Jono XXIII ir Jono Pauliaus II šventumo kelyje – trijų moterų stebuklingi pagijimai

Meilės darbų kongregacijos vienuolė Katerina Kapitani visą gyvenimą dalijosi savo pamaldumu į Joną XXIII kuris regėjime jai pasakė, kad karštos žmonių maldos išgirstos, ir ji pasveikusi po sunkios vėžio operacijos 1966 metais

Atvelykio sekmadienio apeigose, popiežiui Pranciškui skelbiant Bažnyčios šventaisiais popiežius Joną XXIII (Angelo Roncalli, 1881–1963) ir Joną Paulių II (Karol Wojtyla, 1920–2005), pagerbiamos jų relikvijos: šv. Jono XXIII odos dalelė, paimta vykdant jo kūno kanoninį ir medicininį patikrinimą prieš beatifikaciją 2000 metais ir šv. Jono Pauliaus II keli kraujo lašai, kurie buvo paimti tyrimams paskutinėmis Popiežiaus gyvenimo dienomis, 2005 metais. Abiejų šventųjų žemiškieji palaikai yra palaidoti Šv. Petro bazilikos altoriuose: popiežiaus Jono XXIII – Šv. Jeronimo koplyčioje, popiežiaus Jono Pauliaus II – Šv. Sebastijono koplyčioje. Šventųjų žemiškuosius palaikus, net rūbus, kuriuos dėvėjo, ir daiktus, kuriais naudojosi, lietė atvaizdus, Bažnyčia pripažįsta relikvijomis, t.y. po mirties išliekančiais jų vienybės su Dievu ženklais. Daug kartų Bažnyčios palaimintųjų ir šventųjų istorijoje minimi atvejai, kad, būtent prisilietus prie relikvijų, įvyko dangiškosios malonės ženklas – pagijimas ar kokia kita nelaukta permaina, kurios vyksmo vien mokslu neįmanoma paaiškinti.

Vienas toks stebuklingas atvejis – fizinis pagijimas, Šventųjų skelbimo kongregacijos ir visos Bažnyčios patvirtintas, – įvyko Neapolyje 1966 metais italei vienuolei, 23 metų seseriai Katerinai Kapitani (Caterina Capitani). Kai atrodė, kad Meilės darbų kongregacijos vienuolė neatsigaus po sunkios vėžio operacijos, ant jos kūno buvo uždėtas prieš trejus metus mirusio popiežiaus Jono XXIII atvaizdas. Ligonė staigiai pagijo, atsigavusi papasakojo apie viziją, kurioje išvydo popiežių Joną XXIII, kuris regėjime jai pasakė, kad karštos žmonių maldos išgirstos, ir ji pasveikusi. Medikai, operavę ir gydę vienuolę, negalėjo mediciniškai pagrįsti šio įvykio.

Jonas XXIII: Popiežiaus garbė nėra savo giminaičių praturtinimas

Popiežius Jonas XXIII, iki išrinkimo apaštalo Petro įpėdiniu nešiojęs Andželo Ronkalio (Angelo Roncalli) vardą, buvo kilęs iš paprastos ir neturtingos, tačiau darbščios, dievobaimingos ir garbingos valstiečių šeimos. Tai jis visada atsiminė, tuo džiaugėsi ir didžiavosi.

Savo dvasiniame testamente, pasirašytame dar 1954 metų birželio 29 dieną, dar jam esant Venecijos patriarchu, tačiau patvirtintame ir tapus Popiežiumi, A. Ronkalis rašė: „Gimęs vargšu, tačiau tarp garbingų ir kuklių žmonių, ypatingai džiaugiuosi galėdamas mirti vargšu, išdalijęs pagal įvairius savo paprasto ir kuklaus gyvenimo, tarnaujant vargšams ir mane maitinusiai Bažnyčiai, poreikius ir aplinkybes tai, ką gaudavau į rankas, tarp kitko pakankamai ribotai, per savo kunigystės ir vyskupavimo metus“. Nors dėl neturto kartais negalėjęs duoti tiek, kiek būtų norėjęs, „dėkoju Aukščiausiajam, – rašo A. Ronkalis, – už neturto malonę, kuriai įsipareigojau jaunystėje, už dvasios neturtą (...) ir realų neturtą: tai man padėjo niekada nieko neprašyti, nei postų, nei pinigų, nei paslaugų, nieko, nei sau, nei savo giminaičiams ar draugams“. „Savo mielajai šeimai pagal kraują, – tęsia Jonas XXIII, – iš kurios, beje, negavau jokio materialaus turto, galiu palikti tik didelį ir išskirtinį palaiminimą, kviečiantį išlaikyti tą Dievo baimę, kuri ją darė tokią brangią ir mylimą, paprastą ar kuklią, kad niekad neteko raudonuoti – tai yra jos tikrasis kilmingumas. Kartais jai padėjau sunkiausiais momentais, kaip vargšas vargšams, tačiau neištraukdamas iš garbingo ir patenkinto neturto. (...) Mano didžiausias linkėjimas yra, kad nė vieno iš mano giminaičių ir artimųjų nepritrūktų galutinio amžinojo susitikimo džiaugsme“.

Jonas Paulius II: didžiausia dovana Bažnyčiai yra šventumas

Sekmadienį popiežius Jonas Paulius II paskelbtas šventuoju kartu su savo pirmtaku Jonu XXIII. Vatikano II Susirinkimas mokė, kad šventumas nėra rezervuotas keliems asmenims, vienuoliams ar kunigams, bet yra vidinis krikščioniško gyvenimo poreikis. Tačiau ką tai reiškia? Štai kelios mintys iš paties Jono Paulius II kalbų ar raštų.

„Pati didžiausia dovana, kurią galite duoti Bažnyčiai, yra šventumas“, – sakė Popiežius 2004 metų rugsėjo 5-ąją, jau savo pontifikato pabaigoje, lankydamasis Loreto šventovėje Italijoje.

2001 metų dokumente „Novo Milennio Ineunte“ Jonas Paulius II taip aprašė šventumo siekimo esmę: „Mūsų išgelbėjimas nėra formulė, tačiau asmuo. Tai – mūsų santykis su Kristumi, tai –gyvenimas Jo gyvenimu, kuris yra mums duotas per Dievo Žodį ir sakramentus. Jei Jis yra Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, tai mūsų siekis gali būti tik vienybė, supanašėjimas su Kristumi“.

1990 m. lapkričio 1 d. Jonas Paulius II sakė: „Šventieji mokėjo įžvelgti specialų Kristaus buvimą skurde ir kančioje, romume ir gailestingume, kraštutiniame teisingumo poreikyje ir širdies tyrume. Šiose situacijose, kurios atitinka įvairius Jėzaus gyvenimo epizodus, šventieji priėmė Jo mokymą, įsitikinę, kad palaiminimai liečia visus, kurie nori tapti Viešpaties mokiniais“.

Popiežius emeritas prisimena šventojo pirmtako nuopelnus

Mindaugas BUIKA

Susipažinimas kardinolų konklavoje

Popiežiui emeritui Benediktui XVI dalyvaujant popiežiaus Pranciškaus vadovautose palaimintojo Jono Pauliaus II (kartu ir palaimintojo Jono XXIII) kanonizacijos iškilmėse, be abejonės, didelis dėmesys vėl buvo skirtas jų beveik ketvirtį amžiaus trukusiam artimam bendradarbiavimui. Nuo 1982 metų iki pat popiežiaus Jono Pauliaus II mirties 2005-aisiais, tuometinis kardinolas Jozefas Ratcingeris (Joseph Ratzinger) buvo Vatikano svarbiosios Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas, vėliau ir Kardinolų kolegijos dekanas. Jis vadovavo Šventojo Tėvo laidotuvėms, konklavoje buvo išrinktas jo įpėdiniu į apaštalo šv. Petro sostą, pradėjo popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikacijos bylą ir 2011 metų gegužės 1 dieną paskelbė jį Bažnyčios palaimintuoju. Apie tokią artimą dvasinę bendrystę popiežius emeritas Benediktas XVI kalbėjo išskirtiniame interviu, kuris publikuotas prieš porą mėnesių Italijoje išleistoje knygoje „Šalia Jono Pauliaus II. Draugų ir bendradarbių pasakojimai“ („Arcanto a Giovanni Paolo II. Gli amici e I collaboratori raccontano“), kurio plačios ištraukos žiniasklaidoje pasirodė ir kitomis kalbomis.

Šventasis Jonas XXIII – taikos šauklys

Mindaugas BUIKA

Šventasis Jonas XXIII

„Pacem in Terris“ paveldas

Praėjusį sekmadienį kanonizuoto popiežiaus Jono XXIII, kuris išgarsėjo Vatikano II Susirinkimo sušaukimu, o anksčiau buvo žinomas kaip veiklus Šventojo Sosto diplomatas, ypatingą aktualumą dabar turi taikos mokymas, nes pasaulis, įskaitant Rytų Europos regioną, yra atsidūręs rimto potencialaus tarptautinio konflikto pavojuje. Šv. Jono XXIII (1881–1963) gyvenimo laikotarpiu planeta buvo patyrusi didelius politinius sukrėtimus, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų tragizmą, karinių blokų priešpriešoje beprecedentines ginklavimosi varžybas, branduolinio ginklo sukūrimą ir kaupimą. Todėl išrinktas į apaštalo šv. Petro sostą 1958 metais, pačiame šaltojo karo įkarštyje, jis nuolat ragino valstybių vadovus dėti visas įmanomas pastangas taikai stiprinti. Kai tuo metu Sovietų Sąjunga dislokavo raketas komunistų perversmą patyrusioje Kuboje, pačioje JAV pašonėje, ir pasaulis buvo atsidūręs ant atominio karo slenksčio, popiežius Jonas XXIII tiesiog maldaujančiai kreipėsi į šių šalių lyderius išgirsti žmonijos taikos šauksmą. Manoma, kad tai, kaip praktinės diplomatijos žingsnis, daug prisidėjo prie minėtos Kubos raketų krizės sureguliavimo ir išgelbėjo visą pasaulį nuo susinaikinimo pavojaus.

Popiežių Jono XXIII ir Jono Pauliaus II apaštalinės kelionės: nuo Asyžiaus iki tolimiausių pasaulio kampelių

Dažnos ir gausios apaštalinės kelionės, žymėjusios ilgą popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatą, istoriniu požiūriu nebuvo naujovė. Istorikai prisimena, kad kai kuriems VI–VII amžiaus popiežiams kelionės į Konstantinopolį buvo tam tikra prasme privalomos. Viduramžiais ir naujaisiais amžiais jų būta dar gausesnių. Tačiau viską pakeitė prancūzų revoliucija ir pertvarkos Italijoje: ilgiau nei 150 metų popiežiai neišvyko už Italijos ribų, o nepaliko Vatikano teritorijos maždaug 70 metų.

Palaimintųjų pėdsakais

Įvertintas už rūpestį sergančiais konfratrais

Palaimintasis kunigas Aloyzas Luidžis Novaresė

Romoje, Šv. Pauliaus bazilikoje už Romos miesto sienų, prieš kurį laiką palaimintuoju buvo paskelbtas prieš tris dešimtmečius miręs italas kunigas Aloyzas Luidžis Novaresė, dirbęs Šventojo Sosto valstybės sekretoriate ir Italijos vyskupų konferencijoje, o visą nuo oficialios tarnybos liekantį laisvą laikę skyręs ligonių globai. Beatifikacijos iškilmei Šventojo Tėvo vardu vadovavo kardinolas Tarcizijus Bertonė.

Palaimintasis Aloyzas Luidžis Novaresė gimė 1914 metais šiaurės vakarų Italijos Pjemonto regione. Dėmesį ir nepaprastą jautrumą sergantiems žmonėms lėmė jo paties išgyvenimai. Būdamas 9 metų būsimas palaimintasis susirgo tuberkulioze – tuo metu nepagydoma liga. Paauglystėje daug prisikentėjo, nemažai laiko praleido ligoninėse. Tačiau nepagydoma liga stebuklingai pasitraukė. Meldžiant Marijos, Krikščionių Pagalbos, ir kunigo šv. Jono Bosko užtarimo 1931 metais A. L. Novaresė staiga pagijo. Po šio stebuklo būsimas palaimintasis nusprendė savo gyvenimą paaukoti ligoniams ir pradėjo studijuoti mediciną, tačiau po motinos mirties šiek tiek pakoregavo savo pasirinkimą ir įstojo į kunigų seminariją, kad tapęs kunigu galėtų kitu būdu tarnauti ligoniams. 1938 m. gruodžio 7 d. Romos Laterano Šv. Jono bazilikoje jam buvo suteikti kunigo šventimai. Netrukus jaunas kunigas buvo priimtas į darbą Šventojo Sosto valstybės sekretoriate, tačiau visą laiką kaip savanoris ir kapelionas rūpinosi ir ligoniais. Jo tiesioginis viršininkas dirbant Vatikane buvo mons. Džiovanis Batista Montinis, būsimas popiežius Paulius VI. Vėliau, 1962 metais, šio Popiežiaus sprendimu kun. A. L. Novaresė buvo paskirtas atsakingu už sielovados visose Italijos ligoninėse koordinavimą.

Meilės ir maldos apaštalė

Vokietijoje, Paderborno mieste, prieš kurį laiką vyko Marijos Teresės Bonzel beatifikacija. Naujoji palaimintoji gimė 1830 m. rugsėjo 17 d., šv. Pranciškaus stigmų gavimo dieną Olpe, Vestfalijoje, Paderborno vyskupijoje. Jau kitą dieną buvo pakrikštyta Reginos Kristinos Vilhelminos vardu. Jos turtinga šeima buvo viena kilmingiausių katalikiškų šeimų vyskupijoje, tėvų pavyzdžiu maldos gyvenimas nuo mažens buvo jos krikščioniškoji gyvenimo dalis. Kelne baigusi Uršuliečių kolegiją, ji norėjo pasišvęsti Dievui, tačiau motina ilgai nesutiko. Nemažai sunkumų ir širdies liga kliudė Reginai Kristinai Vilhelminai įvykdyti šį pasiryžimą, kol galiausiai su keliomis bendramintėmis ji nutarė įsteigti vienuolinį institutą, pritaikant Šv. Pranciškaus Trečiojo ordino regulą. Taip 1863 metais gimė Nuolatinės Adoracijos Neturtingųjų pranciškonių seserų kongregacija, kurios vyresniąja Marija Teresė buvo iki pat mirties, 1905 m. vasario 6 d. Tuo metu Vokietijoje jau buvo 870 seserų, gyvenančių 71 vienuolijos namuose, o Amerikoje – 700 seserų, gyvenančių 42 namuose. Sesuo Marija Teresė gyveno maldos ir meilės dvasia, jos dvasingumui būdingas ypatingas atsidavimas Dievo Apvaizdai, ypač išbandymuose ir ligose. Ją dažnai buvo galima matyti klūpančią koplyčioje adoruojant. Motiniška meile ji supo vaikus koledže ir už jo ribų, rūpinosi, kad baigę koledžą jaunuoliai įsitvirtintų visuomenėje.