Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. kovo 17 d., Nr. 6 (273)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2015 metai
2016 metai
2017 metai

Sugrąžintas stebuklingas paveikslas

Klebonas mons. Vincas Baublys
pasakoja apie stebuklingo paveikslo
restauravimą ir sugrąžinimą

Po daugiau nei metus trukusio restauravimo į Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos bažnyčią vasario 20 dieną sugrąžintas altoriaus paveikslas „Švč. Mergelė Marija, Nuliūdusiųjų Paguoda (Pivašiūnų Švč. Mergelė Marija) su karūnomis, aptaisais ir rėmu“. Tai yra vienas iš seniausių ir meniškiausių šios šventovės dailės kūrinių, malonėmis garsėjantis ir tikinčiųjų itin branginamas Dievo Motinos atvaizdas. Stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos paveikslas yra seniausias Pivašiūnų bažnyčios dailės kūrinys. Kasmet į Žolinės atlaidus jis sukviečia tūkstančius maldininkų. XIX amžiaus pradžioje pastačius medinę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią ir Pivašiūnams tapus maldininkų traukos centru, stebuklingas paveikslas menine ir religine verte garsina ne tik šią šventovę, bet ir Pivašiūnus Lietuvoje ir pasaulyje.


Kunigo knyga – tarp perkamiausių

Kun. Algirdas Toliatas Lietuvos
prezidentei Daliai Grybauskaitei
rodo savo knygą „Žmogaus ir Dievo metai“

Vilniuje, „Litexpo“ parodų centre, vasario 23-iąją Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė atidarė ir pasveikino 18-ąją tarptautinę Vilniaus knygų mugę. Iki vasario 26 dienos vykusį renginį, kuriame dalyvavo apie 300 leidyklų iš Lietuvos ir užsienio valstybių, atvyko 29 svečiai iš 15 šalių, programoje buvo 400 įvairių renginių. Po vienu katalikiškos žiniasklaidos stogu katalikiškų leidyklų atstovus sukvietė „Bažnyčios kronikos fondas“. Tarp perkamiausių knygų buvo leidyklos „Tyto alba“ išleista kunigo Algirdo Toliato pamokslų knyga „Žmogaus ir Dievo metai“, leidyklos „Baltos lankos“ Irenos Vaišvilaitės „Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“.

Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotrauka


Apsisprendimas – geriau mirti!

Kovo mėnesį Lietuvos katalikai prisimena savo dangiškąjį globėją šv. Kazimierą, kurio gyvenimo devizas – geriau mirti, negu nusidėti – kviečia į naujus apmąstymus, nes šv. Kazimiero liturginė minėjimo diena tapo išskirtinė garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenime. 1900 m. kovo 4 d. Peterburge vysk. Antonis Karolis Niedzialkovskis (Niedziałkowski) kiek paankstintai silpnos sveikatos seminaristui Teofiliui suteikė kunigystės šventimus. Skubėta, nes mieste siaučiant džiovai, sušlubavusi Teofiliaus sveikata nežadėjo nieko gero. Tapęs kunigu šv. Kazimiero dieną, Teofilius priėmė ir dangiškojo globėjo ryžtingumą visuomet rinktis tai, kas yra pagal Dievo valią. Šis radikalus apsisprendimas buvo kun. Teofiliui ypač reikalingas kalėjime. 1930 metais belaukiant teismo, kalėjimo viršininkas klausė jį:


„Išpažintis nėra vienkartinis įvykis“

Kun. Aušvydas Belickas
Evgenios Levin nuotrauka

Kovo 1-ąją pradėjome Gavėnią, per kurią išgyvename Kristaus Kančios prisiminimą ir Jėzaus Velykų įvykius. Tai – prasmingas pasirengimas Kristaus Prisikėlimo šventei. Gavėnia tradiciškai siejama su pareiga kiekvienam katalikui atlikti išpažintį. Išties Katalikų Bažnyčia ragina savo narius priimti šį sakramentą „bent kartą per metus“, turėdama mintyse tik kraštutinį minimumą. Kun. Aušvydas BELICKAS apgailestauja, kad Atgailos sakramentą neretai priimame menkai pasiruošę, tad ir jo vaisiais iki galo negalime džiaugtis. Kunigą kalbiname apie išpažinties svarbą.

Gavėnia – puiki galimybė geriau pažinti Atgailos sakramentą, liaudyje vadinamą tiesiog išpažintimi. Kokia nuostata jos atžvilgiu būtų teisinga? Kaip derėtų tinkamai jai pasiruošti?


Septyni laipteliai Gavėnios kelionei

Kelias, padedantis išgyventi Gailestingumą – septyni laipteliai, kurie per šią Gavėnią gali padėti kiekvienam priartėti prie Gailestingumo konkrečiais žingsniais. Šį palydėjimą knygelėje „Gavėnia. Proga, kurios negalima praleisti“ pristato Germanjo (Germagno) Šv. Petro ir Pauliaus vienuolyno vienuolis benediktinas Mikaelis Davidas Semeraras (Michael Davide Semeraro), gyvenantis vienuolinėje namų bendruomenėje Remesos (Val di Rhźmes) slėnyje Aostos regione, Šiaurės Italijoje.

Pirmasis laiptelis.

Nemokantį pamokyti

Pirmoji pakopa gailestingumo laiptuose kviečia mus pamatyti viską, kas yra būtiniausia ir kas sudaro kito asmens gyvenimą. Pradedame nuo pagrindinių kiekvieno poreikių – pavalgydinti artimą, tai – teisingas atspirties taškas žengiant pirmąjį žingsnį, kuris leidžia kitam pasijusti priimtam.


Pašaukti kunigystei, o ne rinktis vietą...

Telšių vyskupo Jono Borutos SJ dekretu du jauni kunigai Aivaras Pudžiuvelis ir Vaidas Gadeikis pernai buvo paskirti dirbti vikarais Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje (jie į Šilalę buvo atkelti iš Rietavo ir Žemaičių Kalvarijos) ir dar padeda aptarnauti be nuolatinio kunigo esančias Tūbinių Dievo Apvaizdos ir Vaitimėnų Šv. Kryžiaus Išaukštinimo parapijas. Praėjusį rudenį šie kunigai pakeitė iki šiol du Šilalėje dirbusius kunigus, kurie iškelti kitur.

Užkalbinau abu Šilalės kunigus vikarus.

Pirmiausia klausiu, ar patinka Šilalėje?

Kun. Aivaras PUDŽIUVELIS:

Mes esame pašaukti kunigystei, o ne rinktis vietą. Paklūstame vyskupui ir pagal jo dekretą einame atlikti šventas kunigo pareigas ten, kur vyskupas siunčia. Šiuo metu esu labai gražios Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios vikaras, žavi tvarkinga jos aplinka, didingas prie šios šventovės esantis Lurdas. Šilalė – nuostabi žmonių pamaldumu, didelė, pamaldi ir dvasingai nusiteikusių žmonių parapija.


Italų vyskupai: „Geriau jokie negu netinkami krikštatėviai“

Krikšto tėvais ir motinomis, deja, neretai tampa asmenys, pernelyg nutolę nuo tikėjimo, aiškiai nesuvokiantys jiems tenkančios krikščioniškos pareigos, o jų gyvenimo pavyzdys vargiai ar leidžia aptikti kokių nors evangelinių principų pėdsakų. Ką daryti, kad nebūtų pasiduodama įsivyraujančiai srovei, kai Krikšto bei Sutvirtinimo tėvais ir motinomis pakviečiami asmenys, vargiai ar sugebėsiantys tinkamai palydėti vaiką bei rodyti jam įtikinamą pavyzdį?

Italų vyskupas Džianfrankas Todiskas (Gianfranco Todisco) išsprendė šią problemą iš esmės. Dar pernai spalį jis pasirašė dekretą, kuriuo trejiems metams panaikina krikštatėvių figūrą. Tai – radikalus sprendimas, tam tikrais atžvilgiais ir skausmingas, atsižvelgiantis į sumažėjusį tikinčiųjų dalyvavimą bažnytiniame ir sakramentiniame gyvenime. Dėl to sumažėjo atsakomybė perteikti tikėjimą savo gyvenimo liudijimu. „Sekuliarizacijos išplitimas, Evangelijos įkvėptų vertybių atšalimas reikalauja, – rašo vyskupas, – skubiai atnaujinti sielovadą, kuri įtrauktų ir gimdytojus, pirmuosius tiek savo vaikų, tiek ir krikščioniškų bendruomenių tikėjimo ugdytojus. Bendruomenės per nuolatinę katechezę lydi krikščionį į vis didesnį tikėjimo pažinimą bei gyvenimą, atspindintį priklausymą Kristui Bažnyčioje“.


Pasaulyje pabirusiems tautos vaikams

Kėdainių krašto literatų sambūrio
literatų literatūrinė-muzikinė
kompozicija Šv. Jurgio bažnyčioje

Vos užgimęs pavasaris pabėrė švenčių ir minėtinų datų. Pirmąjį kovo sekmadienį Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčia minėjo Lietuvos globėją šv. Kazimierą, šventė viso pasaulio lietuvių maldos dieną ir meldėsi už lietuvių tautos vaikus, gyvenančius išeivijoje ir Tėvynėje. Maldoje jungėsi lietuviai, gyvenantys net 42 pasaulio šalyse. Šv. Mišias aukojo klebonas kun. Artūras Stanevičius.

Įvairių dovanų žmonės įteikia vieni kitiems, bet dvasinė dovana (šiuo atveju malda vienų už kitus) yra be galo kilni. Ne kartą ją, maldą, motinos siuntė už savo vaikus, kurie lyg paukščiai išskridę į nežinią, ilgisi, sapnuoja savo Tėvynę. Skrieja jų laiškai, kupini meilės ir ilgesio. Džiugu matyti pilną bažnyčią žmonių, kurie susikaupė maldoje už savo šeimos narius, vaikus, artimus bei gimines, gyvenančius užsienyje. Mokiniai prisiminė savo bendraklasius, kurie, palikę mokyklos suolą, išvyko drauge su tėvais. Po šv. Mišių klebonas pakvietė visus sugiedoti Lietuvos himną.


Popiežius jauniesiems giedotojams: supykstu, bet nesikandžioju!

Popiežius Pranciškus Vatikane, Pauliaus VI salėje, susitiko su šešiais tūkstančiais vaikų, paauglių ir jaunuolių, mergaičių ir berniukų, priklausančių „Pueri cantores“ – „Vaikų giedotųjų“ – judėjimui.

Muzikos ir giedojimo vieta Bažnyčios liturgijoje yra tokia svarbi, kad liturgija be to sunkiai įsivaizduojama. Vaikų chorai irgi yra labai sena tradicija, siekianti bent IV amžių ir ypač išplitusi viduramžiais, kai tokie chorai buvo įsteigti beveik kiekvienoje katedroje, kiekviename didesniame vienuolyne. Ne vien todėl, kad jaunuolių balsai gražūs, bet ir todėl, kad tai – būdas jiems dalyvauti liturgijoje, gauti formaciją ir džiugiai „giedoti savo tikėjimą“. Jei XVIII–XIX amžiuose „pueri cantores“ tradicija sumenko, tai buvo vėl atgaivinta ir atnaujinta XX amžiaus pradžioje kaip ir atliekamų kūrinių spektras, įtraukiant daug šiuolaikinių sakralinių kūrinių.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija