Sausio 5 dieną Panoterių (Jonavos r.) miestelio kapinėse palaidoti du vaikai, kuriuos tėvas nuskandino šulinyje. Atsisveikinimas vyko Panoterių bendruomenės namuose. Į paskutinę kelionę dvejų metų berniuką ir keturių mėnesių mergytę išlydėjo minios žmonių. Kraupų nusikaltimą 36 metų Aurelijus Beras įvykdė sausio 2-osios naktį savo valdos kieme, Saviečių kaime. Panoterių bažnyčios koplyčioje Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius aukojo laidotuvių šv. Mišias ir pasakė homiliją. Šiandien ją spausdiname priede „Pro vita“.

Lietuvos žaizdos

Evangelijoje girdėjome pasakojimą apie Betliejaus kūdikių išžudymą. Išminčių apgautas Erodas baisiai įtūžo ir išžudė visus Betliejaus berniukus iki dvejų metų. „Pasigirdo šauksmas, raudos ir aimanos: tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra“ (Mt 2,17–18).

Ne kiekvienos laidotuvės yra vienodai skaudžios. Šiandien laidojame du nužudytus vaikelius, labai panašius į tuos Betliejaus kūdikius. Nors žiniasklaida mus pripratino prie žudynių vaizdų ir mus nelabai sujaudina žinios apie žmones, žuvusius po girtų vairuotojų ratais, apie plėšikų nužudytus senukus, tačiau šių vaikelių nužudymas sukrėtė Lietuvą. Politikai, valdžios žmonės ir žurnalistai plačiai komentavo žiaurų įvykį, reikšdami pasipiktinimą dėl to, kas įvyko, ir ieškodami nusikaltimo priežasčių. Kai kurie, įsivaizduodami Dievą, kaip vergų prižiūrėtoją, klausė: „Kurgi buvo jūsų Dievas, kai buvo vykdomas šis nusikaltimas?“

Mes, tikintieji žmonės, negalime abejingai praeiti pro šį nusikaltimą, tačiau neskubame su pasmerkimais, ypač šiais Dievo Gailestingumo metais. Visai protingai pasakė vienas politikas: „Dėl šio įvykio mes visi esame kalti“. Taip, beveik visi. Nebent būtume šventieji ir su kiekvienu žmogumi elgtumėmės taip, tarsi jis būtų pats Jėzus.

Ne vyskupo pareiga būti šio nusikaltimo teisėju, tačiau negalime neieškoti giluminių priežasčių, kodėl mūsų visuomenėje tiek susvetimėjimo, pykčio ir žiaurumo. Pabandysiu įvardinti tik kelias iš jų.

Pati didžiausioji mūsų dienų bėda – nuvertintas žmogus ir jo gyvybė. Daugelis nebežvelgia į žmogų, kaip į Dievo kūrinį, kuris yra nepaprastai brangus Dievo akyse, nes dėl jo Jėzus Kristus gimė Betliejuje ir mirė ant kryžiaus.

Žmogaus nuvertinimo pavydžiu galėtų būti alkoholio pramonės lobistai, įveikiantys visus barjerus, net inicijuojantys sau palankius įstatymus, kad tik gautų didesnį pelną, ir tuo pačiu metu mažiausiai mąstantys apie alkoholyje skęstančią Lietuvą. Pinigas yra tapęs stabu, kuris pareikalauja didelių aukų.

Žmogų labiausiai nuvertina mąstymas, kuris jame nemato nieko dieviško, tik išsivysčiusią beždžionę. Tokia filosofija leidžia su žmonėmis elgtis panašiai, kaip elgiamasi su virtuvėje pasirodžiusiais tarakonais. Hitleris galėjo jam netinkamus žmones pasiųsti į krematoriumus, Stalino čekistai galėjo juos masiškai šaudyti. Šiuos nusikaltimus galėtume vardinti ir vardinti iki mūsų dienų.

Ne mažesnė bėda yra vergavimas savo norams bei įgeidžiams. Savo norų vergu gali tapti ne tik diktatoriai, kurių pasaulis niekuomet nestokodavo, bet ir eilinis žmogus, kuris nuo vaikystės įpranta matyti tik save ir savo norus. Pradžioje jie būna beveik nekalti: norima įsigyti gražų žaislą ir verkiama jo negavus, paskui ateina noras būti panašiais į suaugusius – rūkyti, gerti alkoholį; dar vėliau ateina noras išbandyti savo seksualumą. Žmogus pamažu tampa savo norų vergu, ir jeigu kas nors jų neišpildo, tuomet jis tampa nelaimingas, o kartais – nuožmus kaip Erodas.

Mes, tikintieji į Jėzų Kristų, esame mokomi valdyti savo norus, nes pats Jėzus ragino šitai daryti: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs“ (Lk 9, 23). Pasninko dieną atsisakome šiek tiek valgio; kartais – vieno kito euro, kad padėtume stokojančiam; draugaudami neskubame su seksualinėmis patirtimis, bet ruošiamės atsakingam šeimos gyvenimui ir t.t. Rimtai tikinčio žmogaus gyvenimas būna pilnas mažesnių ir didesnių savęs nugalėjimų ir atsisakymų. Be to, tikėjimas mus skatina kiekviename žmoguje matyti Dievo veidą ir primena Jėzaus žodžius: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

Vienas iš pavojingiausių mūsų dienų reiškinių, demoralizuojančių visuomenę, yra neatsakingas liberalizmas, įteigiantis žmogui mintį, kad jo teisės ir norai yra svarbesni už viską: už šeimą, už pagarbą žmogui, už žmogaus prigimtį, net už Dievą ir Tėvynę. Auga savo teises, bet ne pareigas žinančių žmonių karta, kuri ateityje padarys žmonėms labai daug skausmo, o Lietuvai atneš daug bėdų. Dėl šito neatsakingo liberalizmo jau šiandien eižėja Europos Sąjungos pastatas.

Po kiekvieno skaudesnio tragiško įvykio subruzda valdžios žmonės ir planuoja, kaip užkirsti kelią panašiems nusikaltimams. Tačiau kažkas teisingai pasakė, kad prie kiekvieno šulinio policininko nepastatysi. Taip, reikia turėti gerą skriaudžiamais vaikais besirūpinančią žinybą, tačiau labiausiai reikia keisti mūsų mąstymą. Ypač reikia rimtai atsigręžti į dviejų tūkstantmečių išbandytą Evangelijos kelią, nes geresnio nebėra.

Žiloje senovėje Dievas izraelitams davė Dekalogą ir jo nepakeitė net tuomet, kai tauta daug kartų maištavo ir norėjo elgtis pagal savo norus.

Prieš 2000 metų Jėzus Kristus dar aiškiau parodė kelią, kuriuo turi eiti žmogus; ir šį kelią išbandę milijardai žmonių nenusivylė. Juo ėjusieji žmonės jau čia, žemėje, susikurdavo laimingą gyvenimą.

Stovėdami prie šių nekaltų vaikelių karstų, turime aiškiai pasirinkti, kokiu keliu mes eisime: griausime ar statysime Lietuvą, griausime ar statysime savo asmeninį gyvenimą? Blogai pasirinkę mes galime tapti barbarais, kurių vėliavoje bus įrašytas tik vienas šūkis: „Tegyvuoja nevaržoma laisvė ir mūsų norai!“

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ

© 2016 „XXI amžius“