Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. balandžio 21 d., Nr. 8 (275)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2015 metai
2016 metai
2017 metai

Popiežius linkėjo taikos

Popiežius Pranciškus suteikė
Velykų palaiminimą „Urbi et Orbi“

Popiežius Pranciškus Velykų sekmadienio rytą vadovavo Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo Mišioms Šv. Petro aikštėje, pasakė trumpą homiliją, o po Eucharistijos šventimo papamobiliu apvažiuodamas aikštę sveikino Mišių dalyvius ir iš pagrindinio Šv. Petro bazilikos balkono suteikė iškilmingą Velykų palaiminimą Romos miestui ir pasauliui „Urbi et Orbi“.

Prieš palaiminimą Šventasis Tėvas pasakė tradicinę Velykinę kalbą:

„Brangūs broliai, seserys, linksmų Velykų! Šiandien visame pasaulyje Bažnyčia atnaujina pirmųjų apaštalų žavesio kupiną skelbimą: „Jėzus prisikėlė!“ „Jis tikrai prisikėlė, kaip buvo sakęs!“.

Čia išsipildo senoji Velykų šventė, žydų tautos išsivadavimo iš vergijos minėjimas: savo prisikėlimu Jėzus Kristus mus išvadavo iš nuodėmės ir mirties vergijos ir atvėrė kelią į amžinąjį gyvenimą. Visi mes, kai leidžiam nuodėmei valdyti, prarandame gerąjį kelią ir einame klystkeliais kaip pasiklydusios avys. Tačiau pats Dievas, mūsų Ganytojas, atėjo mūsų ieškoti ir, kad mus išgelbėtų, nusižemino iki kryžiaus paniekinimo. Ir šiandien galime skelbti: „Prisikėlė gerasis Ganytojas, kuris už avis paaukojo gyvybę, už kaimenę teikėsi mirti, aleliuja!“ (Romos Mišiolas, IV Velykų sekm. Komunijos priegiesmis).


Popiežius Pranciškus pasveikino Popiežių emeritą

Didžiojo ketvirtadienio vakarą popiežius Pranciškus aplankė popiežių emeritą Benediktą XVI jo namuose, Mater Ecclesiae vienuolyne, Vatikano soduose, ir pasveikino jį su gimimo diena. Velykų sekmadienį, balandžio 16-ąją, Benediktui XVI sukako 90 metų.

 


Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelio eisenos

Vilniuje

Didįjį penktadienį 15 valandą Vilniaus Arkikatedroje po Gailestingumo vainikėlio maldos prasidėjo Kryžiaus kelio procesija į Trijų kryžių kalną. Jai vadovavo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, tikinčiuosius lydėjo vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, Vilniaus Arkikatedros kunigai. Kryžiaus kelyje dalyvavo Evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis. Giedojo Liaudies giesmių choras. Kryžiaus kelio apmąstymai šiemet rėmėsi ne tik Šventojo Rašto ištraukomis, bet ir garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo įvykiais, jo kentėjimais, iškiliais asmenybės bruožais, tikėjimo tvirtumo pavyzdžiais.

I stotis. VIEŠPATS JĖZUS KRISTUS NUTEISIAMAS MIRTI

„Bažnyčios kelyje pildosi Jėzaus pažadas, jog Jo sekėjai bus tąsomi po teismus ir jiems reikės liudyti. Teismų ir daugybės varginančių naktinių tardymų neišvengė ir arkivyskupas Teofilius Matulionis. Jo garbinga laikysena teismuose liudija, jog jis žinojo, kad tiesa yra Kristus ir tos tiesos jokie žmonių teismai negali paneigti“, – skaitė bendruomenės „Aš esu“atstovai.


Pirmasis kunigas pogrindininkas Lietuvoje

Kun. Vytautas Merkys Lietuvoje,
Kauno Arkikatedroje 2007 metais

Kaune gyvenantis kunigas jėzuitas Vytautas Merkys kovo 17 dieną šventė gražų 90 metų jubiliejų. Jis gimė 1927 metais Viešintų valsčiuje, Dobiliškio kaime. Tėvai – Emilija ir Mykolas Merkiai – turėjo 84 ha žemės. Šeimoje užaugo devyni vaikai. Tėvai siekė išleisti vaikus į mokslus, kad išaugtų aukštos kultūros, naudingi tautai žmonės. Du broliai – Juozas ir Alfonsas – buvo kunigai, o nuo mažens buvęs labai pamaldus Vytautas norėjo būti vienuoliu. 1947 metais baigęs Kupiškio gimnaziją, padavė pareiškimą į Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, tačiau dėl socialinės kilmės jo mokytis nepriėmė. Tuo metu Lietuvoje labai trūko mokytojų. V. Merkys pasisiūlė mokytojauti. Kupiškio rajono Švietimo skyriaus vedėjas paskyrė jį į Medinų pradinę mokyklą, vėliau kaip gerą mokytoją pervedė dirbti į Svėdasų vidurinę mokyklą. Joje šešerius metus mokė fizikos, astronomijos, savo iniciatyva ir priemonėmis įrengė pavyzdinį fizikos kabinetą ir visoje Lietuvoje tapo žinomas. Svėdasų vidurinės mokyklos 2-osios laidos (1950) abiturientas, buvęs Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos mokytojas Tautvydas Kazlauskas prisiminė: „Mokytojas V. Merkys Svėdasų vidurinėje mokykloje dirbo 1948–1954 metais. Mes jį vadinome Merkiuku, nes buvo nedidelio ūgio, vikrus, greitas. Jo dėstymas buvo nestandartinis, kūrybiškas, susietas su praktika. Astronomijos pamokas jis vesdavo naktį – mokiniams rodydavo žvaigždynus, liepdavo įsidėmėti jų pavadinimus, aiškindavo, kaip pagal žvaigždes nustatyti pasaulio šalis ir orientuotis vietovėje. Kalbėdamas apie begalinę erdvę, kurioje atstumai matuojami šviesmečiais, leisdavo suprasti, koks menkas žmogaus protas, lyginant jį su Visatos kūrėjo protu. Tokie pavyzdžiai skatino mokinius protauti, daugiau skaityti, daryti savarankiškas išvadas. Mūsų mokytojas dažnai skaitydavo paskaitas apie mandagumą, etiką, atsakinėdavo į mokinių klausimus, net jei jie būdavo provokacinio pobūdžio. Atsimenu, kaip kartą po paskaitos apie mandagumą vienas gimnazistas apsimestinai rimtai paklausė: „Kaip pasielgti, kai pobūvyje iš abiejų pusių siūlo „Į sveikatą!“? „Ar vieną taurelę išgerti, ar abi“? Visiems juokiantis, mokytojas labai rimtai atsakė: „Geriausia atsiprašyti ir negerti nė vienos“. 1954 metais V. Merkys pasiprašė atleidžiamas iš mokytojo pareigų ir padavė pareiškimą į Kunigų seminariją“.


Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios atlaiduose palaimintas restauruotas jos titulo altorius

Balandžio 7 dieną Kauno Arkikatedroje bazilikoje švenčiami Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios atlaidai. Iškilmingose šv. Mišiose jų liturgijai vadovavęs Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas palaimino restauruotą altorių, kuriame gerbiamas maloningasis Sopulingosios Dievo Motinos atvaizdas – vienas seniausių šventovės dailės kūrinių (XVI ir XVII amžių sandūros), vaizduojantis Dievo Motiną, prilaikančią kančios iškankintą, bejėgį, smunkantį iš rankų Kristaus kūną (jo ikonografinis tipas kitaip vadinamas Pieta).

Į iškilmingas šv. Mišias susirinkusiems arkivyskupas L. Virbalas priminė, jog šį Gavėnios penktadienį, likus savaitei iki Didžiojo penktadienio, kai žvelgsime į Kristaus kryžių, žvelgiame į tuos žmones, kurie buvo po Viešpaties kryžiumi. Tai – Jėzaus Motina Marija, tarsi iš anksto patyrusi skausmą, teksiantį jos Sūnui, išgyvenusi visa, kas palietė jos Sūnų. „Kaip moteris, motina Mergelė Marija yra arti mūsų skausmo, išgąsčio, baimių, nerimo. Galime patikėti jai ir Jėzui savo gyvenimą, apmąstyti dabarties laikus, tai, kas vyksta pasaulyje, jo kryžius ir begales žmonių, kenčiančių po šiais kryžiais, žinodami, jog po Didžiojo penktadienio išaušta Velykų rytas“, – sakė arkivyskupas, kviesdamas į bendrą Mišių maldą pasitikint Dievu.


Giedame Žemaičių Kalvarijos kalnus

Vieną Gavėnios šeštadienį Klaipėdos etnokultūros centras kvietė į tradicinių giedojimų popietę „Giedame Žemaičių Kalvarijos kalnus“. Susirinkusieji drauge giedojo su folkloro ansambliu „Remolee“ (vadovas – Gintautas Griškėnas) iš Sedos (Mažeikių r.). Renginį vedė Tverų klebonas kun. dr. Saulius Stumbra.

Žemaitija – etnografinis regionas, pasižymintis ne tik sava kalba ir daugybe šnektų (tarmių), turtingas skambių dainų bei ištvermingų žmonių. Šis regionas išlaikęs gyvas šermenų tradicijas ir neatskiriamą nuo Žemaitijos „Kalnų“ giedojimą. Kas yra tie „Kalnai“? Kalvarijos kalnai – keliasdešimties stočių, arba vietų, kryžiaus kelias, įrengtas Jeruzalės apylinkes primenančioje vietovėje. Pirmosios Kalvarijos įrengtos XV amžiuje Ispanijoje vienuolių dominikonų rūpesčiu. Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelią įkūrė vysk. Jurgis Tiškevičius 1637 metais. Jis pats parinko vietas ir žingsniais atmatavo, kad viskas atitiktų Kristaus kančios kelią Jeruzalėje.


Gyveno Dievui ir žmonėms

Kan. teol. lic. prof. jubil. Petras
Žiukelis su savo seserimis
Agniete Žiukeliene (kairėje)
ir Janina Grunskiene

Balandžio 3 dieną kanauninkui profesoriui Petrui Žiukeliui (1927 04 03–1951 09 23–2013 03 02) būtų sukakę 90 metų. Ketveri metai jis ilsisi Rokiškio bažnyčios šventoriuje. Tačiau šio Aukštaitijos krašto sūnaus atminimas neblėsta ne tik jo giminaičių, bet ir tų, kurie klausėsi jo pamokslų, buvo jo pakrikštyti ar sutuokti, kuriems buvo daugybę metų kalbėta dėstant teologines disciplinas Kauno Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, atmintyje. Per penkiolika darbo seminarijoje metų jis išugdė, išmokslino ne vieną dvasininkų kartą. Todėl dera dar kartą prisiminti šią asmenybę.

Petras Žiukelis gimė 1927 m. balandžio 3 d. Rokiškio apskrities Jūžintų valsčiaus Žiukeliškių kaime, gausioje šeimoje. Kartu augo penkios seserys ir brolis. Tėvai savo rankomis dirbdavo 23 hektarų ūkyje, tad visi šeimos nariai buvo pratinami prie paprastų ūkio darbų. Tėveliai buvo praktikuojantys katalikai. Visa šeima niekuomet nepraleisdavo sekmadienių, melsdavosi Jūžintų bažnyčioje. Čia Petras patarnaudavo šv. Mišioms, seserys giedodavo chore, dalyvaudavo procesijose. Petras mokėsi Jūžintų pradžios mokykloje, Dusetų progimnazijoje, Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje. Būtent čia 1944 metų pavasarį iš tuometinio šios gimnazijos kapeliono kun. Jono Buliausko (1910 01 26–1934 05 26–1987 01 21) išgirdo apie galimybę baigus penktąją gimnazijos klasę stoti į kunigų seminariją. Pasidalijęs savo mintimis apie pašaukimą su kapelionu, tų pačių metų rudenį jau pravėrė ir Tarpdiecezinės Kauno kunigų seminarijos licėjinio kurso duris. Reikėjo baigti tris licėjaus kursus, du filosofijos ir keturis teologijos kursus. P. Žiukelis patyrė, ką reiškia ateistinės valdžios kišimasis į seminarijos gyvenimą.


Su pavasariu ateina Šv. Velykos!..

Pavasaris. Virš pelkėse kyšančių kemsynų savo skardžiais balsais jau suklykė pempės, o virš pilkų arimų pakilęs aukštai į padangę čirena vieversėlis... Turbūt jau ir varnėnai nutūpė sodybose. Jie savo smagiu čirenimu dėkoja už sodybų medžiuose jiems įkeltus inkilus... Po lietaus visa gamta skuba pasipuošti žaliu apdaru, išdabindama jį gražiausiais žiedais ir žiedeliais... Nė nepastebėsime, kaip sukleketuos sodybų puošmenos – gandrai...

Gavėnia – Kristaus Kančios ir Jo Mirties ant Kryžiaus apmąstymo bei tam skirtų maldų metas. Tad šiuo laiku katalikai jau pasninkauja, susilaiko nuo triukšmingų linksmybių ir daug meldžiasi, atgailauja, laukdami Kristaus Prisikėlimo iškilmės...

Prabėgs kelios Gavėnios savaitės. Balandžio 16-ąją šventėme Šv. Velykas – Kristaus (po mirties) Prisikėlimo šventę. Šv. Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties po pavasario lygiadienio. Taigi, Velykų data įvairiais metais gali kisti nuo kovo 22-osios iki balandžio 25 dienos. Kasmet prisimenu itin subtilų poetės Marijos Katiliūtės-Lacrimos eilėraščio „Šventės rytą“ posmelį:


Velykinių margučių paroda

Irenos Jauniškienės margučiai

Galerijoje „Aukso pjūvis“ (Verslo lyderių centras BLC, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veikia Irenos Jauniškienės velykinių margučių paroda „Baltas pavasaris“. Kiekvieną pavasarį balta spalva ypatingai siejama su žydėjimu. Tai – labai trumpas metų tarpsnis, kuriuo džiaugtis galima tik tol, kol nubyra paskutiniai žiedlapiai ir juos, besiplaikstančius vėjyje, pakeičia būsimų vaisių užuomazgos. I. Jauniškienė savo kūrinius paverčia bundančios gamtos simboliais, kurie liudija naujos gyvybės, prisikėlimo, pradžią ir, neabejotinai, siejasi su Šv. Velykų nuotaika. Balta spalva, žyminti naują pradžią, tyrą ir baltą lyg naujas popieriaus lapas, suteikia mums galimybę šv. Velykų simbolyje – margutyje – įžvelgti ne tik vizualų grožį, bet ir pajusti jo nešamą prasmę.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija