Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. lapkričio 10 d., Nr. 21 (288)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2015 metai
2016 metai
2017 metai

Prancūzijos teismas nurodė nuimti kryžių nuo Jono Pauliaus II paminklo

Prancūzijos Aukščiausiasis administracinis teismas įsakė nuimti kryžių nuo šv. popiežiui Jonui Pauliui II skirto paminklo, pastatyto mažame Prancūzijos Plermelio (Ploėrmel) miestelyje. 2006 metais pastatyta statula vaizduoja besimeldžiantį popiežių Joną Paulių II po kryžiumi puošta arka.

Kaip skelbia agentūra „Catholic news agency“, teismo sprendimas sukėlė stiprų atsaką iš Lenkijos: premjerė Beata Šydlo (Beata Szydło) pasiūlė perkelti statulą į Lenkiją, taip apsaugant ją nuo „politinio korektiškumo diktato“ ir valstybės sekuliarizacijos. Pasak Lenkijos premjerės, šv. Jonas Paulius II – didis lenkas, didis europietis – simbolizuoja krikščionišką, suvienytą Europą.

Nuo pat pradžių statulos pastatymas buvo vertinamas kontroversiškai, sulaukdamas kritikos iš vietinių ir sekuliarios „Laisvos minties“ federacijos.


Tarptautinė kosminė stotis – kaip Jungtinės Tautos

Spalio 26-osios, ketvirtadienio, popietę popiežius Pranciškus iš Mažosios audiencijų salės, esančios Pauliaus VI audiencijų salės komplekse, bendravo su Tarptautinės kosminės stoties (TKS) ekipažo nariais. Pasveikinęs astronautus, iš viso šešis – italą, du rusus ir tris amerikiečius – popiežius uždavė klausimų, į kuriuos astronautai atsakė kalbėdami itališkai, rusiškai ir angliškai. Šventasis Tėvas kalbėjo itališkai, jam ir astronautams vertėjavo TKS komandos inžinierius italas Paolas Nespolis (Paolo Nespoli). Popiežiaus ir astronautų bendravimas truko kiek mažiau nei pusę valandos, nuo maždaug 15 iki 15.30 val.

„Kaip į jus kreiptis, laba diena ar labas vakaras? Kosmose gali būti neaišku, ar diena ar vakaras?“ – šiais žodžiais Popiežius pradėjo bendravimą su TKS astronautais, užduodamas įvairių klausimų apie visatą ir žmogaus vietą, apie meilės vaidmenį joje. Šventąjį Tėvą domino, kuo astronautai labiausiai džiaugiasi, kaip gyvena kosminėje stotyje, paprašė pasidalinti bendradarbiavimo kosminėje stotyje pavyzdžiais.


Didžiausia nuodėmė – netikėti Dievo meile

Evangelijoje girdėtas Jėzaus palyginimas apie Dievo meilę, kuri pranoksta visus mūsų žmogiškuosius skaičiavimus ir įsivaizdavimus, mus ragina vykdant kasdienines pareigas vadovautis ne tik taisyklėmis, bet ir meilės logika. Mūsų kasdienis gyvenimas turi būti Dievo ieškojimas, tačiau tuo pat metu visada turim e atsiminti, kad Dievas pirmas išeina mūsų pasitikti, kad mums dovanojama jo meilė yra nepalyginamai didesnė už menkus mūsų nuopelnus. Mes visi darome klaidų, visi esame nusidėjėliai, tačiau Dievas vis tiek išeina mūsų pasitikti, mūsų kantriai laukia kaip gerasis Tėvas. Jo namų durys visada mums atidarytos, dėl to ir mūsų širdžių durys tebūnie atidarytos jo malonei. „Šiandien prašykime malonės: Viešpatie, padėk man neabejoti, kad Tu manęs lauki. Tu manęs lauki, nors aš esu nusidėjėlis, turiu daug trūkumų, mane slegia daugybė problemų...“ Visi jų turime. Visi. Tačiau jis mūsų laukia. Manau, kad didžiausia nuodėmė – manyti, kad jis manęs nelaukia, nepasitikėti jo meile. Didžiausia nuodėmė – netikėti Dievo meile, – sakė popiežius Pranciškus susitikime su Vatikano žandarmerijos pareigūnais, – Viešpats tesuteikią šią malonę. Taip pat ir man, ir visiems“.


Su karu viską pralaimime!

„Esame maži ir bejėgiai prieš mirties slėpinį. Tačiau, kokia malonė, jei tą akimirką širdyje saugome tikėjimo liepsnelę“. Popiežius Pranciškus šiais žodžiais Vėlinių dieną savo paskyroje „Twitterio“ tinkle paskelbta žinute atkreipė dėmesį į krikščioniškąjį tikėjimą, kuris skelbia, jog paskutiniąją dieną mirusiųjų kūnai prisikels, o užmigusieji Viešpatyje bus suvienyti su Prisikėlusiu Jėzumi Jo pergalėje prieš mirtį.

Popiežius Pranciškus Vėlinių popietę aplankė Netūno amerikiečių karių kapines, kuriose palaidota apie aštuonis tūkstančius karių, kritusių Antrajame pasauliniame kare, kelios dešimtys kovose žuvusių civilių, vyrų ir moterų, ir įamžinta apie keturi šimtai be pėdsako dingusių karių vardų. Tūkstančiai kapinėse priglaustų kritusiųjų priklausė JAV ir Didžiosios Britanijos pajėgų desantui, kuris 1944 metų pradžioje po išsilaipinimo Ancio ir Netūno pajūrio miesteliuose, žadėjo netrukus išlaisvinti Romos miestą, esantį už 60 kilometrų, tačiau žygį sukliudė vokiečių pasipriešinimas, pareikalavęs daug aukų. Italijos sostinė buvo išvaduota tik po kelių mėnesių.


Atidarytas Kapucinų Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynas

Grupė Paulių kapucinų vienuolyno
atidarymo šventės dalyvių
Pagal Kapucinai.net

Jurbarko rajone esančiame Šimkaičių parapijai priklausančiame Paulių kaime rugsėjo 26 dieną įvyko oficialus Paulių kapucinų vienuolyno įsteigimas ir atidarymas. Iškilmė prasidėjo šv. Mišiomis, kurioms vadovavo Paulių vienuolyno gvardijonas kun. Tomas Pilchas OFM Cap. Pamokslą sakė Krokuvos kapucinų provincijos ministras Tomas Žakas OFM Cap. Jis sakė: „Džiaugsmas šiandien Pauliuose, kai broliai kapucinai įsikuria čia. Broliai stengsis plėtoti broliškumą, kaip tai darė šv. Pranciškus Asyžietis. Mūsų kapucinų provincijai šiandien yra išskirtinė diena ir kitu atžvilgiu. Romoje popiežius Pranciškus vieną mūsų brolį – Serafiną Kašubą – skelbia garbinguoju ir leidžia pradėti jo beatifikacijos bylą“. Po homilijos buvo perskaitytas Kauno arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo leidimas atidaryti Mažesniųjų brolių kapucinų vienuolyną Pauliuose. Leidime pažymima: „Atsižvelgdamas į Jūsų 2017 metų birželio 27 dienos prašymą, labai vertindamas brolių kapucinų iki šiol Kauno arkivyskupijoje vykdomus darbus, jų nuoširdų įsijungimą į arkivyskupijos gyvenimą, pasidalijimą savo patirtimi bei rūpinomąsi Dievo Tautos gerove šioje dalinėje Bažnyčioje, vadovaudamasis kanonų teisės Kodekso 609 kanono 1 paragrafo nuostatais, LEIDŽIU Kauno arkivyskupijoje, Pauliuose, steigti Mažesniųjų brolių kapucinų vienuolyną“. Perskaitytas Krokuvos provincijos ministro br. T. Žako OFM Cap. Paulių Kapucinų vienuolyno įkūrimo dekretas. Vienuolynas yra teisiškai įsteigtas su visomis numatytomis teisinėmis pasekmėmis, o jo globėju skelbiamas šventasis Pranciškus Asyžietis.


Giminystė iš artimo meilės

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

„Mūsų tėvynė – danguje“, – skelbia mums apaštalas Paulius (plg. Fil 3, 20). Stovime šalia kapų tų, kurie žuvo už mūsų žemiškosios tėvynės laisvę. Turime prisiminti, kad žymiai vertesnė yra dangiškoji tėvynė. Lengva yra užsimiršti ir pradėti galvoti, jog esame šios žemės gyventojai. Mes – ne gyventojai, o tik keleiviai. Neturime čia namų, tik laikiną prieglobstį.

Mes esame šioje žemėje keleiviai, keliaujanti Bažnyčia. Šiandien, kai prisimename triumfuojančią Bažnyčią (visus šventuosius Danguje) ir kenčiančią Bažnyčią (visas sielas skaistykloje), turime prisiminti ir keliaujančią Bažnyčią – save pačius, keleivius, kurie kovoja su šio pasaulio kunigaikščiu, kad vieną dieną pasiektų savo namus Danguje.


Šventieji jau pasiekė tikslą, mes – dar kelyje

Pirmosiomis lapkričio dienomis paminime tuos, kurių nebėra su mumis. Šventaisiais džiaugiamės, už kitus meldžiamės. Nors jie peržengė gyvenimo slenkstį, bet tikėjimo bendrystė mus jungia. Šiandien žvelgiame į tuos, kurie pasiekė patį didžiausią tikslą, kokį tik žmogus galėtų turėti, – Dievą. Šventieji yra Dievo artumoje. Jie buvo tokie pat žmonės kaip mes visi, ėjo nė kiek ne lengvesniu gyvenimo keliu. Jiems teko įveikti sunkumus, nusiminimą, gundymą. Šventasis – ne tas, kurio nepalietė jokia dėmė, o tas, kuris ėjo atsivertimo keliu, nepaisydamas nuopuolių, gręžėsi į Dievą. Nekelkime jiems žmogui neįmanomų reikalavimų niekada nesuklupti, o žavėkimės troškimu, ryžtu pakilti, juos minėdami džiaukimės galutine jų pergale.

Šv. Bernardas sako: „Šventieji nestokoja mūsų gerbimo ir mūsų pamaldumas jiems nieko neprideda. Todėl aišku, kad pagarbus jų minėjimas yra svarbesnis mums, o ne jiems“. Kodėl svarbu, kokia nauda gerbti šventuosius? Tas pats šventasis atsako: „Šventųjų gerbimas palaiko ir ugdo mūsų troškimus. Kaip žmogus galėtų gyventi nieko netrokšdamas, nieko nesiekdamas?“ Ir pamini du svarbius troškimus.


„Kol gyvensime anonimiškumo zonoje, problemos nesispręs“

Vyskupas nominantas Darius Trijonis

Rugsėjo 29 dieną sužinojome, jog Lietuva turi naują vyskupą – teologijos mokslų daktarą kunigą Darių Trijonį. Po Vilniaus Arkikatedroje gruodžio 15-ąją vyksiančių šventimų vyskupas taps antruoju Vilniaus arkivyskupijos augziliaru drauge su vyskupu Arūnu Poniškaičiu. Kaip situacija klostysis toliau, „bus matyti“. Darius Trijonis – Telšių kunigų seminarijos ir vyskupo Antano Vaičiaus auklėtinis. Altoriaus patarnautojų gretas papildė dabartinio Lietuvos Mažesniųjų brolių provincijolo kun. Algirdo Malakauskio OFM pakviestas. „Žvelgdavome į vyresnius patarnautojus su dideliu susidomėjimu, jie buvo mums autoritetai“, – prisimena D. Trijonis. Pastaruoju metu jis darbavosi Telšių Šv. Antano Paduviečio parapijos administratoriumi, Telšių vyskupijos kurijos ir Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos ekonomu.


Netektis

A†A kun. Juozas Marčiulionis

(1956 08 24–1984 05 25–2017 10 25)

Spalio 25 dieną mirė Garliavos parapijos rezidentas kun. Juozas Marčiulionis. Jis gimė 1956 m. rugpjūčio 24 d. Kaune. 1963–1974 m. mokėsi Garliavos vidurinėje mokykloje, 1979–1984 m. studijavo Kauno Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, 1984 m. gegužės 27 d. arkivyskupo Liudviko Povilonio MIC Kauno Arkikatedroje Bazilikoje buvo pašventintas kunigu. Kun. J. Marčiulionis darbavosi šiose pareigose: nuo 1984 m. gegužės 27 d. – Simno parapijos vikaras; nuo 1984 m. liepos 31 d. – Kauno Vilijampolės parapijos vikaras; nuo 1986 m. kovo 18 d. – Šakių parapijos vikaras; nuo 1988 m. lapkričio 15 d. – Slavikų ir Valakbūdžio parapijų administratorius; nuo 1994 m. rugsėjo 28 d. – Kaimelio parapijos klebonas; nuo 1997 m. balandžio 16 d. – Ilguvos bei Žemosios Panemunės parapijų klebonas; nuo 2003 m. balandžio 28 d. – Kalvarijos parapijos vikaras; nuo 2004 m. birželio 17 d. – Ūdrijos parapijos klebonas ir Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos vikaras; nuo 2008 m. birželio 29 d. – Liubavo ir Akmenynų parapijų klebonas; nuo 2011 m. liepos 20 d. – Garliavos parapijos rezidentas.


Sekmadienį eikime melstis, o ne apsipirkinėti

Sekmadieniais prekybos centrai turėtų būti uždaryti. Ko ten eiti šventą dieną? Prekės brangios, kokybė prasta, pardavėjai pavargę. Be to, mes, krikščionys, juk turime kitų pareigų. Sekmadienį turi tvyroti šventinė nuotaika, nes tai – tikintiesiems ypatinga diena. O žmonės ją švaisto slampinėdami po parduotuves ir galvodami, ką čia nusipirkti pirmadienio pietums – dešrelių, o gal šaldytų koldūnų? Sekmadieniais prekybos centrai turi nedirbti ne tik dėl to, kad tada daugiau uždirbtų mažos krautuvėlės, smulkusis verslas, pagaliau pailsėtų kasininkės ar prekių krovėjai. Tiesiog mes esame krikščioniška šalis, sekmadienis mums turi sakralinę reikšmę, kuri, deja, jau visai baigia nunykti. Todėl ir verta prisiminti, kad sekmadienis yra ne vaikščiojimo po parduotuves, o bažnyčios diena.


Kviečiame prisidėti kuriant muziejų!

Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas dar kartą prašo Jūsų pagalbos. Gal turite šių sovietinių daiktų ir galėtumėte padovanoti?

Spaudiniai: lietuvybės mokymo Sibire leidinys, sąsiuvinis ar pan.; „Žinijos“ draugijos brošiūra; Šv. Velykų arba Šv. Kalėdų savilaidos atvirukai.

Daiktai: Draudžiamos muzikos plokštelė; sovietinių šokoladinių saldainių dėžutė; džinsų antsiuvas „Levis“; diržas; tautinė juostelė (vietoj kaklaraiščio); balta mokyklinės uniformos apykaklė; sovietinis konstruktorius vaikams; žaislinis šautuvas; žaidimų kortos su nuogomis figūromis; močiutės atributas (pavyzdžiui, skarelė); litai su prezidentu Antanu Smetona ar Vytautu Didžiuoju; kapeikos ar rublis; draugijos suvažiavimo bilietas; partinis bilietas; draugovininko raištis; nedidelio formato Lenino portretas su prierašu.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija