„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2016 m. gruodžio 23 d., Nr. 4 (61)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Benediktinų kankinių liudijimas Ispanijoje

Spalio 29-ąją Madride, Almudenos katedroje, palaimintaisiais paskelbti keturi benediktinai, nukankinti 1936 metais  per persekiojimus Ispanijoje.

Kankinių Chozės Antono Gomeso (José Antón Gómez), Antolino Pabloso (Antolķn Pablos), Chuano Rafaelio Marijano Alkoserio Martineso (Juan Rafael Mariano Alcocer Martķnez), Luiso Eulochijo Vidaurasagos Gomeso (Luis Eulogio Vidaurrįzaga Gómez) beatifikacijos ceremonijoje Šventajam Tėvui atstovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato).

Pasak kardinolo, šie benediktinai paliudijo nebijantys kankinystės, ją pasitiko su krikščioniška stiprybe ir atleidimo dvasia, įgyvendindami benediktinų regulos žodžius: „Neatsilygink blogiu už blogį. Nesielk neteisingai, tačiau kantriai ištverk neteisybę. Mylėk priešus. Iškęsk persekiojimus vardan teisingumo“. Jie buvo sušaudyti savo tėvynėje, šaltakraujiškai nužudyti ne dėl to, kad būtų buvę piktadariai, bet todėl, kad buvo kunigai. Vienas iš jų, Antolinas, jau kartą buvo išvengęs persekiojimų Meksikoje, tačiau vėliau pasmerktas egzekucijai kartu su kitais 430 asmenų Ispanijoje. Mirė kartodamas: „Tegyvuoja Kristus Karalius!“

Kaip nutinka, kad taip brutaliai nužudomi tokie romūs, nekalti ir beginkliai žmonės? Pasak kardinolo A. Amato, tai – didžioji blogio mįslė, nes sužiaurėja žmogaus širdis. Praėjusio šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio sociopolitinę aplinką galima apibūdinti kaip iki tol neregėtą teroro proveržį prieš Katalikų Bažnyčią. „Manau, kad žvelgiant tikėjimo akimis galima šiame siaube pastebėti trumpalaikį neapykantos ir konfliktų sukurto blogio dominavimą virš Dievo karalystės, taikos, teisingumo ir meilės viešpatavimo. Tuo periodu Dievo priešui pavyko trumpam išskleisti šaltus mirties sparnus ir užtvindyti nekaltu krauju ispanų žemę, palaimintą kankinių, šventųjų, misionierių tėvynę“, – sako Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas.

Bažnyčia vėl atverčia tragišką istorijos puslapį, siekdama išsaugoti teisiųjų atminimą, gėrio liudijimą. Keturi vienuoliai išties buvo geri ir romūs. Kun. Ch. A. Gomeso biografas apibūdina jį kaip linksmą asmenybę, negailėjusią savo laiko kitiems. Klausykloje jis buvo sielų mokytojas, tėvas, šventasis. Apie kunigą Antoliną Pablosą sakoma, kad daugiausiai laiko jis leisdavo celėje, klausykloje, bibliotekoje. Misijoje Meksikoje jam pavyko stebuklingai pabėgti nuo persekiojimų, kurie prasidėjo 1914 metais. Daugybė tikinčiųjų klausdavo jo patarimų, ir jis visiems padėdavo. Iš Madrido kilęs liturgistas kun. Ch. R. M. Alkoseris Martinesas buvo iškilus oratorius ir rašytojas. Kun. L. E. Vidaurasaga Gomesas, jauniausias iš keturių, buvo nuoširdaus ir kilnaus charakterio, pamokslininkas, Eucharistijos apaštalas.

Keturi benediktinai iš Monserato vienuolyno papildo 1600 Ispanijos kankinių būrį, Bažnyčios iškeltų į altorių garbę nuo 1987 metų. Daugybė tikinčiųjų paaukojo savo gyvybes, kad sukliudytų nukrikščioninti Ispaniją.

Prisimindama kankinius, Bažnyčia ragina nebekartoti šių siaubo ir įvykių, tačiau kasdien kovoti už gyvybę, kurti susitikimo kultūrą. Sekdama kankinių pavyzdžiu, Bažnyčia šiandien kviečia visus gyventi pagal evangelinius palaiminimus, numalšinant miesto žmogaus troškulį palaimintu atleidimo, romumo, brolybės, džiaugsmo vandeniu.

Vatikano radijas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija