„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.11 (292)

2016 m. lapkričio 18 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Sunkus ir ilgas blaivybės kelias

Petras URBONAS

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius

Pastaruoju metu jaučiamas susirūpinimas dėl alkoholizmo „viruso“ plitimo visuomenėje, ieškoma naujų priemonių blaivybės skatinimui. Prieš rinkimus Seime buvo kuriami alkoholio naudojimo apribojimo projektai, siūlomos įvairios akcijos alkoholikų gelbėjimui iš girtuokliavimo liūno, svarstoma, kad stiprieji gėrimai būtų parduodami tik specializuotose parduotuvėse. Aukščiausios valdžios struktūrose galvojama apie baudų padidinimą alkoholio vartotojams viešose vietose. Visiems įgriso kaimuose ir miesteliuose matyti griuvinėjančius valkatas, šlitinėjančius alkoholikus, asocialius nedirbančius ir nusikaltimus darančius asmenis.

Blaivybės sąjūdžio gimimas

Dideliame, konkuliuojančiame informacijos sraute apie galynėjimąsi su girtuoklystės šmėkla dažnai nebeprisimename Motiejaus Valančiaus – Žemaičių vyskupo, švietėjo, aktyvaus visuomenininko, politiko, istoriko, rašytojo, blaivybės sąjūdžio organizatoriaus.

Autoritetingą asmenybę jaudino ne tik baudžiavos ir caro priespauda, bet ir Lietuvos krašto pakelėse stūksančios smuklės ir karčiamos. 1858 metais vysk. M. Valančius pradėjo skleisti blaivybę. Vizituojamose bažnyčiose kunigai buvo įrašomi į specialią knygą ir turėjo pasižadėti visą gyvenimą negerti degtinės ir jos gaminių. Tais pačiais metais vysk. M. Valančius išleido brošiūrą, kurioje buvo įtvirtinamas blaivybės draugijų steigimas. Blaivybės sąjūdžiui stiprinti vyskupas parašė 19 ganytojiškų laiškų. Kunigai privalėjo skaityti į bažnyčią atėjusiems žmonėms šiuos laiškus bei pasakyti atitinkamą pamokslą. Į blaivybės sąjūdį įsitraukė didžioji Žemaičių vyskupijoje gyvenusių katalikų dalis. 1860 metais jau buvo apie 80% blaivininkų. Dėl vysk. M. Valančiaus veiklos Lietuvoje buvo smarkiai sumažėjusi degtinės gamyba. Istorikas Vytautas Merkys pateikia tokius duomenis: Kauno gubernijoje 1858 metais buvo išvaryta 1033534 kibirai degtinės, o 1860 metais – net aštuonis kartus mažiau..

1863 metais Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas uždraudė blaivybės sąjūdį, kaip politinę akciją, bet blaivybės idėja liko gyva.

Vysk. M. Valančiaus pradėtas tautos blaivinimas XX amžiuje atgijo – blaivybės idėjas skleidė vysk. Antanas Baranauskas, Vincas Kudirka, dr. Jonas Basanavičius, prel. Jonas Mačiulius-Maironis, kan. Juozas Tumas-Vaižgantas, Vydūnas ir kiti įžymūs lietuvių kultūros veikėjai.

Kan. J. Tumas-Vaižgantas neišlaiko „kunigiško stiliaus“

Kan. J. Tumo-Vaižganto gyvenime, šalinant pragaištingus žmonių įpročius, keliant jų dvasią, būta dviprasmiškų istorijų ir nutikimų, susijusių su dalyvavimu aukštuomenės ir intelektualų pokyliuose. Juose kunigas nevengdavo vienybės vardan troškulį malšinti stipresniais gėrimais. Kan. J. Vaižganto „nuodėmes“ prie stalo aprašo istorikas prof. Alfonsas Eidintas knygoje „Antanas Smetona ir jo aplinka“. Smetonai Juozas Tumas buvo bene tvirčiausia intelektualinė parama.

Štai keletas prof. A. Eidinto minčių apie kan. J. Tumą-Vaižgantą. „1921 m. balandžio 22 d. vyskupas Pranciškus Karevičius J. Tumą-Vaižgantą pakėlė kanauninku. Per iškilmingą vakarienę vaišingasis kanauninkas ir kitus vaišino, ir pats dėl kompanijos stikliuką išmesdavo. Vyskupas sunerimo ir atsiuntė Tumui laišką, kuriame kaltino neišlaikius „kunigiško stiliaus“. „Galop svečius kelti karštai paraginęs, pats troškulį godžiai iš stiklinės gesinai. Pabūgau, kad tai nebūtų prie alkoholio palinkimo žymė. Išėjau iš vaišių sunkiai sužeista širdžia. Žaizda užgis tik tada, kada Tamsta visiškai svaiginančio gėralo nebragausi ir savo įtekme kitus prie blaivybės trauksi“.

Ir dar „Lietuvos balse“ išplaka Tumą dėl to, kad sutinkant Naujuosius metus rotušėje šis buvo per daug „įkaušęs iš patriotizmo“, ėmė šėlioti, besibučiuojant sulankstė akinius, pasiekė komiškumo fazę. Tikriausiai pats savęs tokio išsigandęs Vaižgantas raštu atsiprašė vyskupo ir tapo tikru blaivybės apaštalu – nė lašelio daugiau nuo to laiko nebeimdavo į burną. Toliau uoliai dirbo Bažnyčiai, žmogui, krašto kultūrai. Puoselėjamos krikščioniškos vertybės, geranoriškas žmonių ugdymas blaivybės dvasia susilaukė daugybės pasekėjų. Žmonės atgavo pasitikėjimą ir viltį.

Katalikų blaivybės draugija – antialkoholinio judėjimo vedlė

Tarpukario Lietuvoje viena iš didžiausių ir įtakingiausių organizacijų, vienijančių tautinio blaivybės judėjimo šalininkus, buvo Lietuvos katalikų blaivybės draugija, įkurta 1908 metais. Lietuvoje veikė 169 šios draugijos skyriai, vienijantys 16000 narių. Keletas jų turėjo savus namus, žemės sklypus, arbatines su skaityklomis, knygynus. Draugijoje buvo įsteigti priešalkoholiniai biurai, tačiau jų veikla buvo neefektyvi. Geriau veikė vyskupijų ribose įsteigti priešalkoholiniai rajonai, kurie organizuodavo blaivybės skleidėjams kursus.

Lietuvos katalikų blaivybės draugijos centro valdyboje dirbo įžymūs to meto žmonės, garsūs intelektualai: vysk. J. Staugaitis, kunigai S. Mikalkevičius, J. Tumas, mokytojas J. Strimaitis, dr. A. Gylys ir kt.

Lietuvos katalikų blaivybės draugija rūpinosi bealkoholinio vyno gamyba ir reikalavo Vyriausybės panaikinti muitą įvežamiems iš užsienio bealkoholiniams vynams. Draugija darė žygius, kad žemės ūkio mokyklose būtų mokoma gaminti bealkoholinius vynus.

Lietuvos katalikų blaivybės draugijos centro valdyba Lietuvoje skelbdavo blaivybės savaites, kurių metu buvo plėtojama priešalkoholinė akcija. Valdybos vadovai siųsdavo raštus Lietuvos vyskupams, Švietimo ministerijai, Karo mokslo valdybai, provincijų klebonams, kuriuose prašydavo tinkamai paminėti blaivybės savaites.

Valstybės Radiofonas leisdavo kas savaitę skaityti vieną priešalkoholinę paskaitą, o blaivybės savaitę – kasdien. Kiekvieną dieną buvo skaitomos paskaitos Kauno liaudies namuose. Jie būdavo papuošti spalvingomis antialkoholinėmis reklamomis ir vysk. M. Valančiaus paveikslu. Paskaitos buvo siejamos su švietimo, kultūros, ekonomikos klausimais, pavyzdžiui, „Priešalkoholinis jaunimo auklėjimas“, „Alkoholis ir kultūrinis gyvenimas“, „Šių dienų ekonominė krizė ir girtavimas“, „Tėvų girtavimo įtaka vaikams“ ir kiti. Paskaitos buvo skaitomos kariuomenės dalyse, Karo policijos mokykloje, Ryšių batalione ir kitur. Blaivybės savaitę paminėdavo ir Studentų atstovybės abstinentų komisija.

Kauno gatvėse blaivybės savaitę būdavo iškabinami plakatai su antialkoholiniais šūkiais: „Girtuoklystė – nedorybių motina“, „Būkite blaivūs ir budėkite“, „Sekime blaivųjį Vytautą Didijį“ ir kiti. Buvo tikima, kad šūkiai veikia žmonių protą ir sąmonę: tai – tylūs apaštalai, kurie atkreipia į save praeivių žvilgsnį, įbruka jiems blaivią mintį, palengva veikia nusistatymą. Ir dar. Kasdien prie restoranų, traktierių ir kitų viešų vietų buvo dalinami atsišaukimai, kuriuose buvo raginama susilaikyti nuo svaigalų.

Blaivybės savaitę bažnyčias papuošdavo kaip atlaidams. Priešalkoholinio judėjimo dalyviai su vėliavomis dalyvaudavo pamaldose, klausydavo dienos iškilmėms pritaikyto pamokslo. Per šv. Mišias pasistiprindavo šv. angelų duona, kad pats Tvėrėjas juos palaimintų garbingoje kovoje su baisiąja girtavimo yda. Šventosios stiprybės įgiję blaivininkų būriai rinkdavosi į civilines patalpas, kurių puošyba sudarydavo įtaigią emocinę atmosferą. Svečiai praverdavo gražiai apipintas duris ir jų žvilgsnis nukrypdavo į vainikais ir gėlėmis išpuoštą salę. Už prezidiumo ant sienos spindėdavo sukryžiuotos priešalkoholinių organizacijų vėliavos, tarp jų kabodavo M. Valančiaus paveikslas ir jo kryžius. Dalyviai jausdavosi užburti dienos nuotaikos, o jų sielose gyveno šventė. Po paskaitų buvo platinama literatūra ir spauda.

Prieškario Lietuvoje – kitos blaivybės skatinimo kryptys

Nuo1932 metų su laikraščiais išleidžiami buvo biuleteniai, kurie skelbdavo antialkoholinio judėjimo plėtotę Lietuvoje ir užsienyje. Prieškario Lietuvoje veikė alkoholikų globos komitetas, kuris rūpinosi, kad būtų pastatyta alkoholikų ligoninė. Šiai gydymo įstaigai buvo paaukota 6700 Lt ir 1933 metais ji atvėrė duris.

Antialkoholinis judėjimas vyko ir Lietuvos mokyklose. Trečiajame dešimtmetyje veikė mokinių kuopelės, besirūpinančios blaivinimo darbu. Nedavusios apčiuopiamų rezultatų jos buvo panaikintos. Jas pakeitė Moksleivių abstinentų sąjunga. Mokyklose buvo mažai vaikų, kurie nebūtų ragavę alkoholio, o pusė jų gaudavo labai dažnai. Blaivybės draugija 1931 metais kreipėsi į Švietimo ministeriją, prašydama mokyklose įvesti priešalkoholines pamokas ir kurti moksleivių abstinentų kuopeles. Krašto mokyklose autoritetą turėjo „Angelo sargo“ vaikų sąjunga, ruošianti mokinius blaiviam gyvenimui. Ji turėjo 370 kuopų, vienijančių 37000 narių. Pavasarį būdavo rengiamos iškylos į laukus ir miškus, organizuojamos paukščių sutikimo šventės. Ši organizacija iškilmingai paminėdavo Motinos dieną.

Iš visuomenės atviros kritikos dėl žalingų įpročių susilaukdavo mokytojai. „Didelė nelaimė kraštui, kai dauguma mokytojų per visokias kaimo iškilmes ir patys vieni girtaudami liaudžiai rodo blogą pavyzdį“, – buvo rašoma 1932 metais „Sargybos“ puslapiuose.

Priekaištauta ir gydytojams, teisininkams, kunigams, valdininkams, kurie ne tik nekovoja su girtuoklyste, bet ją dar palaiko žodžiu ir darbais.

Blaivybės idėjos buvo skelbiamos ir kunigų seminarijose. Nuo 1930 metų Telšių dvasinėje seminarijoje veikė abstinentų draugija, kuri turėjo 60 narių. Vieną kartą klierikams, pažeidusiems abstinencijos nuostatas, buvo suruoštas teismas.

Nors aktyviai blaivininkai veikė, Lietuvoje alkoholizmo liūnas neišdžiūvo. Miestuose ir bažnytkaimiuose vykdavo triukšmingos išgertuvės, sukeliančios vaidus, muštynes ir net žudynes. Kaimuose nuo apsinuodijimo anodija būdavo mirčių ir savižudybių.

1931 metais Lietuvos gyventojai degtinei išleido 42 mln. Lt, vynui – 1,5 mln. Lt, alui – 12 mln. Lt. Daug ar mažai? – kyla retorinis klausimas. Į jį galima atsakyti, žinant, kad žemės mokesčiams buvo išleista 17 mln. Lt. Už naminį alų ir kontrabandinę degtinę buvo mokama antra tiek. Taigi kasmet buvo prageriama per 100 mln. Lt. Per 14 nepriklausomybės metų svaigalams gyventojai išleido per 1,5 mlrd. Lt. Kasmet buvo prageriama ir prarūkoma daugiau negu gaunama už bekonus ir kitą į užsienį išvežamą mėsą.

Nors tų laikų statistika gąsdinanti, tačiau šiais laikais gyventojai sunaudoja alkoholio daugiau. Jei tuo metu vienam gyventojui per metus tekdavo 6 buteliai degtinės, tai dabar šis kiekis išaugęs daugiau nei dvigubai.

Statistikos faktai nelikdavo be atgarsio. Lietuvos katalikų blaivybės draugija apeliuodavo į gyventojų sąžinę: „Tokius mokesčius sumokėję, ką mes turime? Daugelį apleistų ūkių, darbininkų šeimas didžiausiame skurde, daugybę žmonių, sergančių įvairiomis ligomis, kalėjimus, pilnus žmonių, teismus, užverstus bylomis, daugybę elgetų ir invalidų, gausybę iširusių šeimų, jaunimo ištvirkimą. Lietuvi, ar nematai, kad tavo tėvynė amžinam pavojuje!“

Yra ko pasimokyti iš praėjusių dešimtmečių. Tik reikia visiems susitelkti ir darbais palaikyti vyskupo M. Valančiaus blaivybės idėjas.

Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo parapijos bažnyčios klebonas kun. Gintautas Jankauskas, kalbėdamas apie alkoholizmo daromas blogybes, sakė: „Alkoholis, girtavimas yra vienas baisiausių žmonijos priešų. Jis pakerta atskirus žmones, sugriauna šeimas bei žudo tautas, jis ardo valstybes iš vidaus, nors jos būtų įstengusios atsispirti ir baisiausiems išorės priešams. Mūsų tėvynė šiandien šaukia savo sūnus ypatingai griežton kovon su šiuo grėsmingu priešu“.

Neišmintingas yra tas, kuris nesupranta Dievo jam duoto laiko vertės ir nesunaudoja jo tinkamai.

„Nebūkite tad neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia. Ir nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios“ (Ef 5, 17–18).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija