Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2018 m. gegužės 18 d., Nr. 10 (301)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Smurtas Dievo vardu yra didžiulė šventvagystė

Neseniai popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė konferencijos „Kova prieš religijos vardu vykdomą prievartą“ dalyvius. Šventojo Tėvo žodžiai šiuo klausimu buvo itin aiškūs.

„Religijos vardu propaguojama ir vykdoma prievarta negali nediskredituoti religijos. Ji turėtų būti pasmerkta visų religingų žmonių, kurie žino, jog Dievas yra vien gerumas, meilė, atjauta; kad jame nėra vietos neapykantai, nuoskaudai ir kerštui. Religingas asmuo žino, kad viena iš didžiausių šventvagysčių yra kviesti Dievą būti savo nuodėmių ir nusikaltimų garantu, pateisinti žmogžudystę, skerdynes, pavergimą, bet kokios formos išnaudojimą, asmenų ir ištisų populiacijų priespaudą ar persekiojimą, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Religingas asmuo žino, kad Dievas yra Šventasis, kad niekas negali pretenduoti pasinaudoti jo vardu, kad darytų blogį. Kiekvienas religinis lyderis privalo nuplėšti kaukę bet kokiam bandymui manipuliuoti Dievu, siekiant tikslų, kurie neturi nieko bendro su Juo ir Jo šlove. Reikia nenuilstant parodyti, kad kiekvieno žmogaus gyvybė yra šventa, nusipelno pagarbos, dėmesio, atjautos ir solidarumo, nepriklausomai nuo kilmės, religijos, kultūros, ideologinės ar politinės krypties. Priklausymas vienai ar kitai religijai nesuteikia papildomo orumo arba teisių, o nepriklausymas neatima ir nesumažina. Politiniams ir religiniams lyderiams, mokytojams ir ugdytojams reikia įsipareigoti kartu, informuojant ir formuojant, perspėti kiekvieną, kuris jaučiasi gundomas išsigimusių religingumo formų, kurios neturi nieko bendro su liudijimu tokios religijos, kuri verta savo vardo. Tai padės visiems tiems, kurie iš tiesų nusiteikę ieškoti Dievo, sutikti tą, kuris išlaisvina iš neapykantos ir prievartos, kuris trokšta, kad kiekvieno kūrybingumas ir energija prisidėtų prie jo meilės ir taikos visiems sumanymo“. Popiežius Pranciškus priminė savo vizitą Egipte 2017 m. balandžio 28 d., dalyvavimą islamiškojo Al Azharo universiteto surengtoje tarptautinėje konferencijoje už taiką ir pasakytą svarbią kalbą, kurioje kritikavo ir smerkė neapykantą bei smurtą religijos vardu, pavadino tai itin grubiu Dievo ir religijos klastojimu.


Lietuvis kunigas dievdirbys pagerbtas Latvijoje

Vyskupai Janis Bulis ir Eugenijus
Bartulis prie paminklo kun. Antanui
Rimavičiui Latvijoje, Balvuose

Šiaurės Rytų Latvijoje, Balvuose, net dvi dienas vyko iš Šakynos kilusio kun. Antano Rimavičiaus (1865–1891–1933) 85-ųjų mirties metinių minėjimas. Šis kunigas buvo dievdirbys, daug nuveikė puoselėjdamas Latvijos kultūrą ir dvasingumą. Gegužės 3 dieną atidaryta šio kunigo dievdirbio skulptūrų paroda „Dievui ir žmogui“, gegužės 4 dienos renginiuose dalyvavo vyskupai, Seimo nariai, vietinės valdžios atstovai.

Gegužės 4-ąją, penktadienį, į Balvus paminėti Šakynoje, šiuo metu priklausančioje Šiaulių vyskupijai, gimusio kunigo atvyko Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Antanas Rimavičius gimė 1865 metais Šakynoje, baigė Šiaulių valstybinę gimnaziją. Įšventintas kunigu, dirbo katalikiškoje Latgaloje, čia pasižymėjo kaip aktyvus ganytojas, nagingas bažnyčių atnaujintojas, skulptorius.


Kodėl, norint susituokti, reikalingas Sutvirtinimo sakramentas?

Arkivyskupas Gintaras Grušas
Evgenios Levin nuotrauka

Lietuvos vyskupai paskelbė, kad sužadėtiniams leidimą priimti Sutvirtinimo sakramentą po santuokos klebono teikimu gali duoti tik vietos ordinaras. Apie pasikeitimus, sakramentų prasmę ir praktinius šio sprendimo padarinius tinklalapiui Bernardinai.lt pasakoja Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Vilniaus arkivyskupas Gintaras GRUŠAS.

Kodėl yra padaryti tokie pakeitimai?

Sutvirtinimo sakramentas besituokiantiems katalikams nėra naujiena. Kanonų teisės kodekso, kuriuo vadovaujasi Katalikų Bažnyčia, 1065 kan. §1 nuostata nurodo: „Katalikai, dar nepriėmę Sutvirtinimo sakramento, turi jį priimti prieš sudarydami santuoką, jei tai įmanoma padaryti be didelio nepatogumo.“ Iki šiol, jeigu šio sakramento trūkdavo, pats kunigas galėjo laikinai atleisti nuo tos pareigos, kitaip sakant, atidėti Sutvirtinimo sakramento priėmimą.


Tėvo Stanislovo metai

Neblėstantis Tėvo Stanislovo portretas

Dr. Valentina Šereikienė parašė
keturias knygas apie Tėvą Stanislovą

Šiemet minėsime 100-ąsias kunigo, pamokslininko, vienuolio kapucino, Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikėjo Tėvo Stanislovo OFM Cap. (Algirdo Mykolo Dobrovolskio, 1918 09 29–1944 03 25–2005 06 23) gimimo metines. Apie šią asmenybę sklando daug pasakojimų ir legendų. Šis kapucinų vienuolis visada buvo vertinamas nevienareikšmiškai. Pas garsųjį kunigą vienuolį, ieškodami pagalbos ar sielos ramybės, keliavo ir į bėdą patekę žmonės, ir menininkai, Seimo nariai, net prezidentai. Kiekvienam jis turėjo gerą žodį, nuraminimą ar pamokymą, dažnai šie susitikimai keisdavo gyvenimus.

Apie Tėvą Stanislovą išleista nemažai knygų. Pastaraisiais metais šio kapucino vienuolio bei jo amžininkų biografe, jo minčių perdavėja ir interpretuotoja tapo asociacijos „Šviesuva“ valdybos narė, Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, socialinių mokslų daktarė Valentina Šereikienė, parašiusi knygas „Tėvo Stanislovo saulė“ (2016), „Gerontologijos pamokos pagal Tėvą Stanislovą“, „Tėvo Roko paslaptis“ (abi 2017) ir „Tėvo Stanislovas. Paskutinis pamokslas“ (2018).


Stasio Šalkauskio pėdomis

Sveikinimo žodis „Išminties šventės“ Šiauliuose dalyviams.

Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS SJ

Gegužės 11–13 dienomis Šiauliuose, Šiaulių universitete ir Stasio Šalkauskio gimnazijoje, vyko prof. Stasio Šalkauskio minėjimas „Išminties šventė“. Trijų dienų renginys skirtas geriau susipažinti su neeiline S. Šalkauskio asmenybe, jo katalikiškos krypties filosofijos mokymu bei Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo pagrindais, minint Lietuvos valstybės 100-metį. Tarpukario Lietuvoje prof. S. Šalkauskis užėmė ypatingą vietą lietuvių intelektualų gretose, tad šiandien prasminga prisiminti jo filosofinę mintį ir puoselėtas idėjas. Išminties šventę sudarė keturios dalys: konferencija „Kultūros filosofija ir prigimtinė teisė“, kurioje aptartos paties profesoriaus plėtotos, jo atstovautai filosofinei srovei aktualios idėjos bei plačiau pristatytas Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas; tauriosios muzikos koncertas, kurį parengė Šiaulių miesto muzikos elitas; labdaringas intelektualaus humoro vakaras, skirtas pagerbti S. Šalkauskio puoselėtą pagarbą labdaringumui; šv. Mišios, skirtos profesoriui pagerbti.


Indonezijoje – teroro išpuoliai prieš krikščionis

Antrajame pagal dydį Indonezijos mieste Surabajoje sekmadienio rytą vietos laiku užpultos trys krikščionių bažnyčios. Šeši vienos šeimos nariai, tarp kurių buvo trys nepilnamečiai vaikai, vieną po kito įvykdė sprogdinimus prie Indonezijos krikščionių, sekmininkų ir katalikų bažnyčių. Žuvo 11 žmonių, 40 sužeistųjų. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė „Islamo valstybė“.

90 proc. Indonezijos gyventojų – musulmonai. Įvairių konfesijų krikščionys sudaro apie 9 proc. visuomenės, t.y. apie 25 milijonus žmonių.

Sekmadienio vidudienį Vatikane po bendros maldos su piligrimais popiežius Pranciškus pasmerkė teroristų išpuolius ir meldėsi už aukas. Šventasis Tėvas sakė: „Brangieji broliai ir seserys, esu artimas brangiems Indonezijos gyventojams, ypač Surabajos miesto krikščionių bendruomenei, sukrėstai pasikėsinimų į maldos namus. Meldžiuosi už aukas ir jų artimuosius. Visi kartu prašykime taikos Dievą, kad sustabdytų smurtingus išpuolius, kad visų širdyse viešpatautų ne neapykantos ir smurto, bet susitaikinimo ir brolybės jausmai“.


Pasaulinė žiniasklaidos diena

Sekmadienį prieš Sekmines kasmet minima Pasaulinė visuomenės komunikavimo priemonių diena. Lietuvoje šią dieną buvo švenčiamos Šeštinės, Viešpaties Žengimo į Dangų šventė. Šiemet ji sutapo su Fatimos Marijos švente ir 101-osiomis apsireiškimų piemenėliams Fatimoje pradžios metinėmis. Dar sausio 24-ąją, minint žurnalistų ir rašytų dangiškojo globėjo Šv. Pranciškaus Salezo šventę, popiežius Pranciškus paskelbė žinią šių metų Pasaulinei visuomenės komunikavimo dienai. Popiežius pakvietė pamąstyti apie vadinamųjų „fake news“ reiškinį, tai yra apie netikras, klaidinančias žinias, sąmoningai skleidžiamas dėl ideologinių priežasčių arba siekiant politinės, ekonominės ar kitokios naudos, kitaip sakant dezinformaciją, skelbiamą komunikavimo priemonėmis. Skelbiant tokias žinias naudojamasi visuomenėje paplitusiais stereotipais, lengvai sukeliamomis emocijomis, baime, panieka, pykčiu. Sunku šias žinias demaskuoti ir dėl to, kad jos dažnai cirkuliuoja tarp žmonių, sudarančių uždaras vienminčių bendruomenes, neįsileidžiančias kitos nuomonės ir nesugebančias pažvelgti iš kitos perspektyvos. Reikia dėmesingo įžvalgumo, jei norime suprasti dezinformacijos mechanizmus ir užkirsti jiems kelią. Turime demaskuoti „suktojo žalčio“ strategiją, minimą Pradžios knygos pasakojime apie pirmąją pasaulyje „fake news“, atnešusią tragiškas nuodėmės pasekmes.


Netektis

A†A kun. Petras PETRAITIS

(1955 09 26–1981 05 31–2018 05 07)

Gegužės 7 dieną Kėdainiuose mirė Krakių parapijos rezidentas kun. Petras Petraitis. Jis gimė 1955 metų rugsėjo 26 dieną Pakruojo rajone, Žeimelio apylinkėje, Geručių kaime, valstiečių šeimoje. Jis buvo vienintelis vaikas šeimoje, gimęs tėvams jau esant pagyvenusiems. Pakrikštytas buvo Žeimelio bažnyčioje 1956 m. birželio 24 d. Atrodo, kad šeima glaudesnio ryšio su religija nepalaikė, nes kitus įkrikščioninimo sakramentus Petras priėmė pats sąmoningai, būdamas jau septyniolikos metų. 1963 metais Petras pradėjo lankyti Geručių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Žeimelio vidurinėje mokykloje. Baigęs ją 1974 metais, dirbo statybininku vietiniame kolūkyje kartu su savo tėvu. Nuo karinės tarnybos buvo atleistas dėl silpnos sveikatos.

1976 metais P. Petraitis įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją ir baigė ją 1981 metais. Mokydamasis nepasižymėjo ypatingais gabumais, seminarijos vadovybės apibūdinamas kaip labai užsidaręs, bet drauge kuklus, draugiškas bei paklusnus seminarijos drausmei. Dėl melancholiško temperamento jis paprastai nerodydavo jokios ypatingos iniciatyvos, bet daugiau būdavo su kitais, paklusdamas jų vadovavimui. Ši būdo ypatybė tolesniame gyvenime tikrai ne visada pasitarnaudavo jo gerovei.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija