Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2018 m. birželio 1 d., Nr. 11 (302)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Apdovanoti už gyvybės kultūros puoselėjimą

Kun. Kęstutis Žemaitis
Marijos ŠAKNIENĖS nuotrauka

Gegužės 5 dieną Vilniaus rotušėje įvyko „Gyvybės“ apdovanojimai, skirti pagerbti labiausiai prie gyvybės kultūros puoselėjimo prisidėjusius žmones, iniciatyvas ar organizacijas. Jie kasmet įteikiami minint Pasaulinę gyvybės dieną, kuri Lietuvoje nuo 1998 metų švenčiama paskutinį balandžio sekmadienį. „Gyvybės“ apdovanojimų, kuriuos organizavo žurnalai „Ateitis“ ir „Apžvalga“ bei interneto tinklalapis Bernardinai.lt, tikslas – pastebėti gyvenimą ir viltį teikiančius žmones, papasakoti apie jų iniciatyvas, pasidalinti šviesiais, viltingais darbais su visuomene ir priminti, kad kiekvienas žmogus yra vertybė.

Šventėje pagerbti didvyriai, atveriantys kelią Dievo palaimintiems vaikams į nepakartojamą Aukščiausiojo sukurtos žemės pasaulį. Į šią šventę susirinko nemažai vilniečių. Šviesūs buvo jų veidai. Kerinti M. K. Čiurlionio meno mokyklos atlikėjų muzika susijungė su saulėta diena. Buvo nepaprastai gera. „Gyvybės“ apdovanojimus teikė Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas (šio renginio rėmėjas), kun. Ričardas Doveika, kiti atsakingi darbuotojai, linkėdami džiaugsmo ir gerovės žmonėms, savo gyvenimą skyrusiems gyvybei saugoti ir puoselėti mūsų tautos ir valstybės ateitį.


Žygis iš ligoninės į Katedrą – už gyvybės dovaną

Šv. Mišių šventimui vadovavo
kun. teol. lic. Rimantas Baltrušaitis.

Paskutinįjį balandžio sekmadienį Vilkaviškyje paminėta Pasaulinė gyvybės diena. Būriai rajono gyventojų susirinko Vilkaviškio ligoninės kieme. Gyvybei ateiti į šį pasaulį padeda gydytojai, o išeiti – kunigai, todėl simboliškai ir eisena prasidėjo nuo ligoninės, o baigėsi Katedros šventoriuje. Taip, visam miestui matant ir girdint, prasmingai ir džiugiai pasidžiaugta didžiausia mūsų gauta dovana – gyvybe.

Šventinę eiseną „Už gyvybę“, kurioje pagerbiama brangiausia vertybė, jau trečius metus iš eilės organizavo Vilkaviškio dekanato Šeimos centras kartu su Vilkaviškio rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuru ir Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapija. Prisidėjo ir daug bendraminčių: Vilkaviškio ligoninė, Vilkaviškio moksleivių pučiamųjų instrumentų orkestras (vadovas – Saulius Mickevičius) bei orkestro šokėjų grupė (vadovė – Sonata Jankienė), Vilkaviškio kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Vingis“ (vadovas – Gintas Turonis), rajono švietimo įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, Vilkaviškio miesto bendruomenė, policijos pareigūnai, Kauno klinikų Kraujo centro medikai. Be jų visų indėlio šventė nebūtų buvusi tokia graži.


Kai parapija atsiduria skirtingose valstybėse

Butrimonių ir Pabarės parapijų klebonui – Gardino vyskupijos katedros kapitulos garbės kanauninko titulas

Gardino vyskupas Aleksandras
Kaškevičius (centre) su katedros
kapitulos kanauninkais. Antras
iš kairės – Juzefas Aškielovičius

Butrimonių ir Pabarės parapijų (Šalčininkų r.) klebonui kun. Juzefui Aškielovičiui suteiktas Gardino (Baltarusija) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Šv. Kazimiero katedros kapitulos garbės kanauninko titulas. Iškilmės vyko gegužės 8 dieną Gardino aukštojoje kunigų seminarijoje.

Vilniaus krašte žinomas ir mylimas kunigas pagerbtas už pasiaukojantį darbą Katalikų Bažnyčiai Baltarusijoje, kur dešimtajame XX a. dešimtmetyje savo ganytojišku rūpesčiu buvo apgaubęs dvi parapijas – Poleckiškes ir Onžadovą (Gardino vyskupija). Jo iniciatyva ir įsipareigojimu ten buvo pastatytos dvi bažnyčios. Po kunigystės šventimų (1984 m. gegužės 27 d.) kunigas Juzefas dirbo Eišiškių parapijoje, kuriai anuomet priklausė ir dabartinės Baltarusijos teritorija. Lietuvai atgavus nepriklausomybę dalis parapijos liko Baltarusijos pusėje. Varanavo rajono Poleckiškių kaime buvo nutarta pastatyti bažnyčią. Kun. J. Aškelovičiui teko rūpintis jos statyba, o 1990 metais tapus Turgelių parapijos klebonu – bažnyčios statyba Onžadove. Vilniaus arkivyskupijos vadovybė jau žinojo, kad valstybės siena padalys parapijos teritoriją, todėl reikėjo pagalvoti apie bažnyčias tiems, kurie liko Baltarusijos pusėje. Vyskupo Juozo Tunaičio nurodymu imtasi Onžadovo bažnyčios atstatymo. Toje gyvenvietėje buvo likę pal. kun. Mykolo Sopočkos dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą (kunigui 1914–1918 metais buvus Tabariškių parapijos klebonu) pradėtos statyti bažnyčios griuvėsiai.


Vilniuje posėdžiavo Lietuvos vyskupai

Gegužės 15–17 dienomis Vilniuje vyko Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenarinis posėdis. Jame dalyvavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, arkivyskupai Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana), Gintaras Grušas, Lionginas Virbalas, Sigitas Tamkevičius, vyskupai Eugenijus Bartulis, Jonas Ivanauskas, Kęstutis Kėvalas, Rimantas Norvila, Arūnas Poniškaitis, Darius Trijonis, Linas Vodopjanovas.

Posėdį pradėjo Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas G. Grušas, pakvietęs dalyvaujančiuosius pasimelsti Lietuvos paaukojimo Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, Nekaltajai širdžiai malda, ženklinančia šiuos jubiliejinius metus.

Lietuvos vyskupus savo dalyvavimu posėdyje pagerbęs Apaštalinis Nuncijus Lietuvai arkivysk. P. Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana) pasveikino susirinkusiuosius pažymėjo, kad jo dalyvavimas šiame posėdyje yra vyskupų vienybės su Šventuoju Tėvu ženklas. Apaštalinis Nuncijus kalbėjo apie ganytojo vaidmenį ir savybes, kurias savo mokyme dažnai primena Popiežius Pranciškus, apie vyskupų kolegialumo puoselėjimą.


Paskirtas naujasis Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas

Naujasis Šventųjų skelbimo kongregacijos
prefektas gegužės 20-ąją kardinolu
paskirtas Džiovanis Andželas Bečiu

Vadovauti Šventųjų skelbimo kongregacijai pavesta arkivyskupui Džiovaniui Andželui Bečiu (Giovanni Angelo Becciu) vietoj kardinolo Andželo Amato (Angelo Amato), praėjusiais metais į Vilnių atvežusio popiežiaus Pranciškaus dekretą, skelbiantį kankinį arkivyskupą Teofilių Matulionį palaimintuoju. D. A. Bečiu, gegužės 20-ąją Popiežiaus nominuotas kardinolu, bus Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas. Popiežius Pranciškus paskyrė jį į naujas Romos kurijos vadovo pareigas paprašydamas toliau laikinai eiti Vatikano valstybės sekretoriato Bendrųjų reikalų skyriaus vadovo pareigas. Be to, nominuotasis kardinolas toliau paliekamas Nepaprastu delegatu prie Suverenaus karinio Maltos ordino.

Iš Sardinijos kilęs arkivyskupas, septyniasdešimtuosius metus einantis Dž. A. Bečiu, yra buvęs Bažnyčios diplomatas, tarnavęs Apaštališkuoju nuncijumi Angoloje, San Tomėje ir Prinsipėje bei Kuboje. Popiežius emeritas Benediktas XVI arkivyskupą paskyrė Vatikano valstybės sekretoriaus pavaduotoju 2011 metais ir jo pareigas toliau eis iki birželio 29 dienos, kai su kitais trylika dvasininkų bus įvesdintas į Kardinolų kolegiją.


Popiežius paskyrė 14 naujų kardinolų

Gegužės 20-osios, sekmadienio, vidudienį popiežius Pranciškus pranešė, kad šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės dieną, birželio 29-ąją, įvyks iškilminga konsistorija, kurios metu Kardinolų kolegiją papildys keturiolika naujų narių. Vienuolika būsimų naujų kardinolų tarnauja Romos kurijoje ir vyskupijose; trys skiriami už nuopelnus Bažnyčiai.

Būsimi nauji kardinolai:

Babilonijos (Irakas) chaldėjų patriarchas Luisas Rafaelis Sako (Louis Raphaėl I Sako) – 69 metų; Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas arkivysk. Luisas Ladarija (Luis Ladaria) SJ – 74 metų; Popiežiaus vikaras Romoje arkivysk. Andželas De Donatis (Angelo De Donatis) – 64 metų; buvęs Vatikano Valstybės sekretoriaus pavaduotojas, naujas Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas arkivysk. Džiovanis Andželas Bečiu (Giovanni Angelo Becciu) – 70 metų; Popiežiaus išmaldininkas arkivysk. Konradas Krajevskis (Konrad Krajewski) – 54 metų; Karačio arkivyskupas (Pakistanas) Džozefas Kutsas (Joseph Coutts) – 73 metų; Leirijos–Fatimos vyskupas (Portugalija) Antonijus dos Santošas Marto (António dos Santos Marto) GCC – 71 metų; Huankajo arkivyskupas (Peru) Pedras Baretas (Pedro Barreto) SJ – 74 metų; Toamasinos arkivyskupas (Madagaskaras) Desirė Carazana (Desiré Tsarahazana) – 64 metų; Akvilos arkivyskupas (Italija) Džiuzepė Petrokis (Giuseppe Petrocchi) – 69 metų; Osakos (Japonija) arkivyskupas Tomas Akinas Manjo (Thomas Aquinas Manyo) – 68 metų.


Tikintysis negali kalbėti apie neturtą, o pats gyventi kaip faraonas

Gegužės 21-ąją popiežius Pranciškus atidarė Italijos Vyskupų konferencijos posėdį ir pasidalijo mintimis apie kelis dalykus, kurie jam kelia susirūpinimą. Italijos vyskupų konferencijos posėdžiai dažnai rengiami (kaip ir šis) Vyskupų Sinodo salėje Vatikane. Tuo pabrėžiamas ypatingas Italijos vyskupų ryšys su Popiežiumi, kuris yra Romos vyskupas ir Italijos primas.

Pašaukimų krizė

„Pirmas dalykas, kuris man kelia susirūpinimą, –  pašaukimų krizė“, – sakė Popiežius ir pavadino ją kraujo nutekėjimu. Pasak popiežiaus Pranciškaus, ši krizė – užnuodytas vaisus, kurį užaugino provizoriškumo kultūra, reliatyvizmas, pinigų diktatūra. Greta šių yra kitos priežastys – tragiškas gimstamumo sumažėjimas, tikra demografinė žiema, taip pat pačioje Bažnyčioje pasitaikantys skandalai, atvėsęs liudijimas. „Kiek seminarijų, bažnyčių ir vienuolynų teks artimiausiu metu uždaryti dėl pašaukimų stokos? Dievas žino. Liūdna, – sakė Popiežius, – kad ši šalis, daug amžių vaisingai ir dosniai davusi daug misionierių, seserų vienuolių, apaštališku uolumu degusių kunigų, dabar kartu su visu senuoju žemynu pasidarė nevaisinga ir nesuranda veiksmingų priemonių, kurios galėtų tai pakeisti“.


Sekminių atlaidai Vilniaus Kalvarijose

Gegužės 17-ąją Vilniaus Kalvarijose prasidėjo ir keturias dienas truko Sekminių šventė. Pagal daugiau nei 300 metų trunkančią tradiciją švęsti Sekminių į Vilniaus Kalvarijas vyko šeimos, kunigai, vienuoliai, išskirtinė programa buvo skirta jaunimui.

Iš visos Lietuvos atvykę maldininkai ėjo Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelią, įkurtą XVII amžiuje ir tiksliai atkartojantį kelią, kurį Jėzus Kristus ėjo Jeruzalėje, nešdamas Išganymo kryžių.

Bažnyčios gimtadienio šventė prasidėjo gegužės 17-ąją, ketvirtadienį, Švč. Sakramento adoracija Vilniaus Kalvarijų bažnyčioje. Čia iki 20 val. buvo galima atsigaivinti Švč. Sakramento artumoje ir Šventosios Dvasios sulaukti atnaujinta sąžine.

Gegužės 18-ąją, penktadienį, Vilniaus Kalvarijose apsilanko daug kunigų, seminaristų ir pašvęstojo gyvenimo sesių ir brolių. Kryžiaus kelias tą dieną prasidėjo 10 val. nuo Marijos Sopulingosios koplyčios, o mąstymus stotyse sakė vis kitas vienuolis, sesutė, kunigas ar diakonas. Kryžiaus kelias baigėsi šv. Mišiomis 14 val. Penktadienio vakare, po 18.30 val. šv. Mišių, bendruomenei buvo padovanotas Joanos ir Elenos Daunyčių koncertas: skambėjo arfos ir violončelės garsai bei jų žuvusio tėčio Vaidoto Daunio poezija.


Ginti gyvybę ir padėti atsidūrusiems prieš dramatišką pasirinkimą

Praėjusį savaitgalį Airijoje vykusio referendumo metu dauguma balsavusiųjų, maždaug du trečdaliui, pasisakė už konstitucijos pataisą, atveriančią kelią legalizuoti abortus. Airijoje priimtą sprendimą Šventojo Sosto žinių tarnybai duotame interviu komentavo Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininkas arkivysk. Vičensas Palija (Vincenzo Paglia).

„Šis Airijoje įvykęs posūkis mus turi paskatinti ne tik dar labiau ginti gyvybę, bet visų pirma ją remti, palydėti, sudaryti sąlygas, kad nebūtų prieinama iki dramatiškų sprendimų, nes juk visada drama, kai nusprendžiama nutraukti gyvybę, – sakė arkivyskupas V. Palija, – lygiai kaip drama gimusio žmogaus gyvybės nutraukimas, pažeminimas. Jei, viena vertus, reikia artumo, kad būtų išvengiama tokių dramatiškų pasirinkimų, nes juk kartais ir tokie pasirinkimai daromi nesuvokiant, ką jie reiškia, tai antra vertus, kartu su palydėjimu, parama visada reikia ginti silpniausiųjų teises. Nė vienas neturi būti paliktas. Reikia skatinti gyvybės kultūrą, kuri pasipriešintų „hiper-individualizmo“ kultūrai. Kiekvienam priklausanti teisė gyventi nustumiama į antrą planą, o pirmenybė teikiama savęs paties iškėlimui, net jei tai reiškia kito eliminavimą. Tokia logika yra absoliučiai dramatiška, – sakė Gyvybės akademijos vadovas. – Reikia ginti gyvybę, o tuo pat metu remti, palydėti žmogų per visą gyvenimą“.


Baigęs sovietinio lagerio universitetą su praktika...

Prisimenant kun. Juozą Jakaitį

(1923 04 23–1945 12 21–1988 08 27)

Kun. Juozas Jakaitis

Kudirkos Naumiesčio parapijiečiai, lankydamiesi savo parapijos kapinėse Meištų kalnelyje, nuolat prisimena 1970–1988 metais čia klebonavusį kun. Juozą Jakaitį. Balandžio 23-iąją sukako 95-osios jo gimimo, o vasarą bus 30-osios mirties metinės.

Kun. J. Jakaitis gimė 1923 metų balandžio 23 dieną ūkininkų šeimoje, Santakų kaime, Sintautų parapijoje, Šakių apskrityje. Mokėsi Sintautų pradžios mokykloje, vėliau – Marijampolėje, tėvų marijonų gimnazijoje, gyveno bendrabutyje. Po kelerių metų įsitraukė į ateitininkų organizaciją ir darbavosi su angelaičiais, vadovavo jų būreliui. Septynias klases baigė Marijonų gimnazijoje, o aštuntąją lankė Šakiuose ir baigė ją labai gerais pažymiais. Jis – 1941 metų laidos absolventas. Pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje J. Jakaitis jau buvo Vilkaviškio kunigų seminarijos klierikas. 1945 m. gruodžio 21 d. Kaišiadoryse buvo pašventintas kunigu. Pirmaisiais metais jis keliavo iš vienos parapijos į kitą: tris mėnesius dirbo Barzduose, keturis – Žvirgždaičiuose, po to – trejus metus Vilkaviškyje. 1948 metų spalio mėnesį Vilkaviškio prokuratūroje jam, Vilkaviškio vikarui, buvo iškelta byla pagal BK 122 straipsnį už vaikų katekizavimą ir tai, kad mokinius mokė tikybos. Kun.  J. Jakaitis kaltintas, tuo, kad nuo 1946 metų rugsėjo iki 1947 metų kovo bažnyčioje reguliariai mokė gimnazistus tokių dalykų, kurie sugriautų materialistinę jų pasaulėžiūrą. Tokiais veiksmais jis esą kišosi į mokyklos gyvenimą. Kunigas buvo suimtas. Iš pradžių nuteistas metams pataisos darbų, bet greitai šis nuosprendis pakeistas 10 metų lagerio. Kalėti teko tolimoje Šiaurėje, Karelijoje, Intos lageriuose. Ten dirbo akmens anglies kasyklose. Po kurio laiko lagerio gydytojas estas pakvietė J. Jakaitį dirbti padėjėju – felčeriu. Būdamas „daktaru“ galėjo labiau padėti likimo broliams. Medicinos priežiūra buvo labai menka: trūko tvarsčių, medikamentų. Neretai gydė tik paguoda ar nuoširdus žodis. Su likimo draugais teko dalintis viskuo – duonos kąsniu ir sunkumais. Sovietiniuose lageriuose kalėjo penkerius su puse metų. Neretai kun. J. Jakaitis patyliukais sakydavo, kad yra baigęs sovietinio lagerio universitetą su praktika. Per penkerius metus žmogus įgyja aukštąjį išsilavinimą, o likęs pusmetis – „podiplominė praktika“.


Krikšto malonės sutvirtinimas

Gegužės 23-iosios katechezėje popiežius Pranciškus kalbėjo apie Sutvirtinimą, kaip sakramentą, kuris sutvirtina krikšto malonę. „Krikštu mes gimstame dieviškajam gyvenimui, – sakė popiežius Pranciškus, pradėdamas gegužės 23-iosios, trečiadienio, katechezę. – Žengę šį pirmą žingsnį, turime gyventi kaip Dievo vaikai, turime stengtis būti panašūs į Kristų, kuris veikia Bažnyčioje, turime dalyvauti jo misijoje pasaulyje. Tai įmanoma gavus patepimą Šventąja Dvasia. Be jos mes nieko negalime: „Be Tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu“, – skelbia Sekminių sekvencija. Kaip visą Jėzaus gyvenimą lydėjo Šventoji Dvasia, taip ir Bažnyčios bei kiekvieno jos nario gyvenimui vadovauja ta pati Dvasia. Šventoji Dvasia veikia visuose sakramentuose, tačiau tai akivaizdžiausiai matoma Sutvirtinimo sakramente, kuriuo tikintieji Šventąją Dvasią gauna kaip dovaną. Jei krikšte Šventoji Dvasia mus panardina Kristuje, tai sutvirtinime Kristus mus pripildo Šventosios Dvasios, suteikia mums misiją būti jo liudytojais, įjungia mus į savo gyvenimą ir misiją pagal dangiškojo Tėvo planą. Pagal ką mes matome, kad žmogus yra gavęs Šventąją Dvasią? Pagal tai, ar daro Dvasios įkvėptus darbus, ar taria Dvasios išmokytus žodžius. Krikščioniškas liudijimas – daryti tik tai, ko nori Kristaus Dvasia, suteikianti mums jėgų tai daryti.


Mykolui Giedraičiui atminti

Latvių dailininkės Jolantos
Danenbergs nutapytas
Mykolo Giedraičio portretas

Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios (Kaišiadorių vyskupija, Molėtų dekanatas) kriptoje birželio 2-ąją, šeštadienį, bus iškilmingai padėta urna su kunigaikščio Mykolo Giedraičio palaikais.

Mykolas Giedraitis gimė Lobzove prie Dziarečyno 1929 metais, mirė Oksforde 2017 m. gruodžio 29 d. Jis nemažai prisidėjo prie giminės įamžinimo Lietuvoje. M. Giedraitis finansavo archeologinius tyrimus ir istorinių paminklų restauravimą Giedraičiuose, paminklo vyskupui Merkeliui Giedraičiui ir Mikalojui Daukšai statybą Varniuose. Rozmari (Rosemary) ir Mykolas Giedraičiai Lietuvos kultūros ir mokslo žmonėms svetingai atverdavo savo namų Oksforde duris, sudarydavo jiems sąlygas padirbėti Anglijos bibliotekose bei archyvuose ir kitaip juos remdavo. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai jis perdavė asmeninę knygų kolekciją ir turtingą Giedraičių šeimos archyvą.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija