paulius VI. Jis nurodė, kad naują Popiežių renkančių kardinolų neturi būti daugiau kaip 120. Šios tvarkos laikomasi iki šiandien. Taigi nauji kardinolai skiriami tuomet, kai sumažėja jaunesnių nei 80 metų kardinolų skaičius, tačiau jų paskiriama tiek, kad nebūtų viršyta nustatyta 120 kardinolų rinkėjų riba. Šios taisyklės kelis kartu nesilaikė popiežius Jonas Paulius II, tačiau tais kartais bendras rinkėjų skaičius greitai sugrįždavo iki nustatytos ribos, nes skiriant naujus kardinolus buvo žinoma, kad kai kurie Kardinolų kolegijos nariai artimiausiu metu peržengs 80 metų ribą.

Panašiai yra šios konsistorijos atveju. Konsistorijos dieną – lapkričio 19-ąją – kardinolų rinkėjų skaičius – 121, tačiau lapkričio 28-ąją vienam kardinolui rinkėjui (kardinolui Teodorui Adrianui Sarui iš Senegalo) sukako 80 metų ir rinkėjų skaičius bus 120.

Po šios konsistorijos bendras kardinolų skaičius pakyla iki 228 (121 rinkėjas ir 107 vyresni nei 80 metų). Daugiausia kardinolų Europoje – 112, Šiaurės ir Pietų Amerikoje – po 27, Centrinėje Amerikoje – 8, Azijoje ir Afrikoje – po 24, Okeanijoje – 6. Žvelgiant į kardinolų statistiką po šeštadienio konsistorijos, į akis krinta tai, kad Europoje vyresnių nei 80 metų kardinolų yra daugiau negu kardinolų rinkėjų (rinkėjų 54, vyresnių – 58).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija