Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. liepos 7 d., Nr. 13 (280)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2015 metai
2016 metai
2017 metai

Naujas kankinys mus kviečia sekti jo pavyzdžiu

Kardinolas Andželas Amatas
prie Palaimintojo arkivyskupo
Teofiliaus Matulionio sarkofago
ir ką tik atidengto jo paveikslo

Birželio 25 dieną Vilniuje palaimintuoju paskelbtas Kaišiadorių arkivyskupas Teofilius Matulionis. Gimęs 1873 m., 1892 m. įstojo į Sankt Peterburgo seminariją, 1900 m. kovo 7 d. įšventintas į kunigus. 1943 metais tapo Kaišiadorių vyskupu, o 1962 metais – arkivyskupu. Po kelių mėnesių, būdamas 89 metų, 1962 m. rugpjūčio 20 d. mirė Šeduvoje. Jo mirtis laikoma kankinyste kalėjime. Pasak Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto kardinolo Andželo Amato (Angelo Amato), ši formuluotė reiškia, kad mirtis sukelta kalėjime patirtų kančių. Ilgi ir skausmingi kentėjimai kalėjimuose, koncentracijos stovyklose, namų arešto sąlygomis žymėjo visą palaimintojo gyvenimą ir po truputį išsunkė tvirtas ganytojo jėgas. Tačiau kankinimai nepalaužė jo gėrio troškimo. Nacistų ir komunistų priešiškumas neturėjo jokio racionalaus paaiškinimo ir buvo tik neapykantos Jėzaus Evangelijai ir Bažnyčiai vaisius.


Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacija – neapsakomai didelė šventė kaišiadoriečiams

Kaišiadorių rajono mero Vytenio Tomkaus sveikinimo kalba prie Kaišiadorių rajono savivaldybės birželio 24 dieną

Kardinolą Andželą Amatą (centre)
prie Kaišiadorių Katedros ir paminklo
Palaimintajam Teofiliui Matulioniui
pasitiko Kaišiadorių rajono meras
Vytenis Tomkus ir Kaišiadorių
vyskupas Jonas Ivanauskas

Jūsų Eminencija kardinole Andželai Amatai (Angelo Amato), Jūsų Ekscelencija nuncijau, garbūs Seimo nariai, Ekscelencijos vyskupai, gerbiami Savivaldybės tarybos nariai, miesto svečiai ir brangūs kaišiadoriečiai!

Leiskite pasveikinti Jus atvykus į palyginti jauną, modernų ir besikeičiantį miestą – Kaišiadoris, kurio pavadinimas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1590 metais, tačiau miestas pradėjo augti tik XIX amžiaus antrojoje pusėje, pradėjus tiesti geležinkelį ir atsiradus patogiam susisiekimui. Galbūt simboliška, bet tikriausiai jau pats mūsų miesto pavadinimas, kuris kildinamas iš XVI amžiuje šiose vietose gyvenusio kilmingo totoriaus vardo Chašaidaras,arabų kalboje reiškiančio žodžius – „piligrimas“ ir „liūtas“, užprogramuoja tai, kad Kaišiadorims lemta augti ir ateityje tapti gausiai lankomu, ne tiktai Lietuvoje žinomu piligrimystės centru, nes tai yra ir vyskupijos centras. Nors miestas jaunas ir nedidelis, turi tik kiek daugiau nei 8000 gyventojų, tačiau galime didžiuotis gražia istorija ir iš čia kilusiomis ar čia gyvenusiomis garsiomis asmenybėmis: arkivyskupu Teofiliumi Matulioniu, jo įpėdiniu kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku ir daugeliu kitų.


Vilniaus Kalvarijų bažnyčios gimtadienyje raginta rūpintis dvasine ekologija

Vyskupas Arūnas Poniškaitis
vadovavo Kryžiaus keliui
Marlenos Paškovskos nuotrauka

„Gyvenimas Dvasia nėra savanaudiškas gyvenimas, bet paženklintas meilės (…), kuri yra pirmasis Jo vaisius, o paskui jį seka kiti: džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas (Gal 5, 22-23)“, – per pamokslą į Vilniaus Kalvarijų atlaidus tikintiesiems kalbėjo Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis. Prieš tai jis vadovavo Kryžiaus keliui, kuriame dalyvauti atvyko maldininkų iš daugelio Vilniaus ir Vilniaus krašto parapijų, Lenkijos ir Baltarusijos.

Tradiciškai per Sekmines Kalvarijose vyksta atlaidai – šiai tradicijai jau keli šimtmečiai. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ir atstačius komunistų nugriautas Kryžiaus kelio stotis Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo parapija organizuoja kelias dienas trunkančias atlaidų iškilmes. Nuo birželio 1-osios, ketvirtadienio, iki birželio 4-osios, sekmadienio, parapijoje vyko pamaldos ir susitikimai.


Savigarba – nevisavertiškumo priešprieša

Kun. Vytenis Vaškelis

Kas yra savigarba? Psichologai sako: „Savigarba – savikliovos ir savimonės derinys“. Filosofams netrūksta pastabumo: „Tikėjimas savimi – gražus bruožas: tai – savus sugebėjimus suvokiančio žmogaus požymis“. Mišelis de Montenis savaip apibendrina: „Dėl savigarbos stokos atsiranda tiek pat ydų, kiek ir dėl per didelės pagarbos sau“.

Kartais gyvenimo kelyje tenka sutikti tikinčiųjų, kuriems trūksta krikščioniškos savigarbos. Jie yra girdėję, kad juose slypi dieviškojo paveikslo pradmenys, tačiau dėl menkavertiškumo komplekso ši tiesa jiems tėra teorinė, atsieta nuo gyvenimo tikrovės. Juos iš kažkur yra pasiekusi informacija, jog palankus galvojimas apie save nejučiomis skatins puikuotis.

Puikybei uždegama žalia šviesa, kai žmogus, matydamas savo sugebėjimus, Dievui už juos nedėkoja, ima savimi didžiuotis, nes klaidingai mano, jog įvairūs gebėjimai – išskirtinė jo nuosavybė. Leidžiama kerotis kitos rūšies puikybei, kai savęs, kaip Dievo vaiko, nepriimantis asmuo ir aplinkinių nemoka tinkamai priimti, vertinti bei pagarbiai su jais bendrauti, nes į juos žiūri per pavydo, savimi bei kitais nepasitenkinimo, susierzinimo, piktumo ir išankstinio skeptiško nusiteikimo prizmę. Kai jis savęs negerbia, ar gali gerbti kitą?


Kavinėje – žinia apie Palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį

Birželio 21 dieną Kauno senamiesčio kavinėje „CH Chocholaterie“ vyko išskirtinis Miesto misijų susitikimas, kauniečiams laukiant artėjančio istorinio įvykio – Teofiliaus Matulionio beatifikacijos. Apie būsimą palaimintąjį žinia dalijosi ypatingas svečias – kunigas kapitonas dr. Mindaugas Sabonis, T. Matulionio beatifikacijos bylos postulatorius (pristatęs ją Vatikano komisijoms) Romoje, dabar Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kapelionato kapelionas, Lietuvos kariuomenės ordinariato kurijos kancleris.

Kamerinėje nedidelės kavinės erdvėje tą vakarą kunigas Mindaugas pasidalijo žmogiškai paprastu liudijimu ir unikalia dokumentika apie šventą žmogų ir jo žmogiškumą. Būtent žmogiškumas ir gyvenimo kontekstas, pasak kunigo Mindaugo, labai svarbu tiriantiems kandidatų bylas Vatikane. „Šventumas nėra kažkokie paranormalūs reiškiniai. Būti šventam nereiškia būti kažkokiam keistam. Šventieji nebuvo tie, kuriems buvo duota kokių nors privilegijų“, – sakė kun. M. Sabonis, prisipažinęs, jog pradėjęs gilintis į T. Matulionio bylą ir rašyti kandidato position (dabar tai 800 psl. knyga), atrado kitokį šventumą nei įsivaizdavo. Kaip pasakojo vakaro svečias, Martys – šis kankinių ir šventųjų pavadinimas iš pradžių vartotas apibūdinti liudijantiems tiesą teismuose. Pasak kunigo Mindaugo, taip atsitinka, jog liudijantys, sakantys, ginantys tiesą mūsų žemėje, mūsų visuomenėse turi skaudžiai susimokėti, net ir savo gyvybėmis paliudyti, neišgąsti, neatsitraukti nuo tiesos.


Diakonų šventimai

Birželio 11-ąją, Švč. Trejybės iškilmės sekmadienį, Vilkaviškio vyskupijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedroje įvyko diakonų šventimai. Šv. Mišios prasidėjo suskambėjus varpeliui: parapijiečiams ir svečiams atsistojus, chorui giedant, įžangos giesmę į katedrą iškilmingai pajudėjo procesija. Šv. Mišių celebrantas Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, apsuptas kunigų, patarnautojų ir kandidatų į diakonus, žengė prie altoriaus. Jis paragino melstis už du klierikus – Laimoną Mituzą ir Valdemarą Mačį, kurie priims diakonų šventimus, – ir pradėjo šv. Mišias. Nuskambėjus Evangelijos tekstui, kandidatai į diakonus buvo pakviesti vardais ir garsiai tarė: „Esu“. Homilijoje vysk. R. Norvila kalbėjo apie Švč. Trejybę, kaip apie paslaptį, pažįstamą per tikėjimą, apie tai, kad kiekvienas krikščionis, pradėdamas ar užbaigdamas dieną, kryžiaus ženklu ir malda pirmiausia pagarbina Švč. Trejybės asmenis. Melsdamiesi taip pat dažnai kreipiamės į Dievą, tik, deja, dažnai meldžiamės automatiškai, be tikro susitelkimo, kuris, puoselėjant santykius, yra būtinas. Vyskupas kvietė atnaujinti santykį su Švč. Trejybe, padaryti jį gyvą ir betarpišką. Tam pakanka nusigręžimo nuo nuodėmės, noro, maldos ir geros valios ir visiškai nereikia nei ypatingų gebėjimų, išsilavinimo ar dar kokio žmogiško išskirtinumo. Vyskupas priminė, kad tą sekmadienį švenčiama Vilkaviškio vyskupijos globėjo šventojo Antano šventė, ir džiaugėsi, kad tokią dieną du Viešpaties paraginti broliai, pasirinkę ypatingą gyvenimo kelią, ryžtasi tarnauti Dievui ir Jo Bažnyčiai. Ne vienerius metus ruošęsi šiai tarnystei, jie pašventinami diakonais. Šiuo pašventinimu mūsų išrinktiems broliams yra suteikiama teisė sakyti homilijas, krikštyti, administruoti Švenčiausiąjį Sakramentą, laiminti santuokas, šventinti daiktus bei vietas, atlikti kitus patarnavimus Dievo tautai. Skirtingai nuo kunigų jie negalės aukoti šv. Mišių bei teikti išrišimo.


1991 metais kunigų seminariją baigusių dvasininkų susitikimas

Birželio 19-ąją, pirmadienį, Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijoje įvyko 1991 metais kunigų seminariją baigusių dvasininkų susitikimas. Tai – tradicinis susitikimas, nes kunigai kasmet renkasi vis kitoje parapijoje, kurioje tarnystę atlieka vienas iš kurso draugų. Šiemet visi rinkosi pas kleboną kun. Antaną Mickevičių.

Į susitikimą atvyko ir šv. Mišias aukojo 14 kunigų ir Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas. Šv. Mišių intencija – malda už tris šviesaus atminimo kurso draugus ir už Žemėje kartu keliaujančius kunigiškos tarnystės keliu bendražygius. Šv. Mišių aukoje gausiai dalyvavo parapijiečiai ir svečiai.

Po šv. Mišių, visi drauge pasivaikščioję po Kadagių slėnį, aplankę vietinį muziejų, apžiūrėję senovinių liturginių drabužių ekspoziciją ir pabendravę, skirstėsi į parapijas.


Šiaulių vyskupijos jubiliejus

Sukako 20 metų nuo Šiaulių vyskupijos, jauniausios katalikų diecezijos Lietuvoje, įsteigimo. Šiaulių vyskupiją įkūrė popiežius Jonas Paulius II 1997 m. gegužės 28 d., tą pačią dieną paskyrė Eugenijų Bartulį pirmuoju naujosios vyskupijos ganytuoju ir suteikė Katedros titulą Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčiai. Šiaulių vyskupija dvidešimtmečio jubiliejų padėkos Mišiomis iškilmingai paminėjo birželio 17 dieną. Joms vyskupijos Katedroje vadovavo ir homiliją sakė Vilniaus arkivyskupas emeritas kard. Audrys Juozas Bačkis. Po šv. Mišių vyko meninė programa Pastoracinio centro salėje. Renginį vedė Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas. Koncertavo Radviliškio kultūros centro folkloro ansamblis „Radvija“. Kiemelyje surengta agapė ir gausūs sveikinimai pirmajam Šiaulių vyskupui Eugenijui Bartuliui, kuris prieš 20 metų, 1997-ųjų birželio 29-ąją buvo konsekruotas vyskupu.


Trijų vyskupų jubiliejus

Popiežius šv. Jonas Paulius II 1997 m. gegužės 28 d. Bažnyčiai Lietuvoje paskyrė iš viso tris naujus vyskupus: pirmąjį Šiaulių vyskupą ordinarą Eugenijų Bartulį, kunigus jėzuitą Joną Borutą ir Rimantą Norvilą. J. Boruta, dabar Telšių vyskupas, buvo konsekruotas Vilniaus vyskupu augziliaru 1997 metų birželio 21 d., R.Norvila, dabar Vilkaviškio vyskupas ir Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos COMECE vicepirmininkas, buvo konsekruotas Kauno arkivyskupijos vyskupu augziliaru 1997 m. birželio 29 d.


Devintinės Kaune

Birželio 18-ąją Kauno tikintieji iš įvairių miesto parapijų su savo vėliavomis, kelių vienuolinių kongregacijų seserys ir broliai vienuoliai, dešimtys kunigų ir Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas, esami ir būsimi nuolatiniai diakonai, seminaristai viešai paliudijo savo tikėjimą, eidami Devintinių procesiją su Švenčiausiuoju Sakramentu iš Arkikatedros Bazilikos iki Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios, Kristaus Kūną monstrancijoje ir Jo žodį išnešdami iš bažnyčios, arčiau žmonių, kviesdami ateiti prie jų laukiančio Jėzaus ir sekti Juo.

Devintinių iškilmės liturgijai ir procesijai vadovavęs Kauno arkivyskupas metropolitas kvietė dėkoti Dievui už Jėzaus Kristaus įsteigtą ir paliktą Eucharistijos dovaną, teikiančią gyvybę krikščionio gyvenimui. Ganytojas atkreipė dėmesį, jog savo gyvenime turime daug kasdienių, įprastų dovanų – kvėpuoti, matyti, girdėti. Krikščioniui tokia dovana yra Eucharistija. Ją švęsti, ja maitintis – dovana ir pareiga, nes Viešpats tampa laužoma Duona, kad mes galėtume ją valgyti ir gyventi „Per Eucharistiją Dievas ateina susitikti su žmogumi“, – sakė arkivyskupas, atkreipdamas dėmesį, jog visuomenėje, kuri Evangeliją laiko praeities reliktu, reikia turėti drąsos Kristų iškelti į savo gyvenimo centrą, liudyti, kad Jėzų pažinome, kad Jis mus patraukė. „Eucharistija – Viešpaties ištiesta ranka, atvertas glėbys apkabinti, Jo meilė ir gailestingumas“, – sakė arkiv. L. Virbalas.


Vilniaus Jeruzalės Kalvarijų Kryžiaus kelias

Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino Vilniaus regiono brolija kviečia liepos 7-ąją, penktadienį, kartu eiti Vilniaus Jeruzalės Kalvarijų Kryžiaus kelią ir apmąstyti Jėzaus Kristaus kančią. Kryžiaus kelio pradžia – 15 val. nuo Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios koplyčios. Šv. Mišios – 19 val. Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje.

 


Netektis

A†A kun. jubil. Jonas SURVILA

(1925 09 15–1950 09 24–2017 06 27)

Birželio 27 dieną, eidamas 92-uosius metus, Marijampolėje mirė Kauno arkivyskupijos kunigas jubiliatas Jonas Survila. Jis gimė 1925 metų rugsėjo 15 dieną Raseinių apskrityje, Girkalnio vienkiemyje, Girkalnio parapijoje, Jurgio Survilos ir Pranciškos Daukšaitės-Survilienės šeimoje. Nuo pat mažens iš savo tėvų išmoko mylėti Dievą ir Jį garbinti. Dar būdamas mažas Jonukas išėjo pas svetimus žmones ganyti bandos. Ketverius metus ganydamas bandą, kaip jis pats rašo autobiografijoje, neužmiršdavo maldos, ypač sekmadieniais. 1933 metais Jonas Survila pradėjo lankyti Girkalnio pradinę mokyklą, o ją baigęs, 1939 metais, įstojo į saleziečių gimnaziją Vytėnuose. Tačiau kaip tik tuo metu Lietuvoje vyko pokyčiai, susiję su sovietine okupacija, todėl pasimokius Vytėnuose tik metus Jonui teko persikelti į Raseinių gimnaziją. Ją baigė 1946 metais. Įdiegtas šeimoje pamaldumas vedė Joną link kunigystės, todėl, baigęs gimnaziją, 1946 metais, jis įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Dar nebaigęs seminarijos, 1950 m. rugsėjo 24 d., J. Survila buvo įšventintas kunigu, o baigęs seminarijos kursą 1951 metais paskirtas Radviliškio parapijos vikaru. Radviliškyje kunigas Jonas išbuvo dvejus metus, o paskui perkeltas vikaro pareigoms į Šiaulių Šv. Jurgio parapiją. 1954 metų rudenį kun. J. Survila skiriamas klebonu į Būdvietį Lazdijų rajone.


Mirė kardinolas Ivanas Diasas

Kardinolas Ivanas Diasas

Birželio 19 dieną Romoje mirė 81 metų kardinolas Ivanas Diasas (Ivan Dias), Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas emeritas ir Bombėjaus arkivyskupas emeritas. Šventojo Sosto diplomatas, Apaštališkasis nuncijus, Kurijos prefektas, Bombėjaus ganytojas I. Diasas šaltojo karo laikotarpiu, diplomatinės karjeros pradžioje, Valstybės sekretoriate kuravo Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, kurių aneksijos Šventasis Sostas niekuomet nepripažino, reikalus, asmeniškai pažinojo kai kuriuos okupuotos Lietuvos vyskupus ir kunigus ir Vatikane dirbusius lietuvių kilmės kunigus. Arkivyskupas I. Diasas, kaip Apaštališkasis nuncijus, artimai bendravo su Vatikane ir Bažnyčios diplomatijoje tarnavusiais lietuvių kilmės nuncijais, a.a. arkivyskupu Jonu Bulaičiu ir kardinolu Audriu Juozu Bačkiu, dabar Vilniaus arkivyskupu emeritu.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija