Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Mirties ir gyvybės kultūros akivaizdoje

Jovita NIŪNIAVAITĖ-LESIENĖ

„Nacionalistiniai elementai“ blaivybės priedangoje

1979 m. rugsėjo 8 d. Vilniuje, Elektros prietaisų gamykloje, įvyko blaivybei pritariančiųjų sąskrydis, kurį surengė inžinierius Juozas Kančys. Jame norėta atgaivinti prieškario Lietuvoje veikusią blaivybės draugiją. Deja, prasidėjusį posėdį sovietiniai valdininkai brutaliai nutraukė. Tapo aišku, kad valdžia neleis oficialiai atgaivinti ar kurti naują blaivybės draugiją.

1981 m. birželio 2 d. Orgtechstatybos treste įkurtas statybininkų blaivybės klubas „Sąjūdis“, patvirtinti nuostatai, išrinkta taryba, jos pirmininku tapo Pramonės statybos projektavimo instituto vyr. konstruktorius inžinierius Juozas Kančys, pavaduotoju – Orgtechstatybos tresto vyr. inžinierius Jonas Kačerauskas (vėliau – inžinierius Vytautas Uogelė). Per du mėnesius į klubą įstojo 31 narys. Blaivininkai rinkosi į posėdžius, kūrė ateities planus, ruošėsi klubo įkūrimo šventei, po visą Lietuvą išsiuntinėjo 1500 pakvietimų. Vakaronė turėjo įvykti 1981 m. rugsėjo 12 d. Statybininkų rūmuose. Susirinkę į renginį vilniečiai bei suvažiavę iš kitų vietovių dalyviai pamatė, kad Statybininkų rūmai apsupti milicijos, niekam į rūmus nebuvo leidžiama įeiti. Šventės organizatoriams pavyko susitarti su Orgtechstatybos tresto vadovais, ir suvažiavimas įvyko, tačiau po to jie buvo administracine tvarka nubausti, Jonas Kačerauskas nukentėjo, o blaivybės klubo veikla treste uždrausta.

Klubo „Sąjūdis“ veikla nežlugo, tik plėtėsi nelegaliomis sąlygomis. Klubo nariams KGB draudė nuomoti patalpas, rengti vakarones, susirinkimus, repeticijas. Klubo vadovai ieškodavo galimybių tęsti veiklą ir jų rasdavo, naudodavosi gerų žmonių, kurie sales renginiams užsakydavo savo vardu, parama. Susirinkimai, posėdžiai, repeticijos vykdavo privačiuose butuose, o renginiai – įvairių organizacijų patalpose. Išnuomotose pobūvių, valgyklų ar restoranų salėse buvo švenčiamos krikštynos, katalikiškos šventės, įvairūs minėjimai, klubo narių jubiliejai. Dalyvaudavo mokslininkai, gydytojai, dvasininkai, rašytojai, poetai, dainininkai. Atvažiuodavo svečių iš Rygos, Talino, Maskvos ir kitų miestų, kur veikdavo panašūs blaivybės klubai, ir jų dalyviai taip pat susidurdavo su didelėmis problemomis. Į renginius susirinkdavo po kelis šimtus žmonių. Susirinkimuose pranešimus skaitydavo narkologai, pedagogai, psichologai ir kiti specialistai, savo darbe nuolat susiduriantys su tragiškomis pražūtingo alkoholio vartojimo pasekmėmis. Skambėdavo lietuviškos dainos, vyraudavo senųjų lietuviškų tradicijų dvasia. KGB pareigūnams tapo aišku, kad sovietinės okupacijos metu blaivybės klubo „Sąjūdis“ veikla prilygsta disidentiniam judėjimui, todėl persekiojo aktyvesnius klubo narius, kvietė juos į KGB rūmus, grasino ir gąsdino, kad nenutraukiantys aktyvios veiklos klubo nariai bus atleidžiami iš darbo, pažeminti pareigose, išbraukiami iš eilės butui gauti ir pan. Pavyzdžiui, 1988 metų KGB pažymoje „Apie respublikoje išaiškintus savarankiškus (neformalius) judėjimus...“ teigiama, kad LSSR teritorijoje išaiškinta daug neformalių grupuočių, kurios siekė veikti nekontroliuojamos partinių, tarybinių organų ir visuomeninių organizacijų, jų veikla kreipiama neigiama kryptimi. Paminėta, kad kovos už blaivybę klubas „Sąjūdis“, kuris 1981 metais nacionalistinių elementų sukurtas, tiesiogiai palaikomas reakcingai nusiteikusių kunigų. Per trumpą laiką klubo aktyvistams, naudojant populiarius kovos už blaivų gyvenimo būdą ir susijusių su tuo tautinių tradicijų bei papročių atgimimo lozungus, pavyko įtraukti į judėjimą daug jaunimo bei mokslinės ir kūrybinės inteligentijos, organizuoti kituose miestuose panašius blaivybės klubus (Kaune, Klaipėdoje, Rokiškyje, Alytuje, Ukmergėje ir kitur). Nacionalistiniai elementai, veikdami su blaivybės priedanga, išsiskyrė operatyvumu, sugebėjimu pasinaudoti susiklosčiusia situacija, visų dalyvaujančiųjų judėjime jėgų ir priemonių solidarumu. Pažymima, kad:

• judėjimo lyderiais tampa įsivaizduojami (tariami) autoritetai, parodant juos kaip aktyvius kovotojus už blaivybę ir socialinį teisingumą, kurio, esą, neturi atitinkami valdžios atstovai;

• vyksta vienminčių branduolio formavimas, veikiant jį nacionalistine dvasia, pasinaudojant humaniškais lozungais ir lenininėmis citatomis;

• sudaromas „garbingų svečių“ fondas, kuriame – įžymūs mokslininkai, artistai, rašytojai, socialistinio darbo didvyriai ir panašūs, jų autoritetas ir įtaka panaudojami pridengiant nacionalistinę judėjimo esmę;

• į organizacinį-propagandinį procesą įtraukiama katalikų dvasininkija, iš jos gaunama judėjimui reikalinga materialinė parama.

Rašoma, kad klubo „Sąjūdis“ veikla palaikoma nelegalių nacionalistinių leidinių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ („LKBK“), „Aušra“ ir kitų, antisovietinių lietuvių radijo stočių „Amerikos balsas“, „Laisvoji Europa“, „Vatikano radijas“ transliacijų. Po partijos ir vyriausybės 1985 metais priimto nutarimo dėl kovos su girtavimu ir alkoholizmu išvystymo klubo „Sąjūdis“ vadovai atsisakė įsijungti į oficialiai įsteigtą organizaciją „Blaivybės draugija“, stengdamiesi išlaikyti nepriklausomybę nuo bendros linijos, kurią vedė partiniai organai. Nuo tada vis aiškiau pradėjo reikštis nacionalistinės ir antirusiškos „Sąjūdžio“ aktyvistų pozicijos, plečiami jų ryšiai su nacionalistais ir klerikalais – ekstremistais. 1987 11 22 švęsdamas savo 60 metų jubiliejų klubo vadovas Juozas Kančys iš priešiškų pozicijų įvertino 1940 metų Lietuvos įstojimą į SSRS. Šią pažymą pasirašė LSSR KGB 5-osios tarnybos viršininkas E. Baltinas (LYA, f. K-35, ap. 2, b. 440, l. 133–141).

1985 metais blaivybės klube „Sąjūdis“ jau buvo 370 narių. Daugelis aktyviai dalyvavo klubo veikloje, bet, vengdami persekiojimų, į klubo narius nesirašė.

Statybininkų blaivybės klubo „Sąjūdis“ nariai Vilniaus ir kitų miestų bei miestelių bažnyčiose, šventoriuose sakė kalbas, giedojo giesmes, dainavo patriotines dainas, diegė aukštos moralės principus, propagavo gražias tradicijas, ugdė tautinį sąmoningumą, skatino išlikti dorais, blaiviais lietuviais, puoselėjo viltį, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę. Po tokių renginių organizatoriai ir parapijų klebonai buvo kviečiami į saugumą, tardomi, baudžiami.

1984 metais buvo švenčiamos bene pirmos Lietuvoje etnografinės, bealkoholinės vestuvės pagal J. Niūniavaitės, I. Borisevičienės, G. Jakubčionio sukurtą scenarijų. Šventėje dalyvavo 220 žmonių, vestuvių organizavimo rūpesčiai gulė ant J. Kančio ir V. Uogelės pečių.

Blaivi tauta – laisva tauta

Organizuoti ir vesti blaivybės klubo renginius dažnai padėdavo „Raskilos“ dainų klubo dalyviai. Kiekviename sambūryje skambėdavo etnografinės dainos, buvo gaivinamos tautinės tradicijos, palaikomas ir ugdomas tautiškumas ir blaivi gyvensena. Su šūkiu „Blaivi tauta – laisva tauta“ buvo renkami parašai-pasižadėjimai nevartoti svaigalų. Blaivystės sąjūdis tapo užuovėja visiems, kas buvo neabejingas savo krašto likimui, kas troško tiesos žodžio, kas svajojo apie Lietuvos nepriklausomybės atgavimą. Sąjūdyje dalyvavo apie 1000 žmonių. Tai buvo viena gausiausių draugijų. Sovietų valdžia nebeįstengė jos kontroliuoti.

Į klubą rinkdavosi drąsūs, siekiantys išsilavinimo ir dvasinės pažangos įvairaus amžiaus žmonės. Klubas bendravo su Kijevo, Maskvos, Leningrado, Rygos, Sverdlovsko, Nižnij Tagilo, Dniepropetrovsko, Novokuznecko blaivininkais ir disidentais, keitėsi informacija apie blaivybės veiklą, kartu organizavo įvairius minėjimus.

Be anksčiau paminėtų blaivybės klubo „Sąjūdis“ įkūrėjų ir vadovų, minėtini šiuo metu jau veteranais laikomi dalyviai: Gediminas Ardzijauskas, Adelė Brazdžiūtė, Kleopa Budvytytė, Nerijus Čepulis, Stanislava ir Donatas Daukšos, Pranas Gaigalas, Gediminas Jakubčionis, Valerija Kančienė, Petras Labanauskas, Balys Lipskis, Jovita ir Silvija Niūniavaitės, Vladas Šiuparis, Vaclovas Ralys, Leokadija ir Zigmas Ratautai, Inita Tamošiūnienė, Juozas Tonkūnas, Vytautas Turčinavičius, Povilas Varnelė ir kt. Deja, dauguma iš jų jau išėjo Amžinybėn. Šie žmonės tautos labui negailėjo nei laiko, nei lėšų, nei energijos.

1987 m. rugpjūčio 23 d. mitinge prie Vilniuje esančio Adomo Mickevičiaus paminklo, minint Lietuvai pragaištingą Molotovo-Ribentropo paktą, dalyvavo ir blaivybės klubo „Sąjūdis“ nariai: Adelė Brazdžiūtė, Nerijus Čepulis, Juozas Kančys, Jovita Niūniavaitė, Vaclovas Ralys, Vladas Šiuparis. Manau, kad mitinge buvo ir daugiau klubo narių.

Blaivybės klubo nariai gausiai dalyvavo 1988 metais Vilniuje Šv. Mikalojaus bažnyčioje įvykusiame Vasario 16-osios minėjime. „Tėviškės žiburiai“ (Kanada) 1988 m. vasario 23 d. rašė, kad jau vasario 14 d., sekmadienį, Vilniuje dienos metu susirinko aktyvistų ir Blaivybės klubo narių minia, kuri bandė žygiuoti į Rasų kapines padėti gėlių prie dr. Jono Basanavičiaus paminklo, bet milicijos ir jos talkininkų buvo išsklaidyta. Vasario 16 dieną po vakarinių pamaldų minėjimai prasidėjo Šv. Onos ir Šv. Mikalojaus bažnyčiose. Po šv. Mišių sugiedotas Lietuvos himnas. Prie Šv. Mikalojaus bažnyčios laukė milicininkų ir draugovininkų gretos, pro kurias žmonės turėjo praeiti po vieną. Kai kuriuos milicija griebė ir mušė. Iš bažnyčios minia patraukė prospekto link, bet milicija išblaškė.

Itin įsimintinas blaivybės klubo „Sąjūdis“ organizuotas 1988 m. liepos 12 d. minėjimas. Iš pat ryto kai kurie mitingo organizatoriai buvo sulaikyti (J. Kančys, A. Terleckas ir G. Jakubčionis). Jie buvo nugabenti į Mindaugo gatvėje buvusį milicijos skyrių. Į Vilniaus Gedimino aikštę gausiai susirinkusi minia nepabūgo kariuomenės, kuri buvo apsupusi mitingo vietą. Mitingo organizatoriai perskaitė rezoliuciją, pranešė apie sulaikytuosius. Pastarasis minėjimas buvo skirtas priminti okupantams 1920 metais pasirašytą Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartį, kuria Leninas pripažino Lietuvai nepriklausomybę visiems laikams.

Lietuvos blaivybės sambūris

Okupacinė valdžia su dideliu įniršiu trukdė minėjimams, susibūrimams, eitynėms, tačiau nebepajėgė kontroliuoti veiksmų, nukreiptų Lietuvos nepriklausomybės link. 1988 m. lapkričio 12 d., minint M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio pradžios 130-ąsias metines, Vilniuje, prie Katedros, Lietuvos vyskupai, vadovaujami kardinolo Vincento Sladkevičiaus, aukojo šv. Mišias už Lietuvos blaivėjimą. Iškilmėse dalyvavo apie 10 000 žmonių. Po jų įvyko išplėstinė konferencija, kurioje dalyvavo daugelio Lietuvos parapijų blaivininkai, dvasininkai, vienuoliai. Buvo pasidalyta blaivybės veiklos patirtimi, aptarta tolesnė jos plėtotė. Konferencijoje subrendo idėja klubą „Sąjūdis“ išplėsti į visos Lietuvos blaivybės sambūrį. Tada buvo nutarta leisti laikraštį „Blaivioji Lietuva“ (steigėjas ir redaktorius – žurnalistas Juozas Jurevičius), Pirmasis jo numeris išėjo 1989 metų gegužę. Konferencijoje buvo sudaryta iniciatyvinė grupė vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžiui atkurti, naujiems įstatams parengti ir steigiamajam suvažiavimui sušaukti.

1989 m. lapkričio 8 d. Plungėje susirinko daugiau kaip 1000 visos Lietuvos blaiviųjų katalikų ir vadovaujami vyskupo Antano Vaičiaus atkūrė dar M. Valančiaus pradėtas steigti Lietuvos blaivybės brolijas.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdis

J. Kančio iniciatyva 1989 metų spalio 23–24 dienomis Vilniuje visuotiniame blaivybės sambūrio steigiamajame suvažiavime statybininkų blaivybės klubo pagrindu buvo įkurtas vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdis (VMVBS), o klubas tapo vyskupo M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio Vilniaus skyriumi. Suvažiavime buvo priimti įstatai, išrinktas sąjūdžio prezidiumas (pirmininkas – Juozas Kančys, pavaduotojas – kun. Algimantas Keina).

Lietuvos nepriklausomybės atgimimo metu susidarė galimybė laisvai veikti įvairiomis kryptimis. Dalis žmonių, dalyvavusių blaivybės klubo „Sąjūdis“ renginiuose, įprasmino savo gyvenimą politinėje, religinėje ir kitokioje visuomeninėje veikloje. Į blaivybės sąjūdį atėjo nauji veiklūs žmonės, stojo daugiau inteligentų, keitėsi darbo pobūdis. Dabartinį M. Valančiaus blaivybės sąjūdį remia daugelis M. Valančiaus idėjas pripažįstančių žmonių ir organizacijų, suprantančių, kad dabar, kai Lietuvos gyventojai yra daugiausiai išgeriantys Europoje, blaivybė tampa patriotiniu, Lietuvos valstybę stiprinančiu sąjūdžiu.

M. Valančiaus blaivybės sąjūdį sudaro valdybos, brolijos, valančiukų būriai, kuopos, kuopelės. Organizacija turi savo simboliką: vėliavą, himną, blaivybės sąjūdžio nario ženklelį ir gairelę.

Valančiukai yra jaunoji Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio karta. Juos ugdyti – tėvų, pedagogų, dvasininkijos ir visų suaugusiųjų pareiga. Kadangi polinkis žalingiems įpročiams atsiranda dėl nepakankamos vertybinės orientacijos, dorinis ugdymas yra svarbi prevencijos priemonė, kuri turėtų būti taikoma visame ugdymo procese, visuomeninėse organizacijose. Blaivybės organizacijos yra svarbi jėga šioje srityje. Dorinis ugdymas be savarankiško asmens gręžimosi gėrio link yra neįmanomas, todėl labai svarbu, kokie yra ugdytojo ir ugdytinio santykiai. Didžiulės pagarbos nusipelno tie pedagogai, kurie ėmėsi kurti valančiukų organizacijas savo mokyklose.

* * *

Turime suvokti, kad neužtenka vien tik iškilmingų pamaldų, konferencijų, naujų vysk. M. Valančiaus raštų leidimų. Mums reikia geriau organizuotis, kad gyvenimą Lietuvoje atnaujintume pagal Dievo įsakymus, Šventojo Rašto mokymą. Vieni kitiems padėkime šviestis, blaivėti ir artimo meilės darbais stiprinti blaivybę ir taurų gyvenimą dvasiškai skurstančioje, svaigaluose skęstančioje Tėvynėje. Šv. Jonas Paulius II rašė: „Šviesos ir šešėlių pilna situacija turėtų priversti mus aiškiai įsisąmoninti, kad esame milžiniško, dramatiško gėrio ir blogio, mirties ir gyvybės, „mirties kultūros“ ir „gyvybės kultūros“ konflikto liudytojai“.

Ar ne tokio konflikto liudytojai šiandien esame mes?

Beje, lapkričio 26 dieną Vilniuje vyko X Vyskupo M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio kongresas. Jis prasidėjo šv. Mišiomis Šv. arkangelo Rapolo bažnyčioje. Vėliau Vilniaus savivaldybės salėje vyko Vilniaus blaivybės klubo „Sąjūdis“ 35-ųjų įkūrimo metinių minėjimas. Pranešimą skaitė sąjūdžio pirmininkas prof. Aurelijus Veryga, ataskaitą skaitė valdybos pirmininkas Vytautas Uogelė.

© 2016 „XXI amžius“