„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.11 (292)

2016 m. lapkričio 18 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Motinos Teresės iš šiukšlinės ištrauktas kūdikis – šiandien seminaristas

Filosofijos daktaras
ir IV kurso seminaristas
Emanuelis Leklerkas

Italijos katalikų televizija „TV 2000“ lapkričio 7 dieną papasakojo, dokumentuodama liudininkų pasakojimais ir nuotraukomis, paradoksalią indų kilmės Emanuelio Leklerko (Emanuel Leclercq), šiandien studijuojančio seminarijoje istoriniame Avinjono mieste, Prancūzijoje, istoriją.

„Motina Teresė mane ištraukė iš šiukšlių kibiro. Gimiau 1982 metų rugsėjo 9 dieną ir gyvenau dešimt dienų su tėvais. Rugsėjo 19-ąją mano mama mane paliko šiukšlių kibire priešais Gailestingumo (arba Motinos Teresės) seserų namus Amravatyje, Bombėjaus lūšnyne“, – pasakojo Emanuelis. Ant rankos jam buvo užrašytas motinos induistinis vardas, plačiai paplitęs Indijoje, – Subadhra, reiškiantis „šauni motina“. Ant jo kaklo buvo grandinėlė su vardu – „Robinas“.

Kodėl jis buvo paliktas tame kibire? „Nežinau. Vieną dieną galbūt sužinosiu“, – svarsto jaunas vyras. „Dėkoju savo mamai, kad man davė vardą. Ir dabar, kai mano vardas Emanuelis, Robinu vadinu savo angelą sargą“. Kalbėdamas apie savo palikimą, Emanuelis jį pavadino „meilės dovana“: mama jį paliko, kad jis būtų dovanotas kitai šeimai. Po metų tarp Gailestingumo seserų jį įvaikino prancūzų šeima, kuri jam leido oriai užaugti, įgyti išsilavinimą, galiausiai pasirinkti kunigystės kelią.

„Sužinojau savo istoriją, – toliau pasakojo Emanuelis, – kai buvau septynerių metų, kai mano įtėviai papasakojo. Ir kai praėjusią vasarą, po daugiau nei trisdešimties metų, grįžau į Indiją, turėjau laimę sutikti jau devyniasdešimtmetę seserį vienuolę, kuri buvo mano atradimo šiukšlių kibire liudininkė. Ji papasakojo mano istoriją, parodė grandinėlę su vardu „Robinas“, registrų knygą, kurioje įrašytas mano vardas, gimimo data, palikimo ir mano atradimo diena. Kai pamačiau tą knygą, pirmiausia padėkojau Viešpačiui už pirmąją dovaną, už gyvybę. Po to padėkojau motinai, kuri mane pradėjo ir pagimdė, padėkojau Motinai Teresei, kuri atrado ir išgelbėjo, galiausiai padėkojau mamai, kuri mane įvaikino“.

Jį pagimdžiusios mamos, remiantis vien plačiai paplitusiu vardu, nepavyko surasti. „Bet aš nenustoju jos ieškoti, visada meldžiuosi už ją ir sakau sau: Gal jos jau nebėra, galbūt turiu brolių ir seserų, skiriu pasimatymą ten, Danguje, kuriame kartu giedosime apie Dievo šlovę“.

Vatikano radijas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija