Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. gruodžio 16 d., Nr. 24 (267)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Albanijos palaimintųjų kraujas – sėkla, pasėjusi Bažnyčios pavasarį

Palaimintasis arkivyskupas
Vincentas Prenušis OFM

Albanijos kankinių nuotraukomis
apklijuotas kryžius sostinės
Tiranos gatvėje

Lapkričio 5-ąją, šeštadienį, Albanijoje, Škoderio Šv. Stepono katedroje, palaimintaisiais paskelbti kankiniai Duresio arkivyskupas Nikola Vincentas Prenušis (Nikollė Vincenē Prennushi) OFM ir 37 tikėjimo liudytojai, nukankinti 1945 – 1974 metais. Beatifikacijos šv. Mišiose Popiežiui atstovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato).

„Tai – šventė ne tik albanams, susirinkusiems Škoderyje, bet ir kituose Albanijos miestuose bei užsienyje. Praėjus vos dviem mėnesiams po to, kai kanonizuota Motina Teresė iš Kalkutos, didi jūsų žemės duktė ir didvyriška moteris, gailestingosios Dievo širdies veidrodis, šiandien skelbiami šventaisiais 38 kankiniai visiems primena, kad gėriui žemėje nuolat priešinasi blogis“, – homilijoje sakė kardinolas A. Amatas, pridurdamas, kad būtent kankiniai, o ne persekiotojai yra tikrieji žmonijos istorijos veikėjai. Popiežiaus atstovas sakė, kad kankiniai yra šviesos žibintai, spindintys žmonijos danguje bei rodantys visiems tikrąjį žmogaus veidą, kuris atspindi jo tapatybę būti į Dievą labai panašiu atvaizdu. Net kentėdami neteisingų persekiojimų pragarą kankiniai sekė Kristaus pavyzdžiu, rodydami jo atleidimą, stiprybę, brolybę, gailestingumą, tikėjimą. „Kankiniai liudija naują žmoniją, kuri istorijoje sėja ne karą, nesutarimus ar žudo nekaltuosius, tačiau taiką, džiaugsmą ir brolybę“, – kalbėjo kardinolas.

Kančia, kankinystė, išaukštinimas – tokia albanų kankinių istorija. Albanų kankinių gyvenimuose Kristus išgyveno savo kančią ir mirtį. Jis stovėjo šalia kunigo Lozoriaus Šantojos (Lazėr Shantoja), jis guodė jėzuitus Džovanį Faustį (Giovani Fausti) ir Danielių Dajanį (Daniel Dajani), pranciškoną Joną Šlakų (Gjon Shllaku) ar šeimos tėvą Kverimą Sadikų (Qerim Sadiku), kai jie buvo sušaudyti. Ypač žiaurus buvo vyskupo Pranciškaus Gjini (Frano Gjini) nužudymas, kuriam katalikai kunigai buvo pavedę ieškoti dialogo su režimu. Jis buvo suimtas, apkaltintas antikomunistine propaganda, kankinamas, marinamas badu iki išsekimo, vėliau mušamas, iš jo tyčiotasi. Mirties nuosprendis jam įvykdytas 1948 m. kovo 8 d. kartu su 15 kitų kunigų ir pasauliečių.

Ir kiti kankiniai – tarp jų Škoderio arkivyskupas V. Prenušis – nuteisti, nors ir nekalti, kankinti ir nužudyti, liudijo apie Kristaus buvimą šalia jų. Iš Kristaus malonės jie sėmėsi jėgų narsiai pasitikti kankinystę. „Jų kraujas tapo sėkla, kuri pasėjo Albanijos Bažnyčios pavasarį“, – pabrėžė kardinolas A. Amatas, primindamas, kad praėjusiame amžiuje komunistų režimo vykdyto religinio genocido akivaizdoje katalikų atsakas buvo atminti ir atleisti. Atminimas pasitarnauja stiprinant Jėzaus kvietimą atleisti priešams, juos mylėti ir melstis už savo persekiotojus. Katalikų kankinių paveldas turi būti ne neapykanta, susiskaldymas, apmaudas, tačiau meilė, brolybė, santarvė. Šiandien katalikai, atmindami savo kankinius, turi „apgaubti atleidimo apsiaustu tuos, kurie juos persekiojo, žemino, žudė“. Pasak kardinolo, šią dovaną Katalikų Bažnyčia su džiaugsmu dovanoja albanų tautai, kad sutaikinimo dvasioje gyvuotų sugyvenimas tarp brolių.

Primindamas, kad po kelių dienų popiežius Pranciškus paskirs kardinolu Škoderio arkivyskupijos kunigą Ernestą Simonį, išgyvenusį persekiojimus, homilijos pabaigoje kardinolas A. Amatas pacitavo jo žodžius, išgirdus apie paskyrimą: „Ši Šventojo Tėvo dovana mane ir toliau skatina stengtis būti sielų išganymo įrankiu Jo vardan. Tik Kristuje yra išganymas, šiandien jį skelbti pasauliui reikia labiau nei bet kada“.

Apie kiekvieną iš paskelbtų 38 kankinių galima plačiai rašyti, bet norisi priminti tik palaimintojo arkivyskupo V. Prenušio (1885–1949) tarnystę ir herojišką žūtį. Jis tuo metu buvo vyriausiasis Albanijos katalikų ganytojas, žinomas poetas ir publicistas, turėjęs daug nuopelnų ne tik Bažnyčiai, bet savo tautos kultūrai. Gimęs 1885 m. rugsėjo 4 d. katalikiškoje albanų šeimoje (pasaulietinį Nikolos krikšto vardą vėliau pakeitė į vienuolišką Vincento), penkiolikmetis jaunuolis įstojo į mažųjų brolių pranciškonų vienuoliją, veikusią Trošanio mieste. Dėl rodytų didelių gabumų buvo išsiųstas teologijos studijoms į Austriją ir Insbruko kolegijoje 1908 m. kovo 19 d. gavo kunigystės šventimus. Grįžęs aktyviai darbavosi sielovadoje savo tėvynėje, kuri siekė tautinio išsivadavimo iš Turkijos valdymo. 1914 metais, paskelbus Albanijos nepriklausomybę, kartu su aktyvia bažnytine veikla įsitraukė į šalies visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, daug rašė spaudoje, aptardamas nacionalinius ir tarptautinius reikalus. Buvo žymus poetas, rinko atgimstančios albanų tautos folklorą, skatino liaudies meninę kūrybą.


Popiežius Pijus XI 1936 m. sausio 27 d. jį paskyrė Sapės vyskupu, o 1940 m. birželio 26 d. Diureso šalies (antrosios po Škoderio) arkivyskupijos, kuriai priklauso ir sostinė Tirana, ganytoju. Toje atsakingoje tarnystėje, jau vykstant Antrajam pasauliniam karui, kai Albaniją buvo okupavusi fašistinė Italija ir nacistinė Vokietija, palaikė tikinčiųjų dvasią, rūpinosi jų reikmėmis. Po karo Albanijoje įsitvirtinus komunistams su radikaliomis stalinistinėmis nuostatomis, prasidėjo šiai ateistinei valdžiai būdingas susidorojimas su Bažnyčia ir kitomis toje Balkanų šalyje veikusiomis religinėmis bendruomenėmis. 1946 metais buvo išvarytas apaštalinis nuncijus, suvalstybinta bažnytinė nuosavybė, uždarytos seminarijos, nutraukta vienuolinė veikla, uždraustas krikščioniškas švietimas, pradėti kontroliuoti dvasiniai paskyrimai. Komunistinis diktatorius Enveras Hodža (Enver Hoxha), valdęs Albaniją iki mirties (1985 metais), išsikvietęs arkiv. V. Prenušį ir kitus ganytojus, pareikalavo nutraukti visus ryšius su Roma ir kurti nepriklausomą „nacionalinę“ Bažnyčią. Hierarchams tvirtai atsisakius žengti tokiu keliu, komunistinės represijos dar labiau sustiprėjo iš Albanijos deportuojant užsienio misionierius, išardant visas pagrindinių pranciškonų ir jėzuitų vienuolijų sukurtas struktūras, uždraudžiant moterų vienuolinį gyvenimą. Vykdant dvasininkų areštus dirbtinais pretekstais, 1947 m. gruodžio 18 d. buvo suimtas ir arkiv. V. Prenušis, kuris po kankinimų ir parodomojo teismo proceso buvo nuteistas 20 metų kalėjimo. Patyręs didelius pasityčiojimus ir fizines kančias (pasakojama, kad arkivyskupas buvo nuogas įkištas į vinimis iškaltą statinę ir joje ritinamas), ganytojas jau ilgai neištvėrė ir kalėjime mirė 1949 m. kovo 19 d. Arkiv. V. Prenušio ir 37 bendražygių beatifikacijos bylos tyrimas buvo užbaigtas popiežiui Pranciškui balandžio 16 dieną patvirtinus dekretus dėl jų kankinystės pripažinimo. Tai atvėrė kelią į paskelbimą palaimintaisiais.

Beje, iš 135 katalikų dvasininkų, ėjusių tarnystę Albanijoje 1946 metais, kai šalyje viešpatavo komunistai, 131 patyrė vienokią ar kitokią kankinystę: 31 kunigas buvo sušaudytas be jokio teismo, 8 mirė nuo fizinių kankinimų, 3 pasmerkti mirčiai teismo sprendimu, 23 mirė atlikdami kalėjimo bausmes ir 66 išsekę išėjo į laisvę po ilgų kalinimo metų.

Pagal Vatikano radiją ir „XXI amžių“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija