2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Valstybės jubiliejaus proga apdovanoti ir Bažnyčios atstovai

Prezidentė Dalia Grybauskaitė su apdovanotu kun. Juliumi Sasnausku OFM Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotrauka

Vasario 15-ąją prezidentė Dalia Grybauskaitė valstybės atkūrimo 100-mečio proga už nuopelnus Lietuvai ir mūsų šalies vardo garsinimą pasaulyje valstybinius apdovanojimus įteikė 100 Lietuvos ir užsienio valstybių piliečių, tarp kurių yra Bažnyčios atstovų. Architektas restauratorius, ilgametis K. Donelaičio draugijos ir Tautos fondo atstovybės Lietuvoje pirmininkas ir Lietuvos valdovų rūmų atstatymo projekto mokslinis vadovas, Vilniaus Arkikatedros tyrinėtojas ir lobyno atradėjas Kazys Napaleonas Kitkauskas apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi apdovanotas disidentas, ilgametis katalikų radijo „Mažosios studijos“ laidų autorius, rašytojas kun. Julius Sasnauskas OFM.

Valstybė yra bendrasis gėris

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

šiandienos Evangelijos klausimas „Kodėl tavo mokiniai nepasninkauja?“ (Mt 9, 14) yra skirtas kaip tik mums. Šį pirmąjį penktadienį po Pelenų trečiadienio, įžengę į Gavėnios laiką, viso pasaulio katalikai pasninkauja, paprastai susilaikydami nuo mėsiškų valgių, o Lietuvos tikintieji šiandien nuo šios pareigos yra atleisti. Tai tam, kad galėtume iš tiesų džiaugsmingai švęsti mūsų Valstybės atkūrimo šimtmetį. Bet pažvelkime giliau, kaip mus kviečia Evangelija: šiandien mes nepasninkaujame, nes švenčiame ir dėkojame, kad Dievas yra su mumis. Ypač dėkojame už tai, kad Jis buvo su mumis sunkiausiomis mūsų valstybei valandomis, nes kitaip mes tikrai būtume pražuvę.

Palaimintasis vyskupas ir kankinys Teofilius savo laiškus iš lagerio užbaigdavo tokiu mums įprastu atsisveikinimu „su Dievu“. Kokią gilią prasmę šis paprastas „su Dievu“ įgauna penkiolika metų lageryje praleidusio vyskupo lūpose. Vyskupas Teofilius per visus tuos lagerio metus neprarado giedrumo ir vilties. Jis nenustojo mylėti žmonių. Štai ką reiškia būti su Dievu.

Tėvynė – ta, kurią mylime ir kuriame

Beveik prieš 10 metų šventėme Lietuvos tūkstantmetį, kai pirmą kartą 1009 m. rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas Lietuvos vardas. Lietuva įžengė į pasaulio istoriją ir joje gyvuoja. Šiemet – valstybingumo atkūrimo šimtmetis. Džiugi data, o daugeliui lietuvių, gyvenusių tą šimtmetį, neįtikėtina! Tai stebuklas, kaip stebuklas 1918 metais buvo ir pasklidusi žinia apie pasirašytą Vasario 16-osios Aktą, nors patys signatarai nežinojo, ar jiems pavyks tai paskelbti. Vėliau, ypač okupacijos metais, Lietuvoje ir Sibiro lageriuose daugybė žmonių jautėsi pakylėti Vasario 16-ąją, nors ne vienam atrodė, jog stebuklas būtų ją švęsti viešai. Dėl žmonių, kurie išlaikė šį tikėjimą širdyje, stebuklas ir įvyko. Čia bazilikoje tikrai yra žmonių, kurie buvo nukentėję, ištremti, kalinti – lenkiu galvą ir dėkoju.

Kolumbiečiui kardinolui – 99 metai

Kard. Chosė de Chesusas Pimientas Rodrigesas

Seniausias pasaulyje Kardinolų kolegijos narys, kolumbietis kard. Chosė de Chesusas Pimientas Rodrigesas (José de Jesśs Pimiento Rodrķguez) vasario 18-ąją, sekmadienį, pradėjo šimtuosius gyvenimo metus.

Jis gimė 1919 m. vasario 18 d. Kunigystės šventimai jam buvo suteikti 1941 metais. Dar labai jauną, tik 36 metų kunigą, 1955 metais popiežius Pijus XII paskyrė vyskupu. Iš pradžių jis tarnavo vyskupu augziliaru Pasto vyskupijoje, Kolumbijos šiaurėje. Po ketverių metų jau popiežiaus Jono XXIII buvo paskirtas Monteria vyskupijos ordinaru, dar po penkerių metų – Garzono vyskupijos ordinaru, o 1964 metais popiežius Paulius VI jį paskyrė Manizaleso arkivyskupu. Kaip vyskupas ir arkivyskupas dalyvavo visose Vatikano II Susirinkimo sesijose. Kelerius metus ėjo Kolumbijos vyskupų konferencijos pirmininko pareigas. Iš arkivyskupo pareigų pasitraukė sulaukęs 77 metų, 1996-aisiais.

Pasninkas – ne tam, kad kiti matytų

„Pasninkaukime nuoširdžiai, su krikščionišku nuoseklumu, pasninkaukime nuolankiai“, – ragino Popiežius vasario 16-osios, penktadienio, rytą Šv. Mortos koplyčioje aukotų Mišių homilijoje komentuodamas tos dienos skaitinius. Koks turėtų būti pasninkas? Kokio pasninko iš mūsų laukia Dievas? Šv. Mišių Žodžio liturgijos pirmajame skaitinyje atsako pranašas Izaijas: „Nuimti neteisės pančius, atleisti jungimo virves, paleisti kankinamuosius, sugriauti bet kokį jungą, dalyti alkstantiems duoną, priglobti pastogės neturintį vargšą, aprengti matomai nuogą ir likimo valiai nepalikti brolio“. Jei nesugebi visiškai pasninkauti, jei tau per sunku, tuomet pasninkauk, kiek sugebi, bet tai daryk nuoširdžiai, ne tam kad kiti matytų, bet kad Viešpats matytų tavo nuoširdžią auką. „Nepasninkaukite taip kaip šiandien dažnai esate įpratę, nekelkite triukšmo, kad jus matytų, – sakė Šventasis Tėvas. – Mes esame katalikai, mes laikomės savo tikėjimo praktikų, mes priklausome šiai atgailautojų, pasninkautojų draugijai. Pasninkauti reikia nuoširdžiai, su krikščionišku nuoseklumu, ne tam, kad kiti matytų ir sakytų: „Žiūrėkite, koks jis teisuolis“. Toks pasninkas yra ne kas kita kaip apsimetinėjimas, dorybės iškraipymas“.

Popiežiaus Gavėnios rekolekcijos

Vasario 18-ąją, sekmadienį, prasidėjo beveik savaitę trukusios popiežiaus Pranciškaus ir Romos Kurijos vadovų Gavėnios rekolekcijos. Jos vyko ne Vatikane, bet rekolekcijų namuose Aričia miestelyje, į pietus nuo Romos. Šiemet joms vadovauti buvo pakviestas portugalas teologas ir poetas kun. Žozė Tolentinas de Mendonča (José Tolentino de Mendonēa).

Kiekviena rekolekcijų diena prasidėdavo 7.30 val. bendra valandų liturgija. Po bendrų pusryčių, 9.30 val. rekolekcijų dalyviai susirinkdavo išklausyti pirmosios meditacijos ir koncelebruodavo šv. Mišias. Po pietų, 16 val. išklausoma antrosios meditacijos. Vėliau dalyviai susirinkdavo Švč. Sakramento adoracijai ir kartu kalbėdavo mišparus.

Rekolekcijos, kaip įprasta, vyko beveik visą pirmąją Gavėnios savaitę – prasidėjusios sekmadienį, baigėsi penktadienio, vasario 23-iosios, rytine meditacija. Kol vyko rekolekcijos, visą savaitę nebuvo jokių Popiežiaus audiencijų ir susitikimų, įskaitant ir trečiadienio bendrąją audienciją.

Netektys

A†A vysk. Juozas PREIKŠAS

(1926 11 22–1951 09 23–1984 12 02–2018 02 11)

Vasario 11 dieną Kauno klinikose mirė Panevėžio vyskupas emeritas Juozas Preikšas. Jis gimė 1926 m. lapkričio 22 d. Griškabūdžio parapijoje, Šakių r., pirmuoju sūnumi šeimoje. Tėvai buvo darbininkai: tėvas – stalius, motina – siuvėja. Jie užaugino penkis vaikus. Be būsimojo vyskupo šeimoje, kurioje vyravo religinė bei patriotinė dvasia, augo Antanas, Vaclovas, Petronėlė ir Jonas. Nuo 1934 m. J. Preikšas mokėsi Griškabūdžio pradžios mokykloje, o nuo 1940 m. – Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. Karo metu, sudegus gimnazijai, persikėlė gyventi į Kauną ir 1945 m. įstojo į Kauno Tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1949 m. mažinant seminaristų skaičių, sovietinės valdžios pašalintas iš ketvirtojo kurso. Grįžęs į tėviškę, Griškabūdžio klebono kun. Juozo Adomaičio pakviestas dirbti vargonininku (groti Juozą pramokė Griškabūdžio vargonininkas Jonas Puidokas). Be to, vidurinėje mokykloje ėmė dėstyti muziką. 1949–1950 metus praleidus namuose, rudenį gavo rektoriaus kun. Augustino Vaitiekaičio telegramą atvykti į seminariją. Nuvykęs sužinojo, kad iš pašalintųjų leista priimti penkis. J. Preikšas sugrįžo į seminariją, o būdamas paskutiniame kurse, pirmojo Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko 1951 m. rugsėjo 23 d. įšventintas kunigu. Po šventimų ir mokslų seminarijoje metus ėjo vikaro pareigas Karmėlavos parapijoje, o nuo 1953 m. paskirtas prokuratoriaus pareigoms Kunigų seminarijoje ir kartu gilino teologijos studijas, įsigydamas teologijos licenciato laipsnį. 1954 m. paskirtas Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) parapijos klebonu, 1956 m. greta klebono pareigų pradėjo dėstyti dogmų teologiją ir filosofines disciplinas Kauno kunigų seminarijoje. Čia išdirbo 13 metų. 1959 m. atleistas iš Įgulos parapijos klebono pareigų ir paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijų kurijų ekonomu, o 1961 m. – Vilkaviškio vyskupijos kurijos kancleriu. 1963 m. atleidžiamas iš kanclerio pareigų, paliekant vien dėstytoju kunigų seminarijoje. 1969 m. atleistas iš dėstytojo pareigų ir skiriamas Vilkaviškio parapijos klebonu ir dekanu. Jam atvykus į Vilkaviškį, ten nebuvo nei vieno vaiko, patarnaujančio šv. Mišioms, nebuvo nė barstančiųjų gėles. Tačiau tikintieji noriai atsiliepė į nuoširdžius dekano kvietimus, atsirado patarnaujančiųjų prie altoriaus vaikinų, dalis kurių vėliau įstojo į kunigų seminariją. Tai broliai Vytautas ir Kęstutis Briliai, Sigitas Matusevičius, Arūnas Poniškaitis (dabar – vyskupas). 1984 m. J. Preikšas išrenkamas Vilkaviškio vyskupijos kunigų Tarybos ir konsultorių kolegijos nariu. Tais pačiais metais lapkričio 16 d. popiežiaus Jono Pauliaus II nominuojamas tituliniu Egnacijos vyskupu. 1984 m. gruodžio 2 d. įšventintas vyskupu ir paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus Liudviko Povilonio pagalbininku. 1988 m., Šventajam Sostui priėmus arkivyskupo L. Povilonio atsistatydinimą, vysk. J. Preikšas kurį laiką buvo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkasis administratorius. 1989 m. paskirtas Panevėžio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. Nuo 1991 m. gruodžio mėnesio – Panevėžio vyskupijos ordinaras. 2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II priėmė Panevėžio vyskupo Juozo Preikšo atsistatydinimą, sulaukus Kanonų teisės kodekse numatytos 75-erių metų amžiaus ribos. Būdamas emeritu metus gyveno ir patarnavo Panevėžio Šv. apašt. Petro ir Povilo parapijos tikintiesiems, vėliau persikėlė gyventi į Kauną, kur, kol sveikata leido, pagelbėdavo Šv. Antano Paduviečio parapijos sielovadai.

Netektys

A†A mons. Kazimieras SENKUS

(1917 01 24–1942 05 30–2018 02 15)

Vasario 15 dieną mirė vyriausias Lietuvos kunigas Kauno Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos rezidentas monsinjoras Kazimieras Senkus. Jis gimė 1917 m. sausio 24 d. Teiberių kaime, Didvyžių parapijoje, Vilkaviškio valsčiuje, devynis vaikus auginusioje šeimoje. 1929 metais pradėjo lankyti Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją, ją baigęs 1935 metais įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją. Ten mokėsi iki 1940 metų. Kai sovietinė armijaa užėmė Lietuvą, pasitraukė į Vokietiją ir Miunsterio kunigų seminarijoje ir universitete tęsė teologijos studijas. Kunigu įšventintas Miunsterio Šv. apaštalo Pauliaus katedroje 1942 m. gegužės 30 d. Po šventimų kunigas Kazimieras apie pusmetį vikaravo Rokselio (Roxel) parapijoje netoli Miunsterio, o 1943–1944 metais tarnavo kaip lietuvių kapelionas Saksonijoje: Leipcige, Drezdene ir kitose vietovėse Bautceno vyskupijoje. 1944 metais susirgo plaučių tuberkulioze ir tris mėnesius gydėsi sanatorijoje prie Egerio. 1945 metais, priartėjus frontui, pasitraukė į Bavariją ir iki rudens pavadavo sergantį kleboną Vyfelsdorfe. Paragintas vyskupo Vincento Padolskio tų pačių metų rudenį įstojo į Regensburgo bažnytinės muzikos mokyklą. Ten studijavo iki 1947 metų, drauge ėjo ir lietuvių kapeliono pareigas. 1947 metais pradėjo studijas Romoje, Popiežiškajame sakralinės muzikos institute grigališkojo choralo klasėje. Studijas baigė sakralinės muzikos magistro laipsniu. Iki 1954 metų darbavosi Popiežiškojoje lietuvių Šv. Kazimiero kolegijoje Romoje, vargoninkaudavo ir mokydavo giedojimo. Gavęs Baltų instituto stipendiją darbui apie lietuvių liaudies dainų melodijas ir formas kun. K. Senkus 1954 metais grįžo į Vokietiją ir apsigyveno Hechingene, kapelionavo senelių namuose, rengė giesmyną „Garbė Dievui“, drauge turėjo ir daug dėmesio skirti savo sveikatai stiprinti. 1960–1962 metais kun. K. Senkus darbavosi Tiubingene, klierikų konvikte „Wilhelmstift“ ir ėjo repetitoriaus pareigas, mokydamas klierikus bažnytinio giedojimo ir drauge kaip kapelionas aptarnaudamas vieną kliniką. 1962 metų rudenį Rotenburgo vyskupas paskyrė kun. K. Senkų vyskupijoje gyvenančių lietuvių kapelionu su asmeninio klebono teisėmis. Tuo metu jis nuolat gyveno Štutgarte. Nuo 1970 metų ėjo Lietuvių katalikų misijos vedėjo pareigas, drauge padėdamas sielovadoje vienoje iš Štutgarto vokiečių parapijų.

Netektys

A†A kun. Vytautas Užkuraitis

(1930 09  08–1960 04 13–2018 02 22)

Vasario 22 dieną Marijampolės ligoninėje mirė kun. Vytautas Užkuraitis. Jis gimė 1930 m. rugsėjo 8 d. Mikniškės kaime, Šakių rajone, Ilguvos parapijoje. Buvo jauniausias iš septynių vaikų šeimoje. Su tėvais sekmadieniais eidavo į Ilguvos arba Sutkų bažnyčią. Mokėsi Tvirbutų pradinėje ir Kriūkų vidurinėje mokyklose. Buvo dar paauglys, kai Ilguvos bažnyčioje pirmąkart pamatė Primicijas. Tada pirmąsias šv. Mišias aukojo iš Ilguvos parapijos kilęs kun. Juozas Širvaitis. Vyresniesiems broliams slapstantis nuo tarnybos sovietinėje armijoje, tėvams prireikė pagalbos ūkyje, todėl Vytautas buvo nutraukęs mokslą ir dvejus metus padėjo tėvams namuose, paskui vėl sugrįžo į mokyklą ir mokėsi su jaunesniais bendraklasiais. Bet kaip sulaukusį pilnametystės 10 klasėje paėmė į sovietinę armiją, nors dar nebuvo baigęs vidurinės. Pirmiausia pateko į Barnaulą. Po kelių mėnesių nuvežė dar toliau į Rytus – atsidūrė Sachalino saloje. Čia dirbo štabe. Vytautas, Baltijos jūros nematęs, žvejojo Ochotsko jūroje. Bet ten netiko klimatas, labai sunku buvo plaukioti. Praėjus pusketvirtų metų armijoje išleido namo. „Kai sugrįžau į Kauną, galvojau, kuriuo keliu geriau vykti namo, ar per Seredžių ir ties Kriūkais keltis per Nemuną, ar per Lekėčius? – 2010 metais kun. V. Užkuraitis pasakojo laikraščiui „XXI amžius“. – Matyt, Dievo planas buvo toks, kad nusprendžiau grįžti per Seredžių ir su kario miline užsukau į Kriūkų vidurinę mokyklą. Direktoriui pasisakiau, kad norėčiau čia toliau mokytis. Kadangi į armiją paėmė iš 10 klasės, sako, eik į 10 klasę ir mokykis. Bet aš į 10 klasę nenorėjau – prašiau leisti stoti iškart į paskutinę 11 klasę. Taip ir sutarėm. Tada grįžau namo. Broliai, sužinoję, kad aš, vyras po armijos, nusprendžiau eiti į mokyklą, ėmė šaipytis. Sako, eik rimtą darbą dirbti, o ne su vaikais kamuolį spardyti. O tėtė pasakė, kad esu vyras su ūsais, todėl pats ir turiu spręsti, ką toliau daryti. Kai, būdamas 24 metų, baigiau vidurinę, galvoje ėmė suktis mintys apie ateitį. Tada pradėjau rimčiau galvoti apie kunigystę, nes tik joje įžvelgiau gyvenimo prasmę. Kadangi Sutkuose tada gyveno kun. Antanas Lukošaitis, nuėjau pas jį pasitarti ir pasakiau, kad norėčiau stoti į Kunigų seminariją. Jis, žinoma, irgi patarė. Kai nuvežiau dokumentus į seminariją ir išlaikiau reikalingus egzaminus, pasakė, kad, jei būsiu priimtas, nesiųs laiško, rugsėjo pradžioje galiu atvažiuoti. Aš tada iškart išvykau į Kaliningrado sritį šienauti. Per tas kelias savaites, kol buvau Kaliningrado srityje, namuose keliskart lankėsi vyrai iš KGB, matyt, norėjo duoti instrukcijas. Bet manęs vis nerado, nors aš niekur nesislapsčiau. Džiaugiausi, kad išvengiau susitikimo su šiais veikėjais. Kai grįžau į tėviškę, gavau laišką iš seminarijos. Pagalvojau, kad, jei atėjo laiškas, tai manęs nepriėmė. Bet vis dėlto laiške buvo kvietimas atvykti į seminariją ir pradėti studijas. Taigi jas sėkmingai baigiau ir 1960 m. balandžio 13 d. vyskupas Julijonas Steponavičius vienuolika mūsų įšventino kunigais. Taigi mano ilgokai brandinta svajonė pagaliau išsipildė“.