„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.11 (292)

2016 m. lapkričio 18 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Teologijos ir pastoracijos bendrystė šeimų sielovadoje

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus ir arkivyskupas
Vinčensas Palija (jo dešinėje)
su grupės Šv. Jono Pauliaus II
instituto bendruomenės narių šeimomis

Po to, kai buvo paskelbtas posinodinis apaštalinis paraginimas „Amoris Laetitia“, dviejų pastarųjų šeimai skirtų Vyskupų Sinodo asamblėjų baigiamasis dokumentas, popiežius Pranciškus ne kartą jį komentuodamas aiškino, kaip Bažnyčia gali ir turi padėti šeimoms įveikti šiuolaikinės kultūros iššūkius, kad jos galėtų įgyvendinti Dievo plano joms skirtą misiją. Viena iš svarbesnių tokio pobūdžio kalbų buvo pasakyta spalio 26 dieną įvykusiame Šventojo Tėvo susitikime Vatikane su Popiežiškojo Jono Pauliaus II instituto akademine bendruomene pradedant naujus mokslo metus. Šv. Jonas Paulius II minėtąjį institutą įkūrė 1981 metais paskelbta apaštaline konstitucija „Magnum Matrimonii Sacramentum“, iškeldamas santuokos ir šeimos teologinių studijų užduotis. Dabar jo padaliniai veikia įvairiose pasaulio šalyse prie aukštųjų katalikiškų mokyklų (Romoje prie Popiežiškojo Laterano universiteto, Vašingtone prie Amerikos katalikų universiteto, Ispanijoje, Brazilijoje, Indijoje, Australijoje ir kitur) ir teikia daktarato ir licenziato mokslinius laipsnius. Po neseniai pravestos reformos Romos kurijoje dabar Popiežiškasis Jono Pauliaus II santuokos ir šeimos studijų institutas tapo naujos Pasauliečių, šeimos ir gyvybės kongregacijos struktūra, kurios vadovu paskirtas buvęs Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas italas arkivyskupas Vinčensas Palija (Vincenzo Paglia), kuris tapo ir Popiežiškosios gyvybės akademijos prezidentu. Toks junginys patvirtina rūpinimosi šeima ir gyvybe Bažnyčios magisteriume neatskiriamumą.

Pripažinti vyro ir moters savitumą

Kreipdamasis į audiencijos dalyvius popiežius Pranciškus pripažino, kad prieš 35 metus įkurdamas akademinę instituciją visuomenės pamatinės ląstelės – šeimos – moksliniam tyrimui, šventasis Jonas Paulius II paliudijo savo išskirtinį toliaregiškumą. „Jo išmintingas laiko ženklų suvokimas sustiprino Bažnyčios ir visos visuomenės dėmesį vaisingiems ir švelniems ryšiams, kurie kyla iš santuokinės vyro ir moters sąjungos“, – sakė Šventasis Tėvas. Tokio mokslinio projekto gyvybingumas paskatino į šeimos ir santuokos problemas susitelkti ir kitas akademines institucijas, ne vien tik katalikiškoje aplinkoje, bet ir kitose religijose bei kultūrose, apsikeičiant tyrimų rezultatais ir idėjomis šioje svarbioje gyvenimo srityje, nes šeimos santuokinis ryšys, kuris Katalikų Bažnyčioje turi neišardomo sakramento statusą, dabar patiria sunkius išbandymus skyrybų ir pakartotinų santuokų, gyvenimo iš viso be santuokos („susimetus“) ir pastangų įteisinti vadinamąsias homoseksualias partnerystes kontekste. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad visuomenėje, kurioje vis labiau įsitvirtina individualizmas, nuo atsakomybės atsietos laisvės koncepcija, abejingumas bendrajam gėriui ir tiesioginį išpuolį prieš tradicinę šeimą vykdančios ideologijos (genderizmas, homoseksualizmas ir agresyvus feminizmas), turime atvirai kalbėti apie šeimą ir santuoką ištikusią didelę krizę, nes vystomos moralei priešingos biologinės technologijos (žmogaus embrionų dirbtinis kūrimas, klonavimas ir naikinimas), dirbtinio apvaisinimo, surogatinės motinystės, cheminio ir chirurginio aborto industrijos visiškai konfliktuoja su šeimos globai skirtos žmogaus gyvybės orumu ir šventumu.

Anot Šventojo Tėvo, visos šios problemos turi būti nagrinėjamos su reikiamu teologiniu ir moksliniu griežtumu, atsižvelgiant į pastoracijos poreikius, tačiau nebandant tų krikščionybei ir prigimčiai priešingų tendencijų kokiu nors būdu dailinti, su jomis susitaikyti ar jas pritaikyti prie bažnytinio gyvenimo realijų, nes dabar įsivyravęs netikrumas ir moralinis sutrikimas destabilizuoja visus asmens ir jo gyvenimo santykius ne tik šeimoje, bet ir visoje socialinėje aplinkoje. Situaciją, kai pirmenybė teikiama egoistiniam „aš“, o ne bendruomeniniam „mes“, prieštarauja istorijai skirtam Dievo planui, ją būtina atitaisyti pirmiausia atkuriant natūralius ir neišardomus vyro ir moters ryšius šeimoje. „Ši sąjunga savo prigimtimi užtikrina bendradarbiavimą ir pagarbą, dosnų atsidavimą ir bendrą atsakomybę, gebėjimą pripažinti skirtumus, kaip turtą ir pažadą, o ne kaip pajungimo ar piktadarystės motyvą“, – sakė popiežius Pranciškus. Taigi, vyro ir moters orumo ir prigimties skirtumų pripažinimas padeda ne tik skatinti jų teisingumu grįstus abipusius santykius, bet geriau pažinti žmogiškumą ir prisidėti prie šiuolaikinės kultūros vystymo. Ir priešingai, sunku stebėti, kaip dabar kultūros pažanga yra tiesiog blokuojama dėl vyraujančios tendencijos neigti vyro ir moters skirtumus, užuot dėjus pastangas spręsti dėl to iškylančias problemas. Juk kūrybingoje vyro ir moters sąjungoje šeima tampa natūraliu ir nepakeičiamu gyvybės pradėjimo židiniu. Šis, Dievo Kūrėjo malone palaikomas ryšys realizuojamas ir kitose  jų bendrystės raiškose, socialiniame gyvenime. Šventasis Tėvas nurodė lygiateisius darbo santykius, ekonomiką, politiką, religiją, skirtingų kartų ryšius. Galima daryti išvadą, kad, jeigu vyro ir moters santykiai yra gerai tvarkomi, pasaulyje ir istorijoje irgi viskas gerai, o priešingu atveju pasaulis tampa nesvetingas, normalus istorijos vystymasis tarsi sustoja.

Vengti abstraktaus ir dirbtinio idealizavimo

Pratęsdamas pokalbį apie šeimą ir jos sielovadą, popiežius Pranciškus priminė, kad „Bažnyčia, kuri save laiko žmonių šeima, joje mato Dievo sandoros su visa žmonija atspindį“. Nurodęs, kaip apaštalas šv. Paulius lygina Bažnyčią su šeima, pabrėždamas, jog tai yra didis slėpinys (Ef 5, 32), Šventasis Tėvas aiškino, jog tai yra svarbus įpareigojimas tiek doktrininiu, tiek ir pastoraciniu atžvilgiu.

Šią tiesą reikia perduoti ir pritaikyti mūsų laikams kaip dieviškąjį projektą su visu realių žmogiškų sąlygų sudėtingumu su kvietimu į išmintimi grindžiamą meilę. Tam yra reikalingos stiprios evangelizacijos pastangos, didelės užuojautos ir gailestingumo skatinamas, atsižvelgiant į visą meilės tarp žmonių pažeidžiamumą ir permainingumą. Todėl šeimos sielovadoje jos tradicinio vaidmens žmonių gyvenime atstatymui reikia sutelkti reikiamą dėmesį ganytojų praktinės paramos ir mokymo, o ypač pozityvaus liudijimo prasme. „Juk santykių tarp Dievo, vyro ir moters ir jų vaikų dinamika yra auksinis raktas pasaulio, istorijos, viso jų turinio ir esmės supratimui“, – paaiškino popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė, kad ypač reikia rūpintis, kad jaunosios kartos tai gerai įsisąmonintų, kadangi tam tikros jėgos dabar planuota ideologine veikla bando pakeisti tokį požiūrį, nuvertinti tradicinio šeimos gyvenimo prioritetą, primesti įvairias jos alternatyvas (partnerystes ir pan.) kartu su kitomis sekuliarizacijos pastangomis.

Pripažindamas, kad reikia nepasiduoti iškylantiems žmogiškiems sunkumams šeimos gyvenime ir aiškiai pabrėžti jai skirtą dieviškąjį planą, Šventasis Tėvas pastebėjo, jog kartais šeimos teologinis idealas yra pristatomas perdėtai abstrakčiai ir dirbtinai sukonstruotas, neatsižvelgiant į konkrečias ir besikeičiančias gyvenimo situacijas. Tokia didelė idealizacija, nepaisant pasitikėjimo malone, šeimos ir santuokos nedaro patrauklios ir trokštamos, bet, greičiau priešingai, nuo jos atgraso sunkumus įveikti nepratusius ir jiems nepasirengusius jaunus žmones. Štai kodėl pasirengiant santuokai ir šeimos sielovadoje yra svarbu atskleisti ir susieti tiek evangelinį mokymą apie Dievo teisingumą Jo pažaduose, tiek ir Jėzaus apreikštą Jo gailestingumą. Kaip tik to siekta, anot popiežiaus Pranciškaus, pastarosiose dviejose šeimai skirtose Vyskupų Sinodo asamblėjose ir posinodiniame apaštaliniame paraginime „Amoris Laetitia“, kuris plačiai ir gana kritiškai dabar aptariamas. Jame norėta iškelti pastoracinę užduotį ir perduoti Bažnyčios artumą visuose sutuoktinių rūpesčiuose ir žmogiškajame silpnume, aiškinant, kad Santuokos sakramento nešama malonė gali išgelbėti ir suteikti drąsos šeimyninio gyvenimo žaizdų gydymui. Taigi, šeimos sielovados pastangomis Bažnyčios neišardomas ryšys su savo vaikais tampa skaidriausiu Dievo ištikimybės ir gailestingumo ženklu.

Teologinis mokymas ir pastoracnė globa turi būti glaudžiai susieti: geri teologai kaip ir geri ganytojai turi būti artimi kasdieniams šeimų rūpesčiams, savuoju mokymu ir patarimais gydyti jų gyvenimo žaizdas. Teologinė doktrina, kuri nesivadovauja ir nėra formuojama Bažnyčios evangelinių tikslų ganytojų veiklai, nėra tinkama kaip ir tokia pastoracija, kuri atitrūkusi nuo magisteriumo ir nepadeda geriau suprasti ir perduoti amžinųjų tikėjimo tiesų. Štai todėl Šventasis Tėvas kvietė Jono Pauliaus II santuokos ir šeimos studijų instituto bendruomenę ir kitas teologijos mokslo institucijas į savo vaisingus tyrimus „sudėti protą ir širdį“ visuotinių sielovados užduočių naudai, padėti apaštalo šv. Petro įpėdinio tarnystei. Jo, kaip ganytojo, siekiuose pagelbėti Bažnyčiai, kurioje mes gyvename ir kuriai priklausome, kurią mes mylime ir kuriai pasirengę aukotis, kad kiti ją galėtų pamilti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija