„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.6 (299)

2017 m. birželio 23 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Šeimos yra Europos lobis

Popiežiaus Pranciškaus programiniai siūlymai katalikiškoms šeimoms

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas bendrauja su FAFCE
suvažiavimo dalyvių šeimomis

Išsamų popiežiaus Pranciškaus pranešimą susitikime su Europos Katalikiškų šeimų asociacijų federacijos (FAFCE) suvažiavimo dalyviais galima vadinti programinių nuostatų pateikimu krikščionišku tikėjimu pagrįstam šeimos gyvenimui dabar mūsų kontinente ir visame pasaulyje, susiduriančiame su rimtais iššūkiais. FAFCE, kuriai priklauso įvairių šalių nacionalinės katalikiškų šeimų organizacijos ir kuri turi nevyriausybinės bendrijos statusą Europos Taryboje, šiemet mini 20-ąsias įkūrimo metines. Tai sukakčiai buvo skirtas gegužės pabaigoje Romoje vykęs suvažiavimas, kurio devizas – „Šeimos yra Europos lobis“. Susitikime dalyvavo ir Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro direktorius Algirdas Petronis, kuris yra FAFCE vicepirmininkas. Šeimų sielovadoje dabar ypatingas dėmesys skiriamas Šventojo Tėvo posinodinio apaštalinio paraginimo „Amoris Laetitio“ aptarimui ir pasirengimui 2019 metais Airijos sostinėje Dubline įvyksiančiam Pasauliniam šeimų susitikimui.

Visuomenės pažangos pamatas

Birželio 1-ąją, kai pasaulyje ypatingu būdu iškeliamas vaikų ir šeimų gynimas, audiencijoje priėmęs FAFCE suvažiavimo dalyvius ir atsiliepdamas į šios federacijos pirmininko prancūzo Antuano Renaro (Antoine Renard) sveikinimo žodžius, popiežius Pranciškus dėkojo už veiklos gyvybingumą bei entuziazmą. Prieš du dešimtmečius įkurta Europos katalikiškų šeimų draugijas vienijanti struktūra yra jauna ne tik amžiumi, bet ir savo dvasia ir daug prisideda, kad įtikinamai paliudytų, jog vyro ir moters santuoka grindžiama bendrystė yra brangiausias visuomenės turtas. Pasak Šventojo Tėvo, tradicinė šeima nėra muziejinis eksponatas, kaip kai kurios ideologinės jėgos nori įrodyti, bet Dievo dovana labai konkrečios užduoties įgyvendinimui: abipusei sutuoktinių meilės raiškai, dosniam atvirumui vaikams, jų gimdymui ir auginimui bei socialinei tarnystei. „Šiuo būdu šeimos yra tarsi raugas, kuris padeda formuoti žmogiškesnį, broliškesnį pasaulį, kuriame niekas nesijaučia atmestas ir apleistas“, – sakė Šventasis Tėvas. – Dar svarbiau yra tai, kad katalikiškų šeimų asociacijos darniai sieja bažnytinę ir pilietinę šeimyninio gyvenimo sritis, įgalinančias labiau įsigilinti į šeimos, kaip pamatinės visuomenės ir Bažnyčios ląstelės, poreikį ir užduočių įvairovę. Popiežius priminė, kaip dokumente „Amoris Laetitia“ aiškiai patvirtinama, jog stipri šeima yra gera žinia visai bendruomenei, kadangi jos narių tarpusavio meilės grožis ir džiaugsmas skleidžiasi į aplinką. Todėl katalikiškos šeimų asociacijos turi svarbią užduotį paliudyti, kad nėra geresnių sąjungininkų integraliai visuomenės pažangai kaip sveikos šeimos ir jų buvimui visame pasaulyje turi būti rodomas didelis palankumas. Šeima lieka tinkamiausia struktūra kiekvieno žmogaus ir visos bendruomenės bendrojo gėrio sklaidai dvejopais saitais: visų šeimos narių vieningumu ir jos broliško solidarumo ryšias su visuomene.

Taigi, jei norime klestėjimo, taikos ir santarvės tautoje ir visoje Europoje, pirmiausia reikia rūpintis šeimų gerove ir integralumu. Žinoma, tuo turi rūpintis ir šeimos, kuriose pirmiausia turi galioti tikroji bendrystė, kaip tarpasmeninių santykių „par excellence“ visuma. „Jūsų, kaip sutuoktinių, tėvų ir motinų, sūnų ir dukterų, brolių ir seserų meilės, artumo, tarpusavio priėmimo ir pagalbos santykiai turi rodyti pavyzdį, kaip kiekvienas asmuo gali rasti vietą žmonijos šeimoje“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad tokios krikščioniškos bendrystės gyvenimo būdas šeimoje yra varomoji jėga ne tik tikrai visuomenės humanizacijai, bet ir naujajai evangelizacijai. Ir kaip tik šiandien fomuojant susitikimo kultūrą, kaip priešprieša paplitusiam egoistiniam individualizmui turi būti iškeliama šeimai būdinga skirtingų kartų vienybė įvairovėje, abipusiškumas ir solidarumas. Toks šeimoje sukauptas dvasinis „kapitalas“ yra pašauktas brandinti draugišką pagalbos ir artumo sąveiką visuomeninėje ekonominio, socialinio bei politinio gyvenimo erdvėje visame Europos kontinente. Šis žemynas turi tapti tikra tautų šeima, grindžiama kiekvieno asmens orumo ir vertingumo įtvirtinimu, nepasiduodant vienpusiškos ideologijos nuostatų primetimui.

Atsiliepti į krizių iššūkius

Europą ištikusių įvairaus pobūdžio krizių akivaizdoje, įskaitant skaudžią šeimos institucijos krizę, stiprėjant nepasitikėjimui santuokiniu gyvenimu, didėjant skyrybų skaičiui ir įvairių partnerysčių, netgi homoseksualių „santuokų“ įteisinimo atvejams, yra aktualu į tai reaguoti. Popiežius Pranciškus pasidžiaugė, kad katalikiškų šeimų asociacijos nelieka nuošalėje šių iššūkių akivaizdoje, iškelia įvairias įstatymų iniciatyvas, skirtas santuokos, gyvybės, kiekvieno asmens orumo gynimui. Jos pabrėžia ekonomikos vystymo svarbą, ypač skatinant gamybinės industrijos pažangą su darbo vietų kūrimu jauniems žmonėms, kurių bedarbystė yra didelė nelaimė, žvelgiant iš šeimos, santuokos, gimstamumo skatinimo perspektyvos. Šios iniciatyvos dabartinėje susitikimo kultūroje turi būti keliamos skatinant šeimų, visuomenės ir valdžios struktūrų dialogą, įsiklausant į visas nuomones. „Tegul šis dialogas būna grindžiamas veiksminga veikla ir liudijimu, patirtimi ir konkrečiais pavyzdžiais. Tai yra labiau įtikinama nei kalbos ir programos“, – sakė Šventasis Tėvas, linkėdamas, kad šeimos būtų tikro kiekvienos tautos ir visos Europos atsinaujinimo protagonistės.

Nurodydamas socialinio, ekonominio ir politinio gyvenimo sritis, kuriose šeimos laukia paramos ir pačios kelia sprendimų iniciatyvas, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad ši sąveika ypač reikalinga siekiant įveikti keturias aštriausias Europą ištikusias krizes. Tai – dėl katastrofiško gimstamumo mažėjimo beveik visas žemyno šalis ištikusi demografinė krizė, migracija, kai vienos šalys susiduria su sunkiais socialiniais išbandymais dėl svetur išvykstančių gyventojų, o kitos nesusitvarko su dideliu svetimšalių antplūdžiu, oraus darbo stygiaus bei švietimo krizė, dėl kurios jaunosios kartos ugdymas atsidūrė didelėje nežinomybėje. Visos šios keturios krizės yra tiesiogiai susijusios su šeimų gyvenimu, jam turi įtakos, o šeimos ir santuokos stiprinimas, jos gyvenimo sąlygų gerinimas yra esminė prielaida minėtų problemų sprendimui. Katalikiškų šeimų asociacijos, vesdamos konstruktyvų dialogą dėl šių reikalų su pagrindiniais socialinio ekonominio ir politinio gyvenimo veikėjais, keldamos savo siūlymus ir reikalavimus, neturi slėpti savo krikščioniško tapatumo. Kaip tik krikščioniškas požiūris, vadovaujantis Bažnyčios moralinio ir socialinio mokymo nuostatomis, padeda įsigilinti į kiekvienos problemos ištakas ir esmę, nepasiduoti paviršutiniškumui, laikinumui ir iliuzijoms dėl greitų sprendimų, nematant tolimesnės ateities perspektyvų.

Iškeldamas konkrečias šeimos gyvenimo aktualijas, Šventasis Tėvas pabrėžė atvirumą ir svetingumą kiekvienai gyvybei, gynimą kiekvieno pradėto kūdikio teisių, ypač svarbiausios teisės gyventi. Jis kalbėjo ir apie rūpinimąsi seneliais, integruota šeimos gyvenimo dalimi. Tai skatina širdies išmintį, kuri turi tarnauti gyvybės sakralumo ir skirtingų kartų bendruomeniškumo, solidarumo patvirtinimui, tapti parama vargingiesiems, neįgaliesiems ir našlaičiams. „Jūsų laukiantys darbai yra svarbūs ir sudėtingi“, – pripažino popiežius Pranciškus, kreipdamasis į Europos katalikų šeimų asociacijų suvažiavimo dalyvius. Jis kvietė bendradarbiauti su kitomis šeimomis ir jų organizacijomis, nes bendros pastangos yra efektyvesnės. Reikia mokytis dirbti kartu, gerbiant teisėtus skirtumus, pažiūrų įvairovę, kūrybingai ieškant metodų ir resursų, ypač sąveikaujant pilietinei ir bažnytinei šeimos gyvenimo plotmei. Ypač pabrėždamas katalikiškų šeimų misiją jaunosios kartos ugdymui, kasdieniam gyvenimo prasmės ir vertybių liudijimui, Šventasis Tėvas pažadėjo jas lydėti savo maldomis ir prašė Šventosios Nazareto šeimos užtarimo.

FAFCE veikimo principai

Europos katalikiškų šeimų asociacijų federacija, kaip teigiama jos internetiniame portale, buvo įkurta 1997 metais, kai, griuvus Berlyno sienai ir vykstant intensyviai žemyno integracijai, iškilo poreikis vienyti jėgas, kad naujoji Europos politika būtų palanki šeimai ir būtų užtikrinta pagarba su šeimos gyvenimu susijusiems nacionaliniams įstatymams. Dabar FAFCE, kurios sekretoriatas yra Briuselyje ir užtikrina geresnį bendradarbiavimą su Europos Tarybos ir Europos Sąjungos institucijomis, priklauso Lietuvos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Lenkijos, Austrijos, Slovakijos, Čekijos, Vengrijos, Portugalijos, Rumunijos katalikiškų šeimų bendrijos. Dar keturių šalių – Didžiosios Britanijos, Kroatijos, Maltos ir Ukrainos – tokio pobūdžio organizacijos yra asocijuotos FAFCE narės. Vadovaujantis socialiniu Katalikų Bažnyčios mokymu ir tikėjimo patirtimi, FAFCE patvirtina, kad šeima, grindžiama vyro ir moters santuoka, yra geriausia prielaida santuokinio gyvenimo, tėvystės ir motinystės, vaikų auginimo sėkmei. Šeima, kaip bendruomenė, yra svarbiausia socialinė terpė, kurioje žmogaus gyvybė yra svetingai priimama ir palydima iki natūralios pabaigos su neatimamo orumo kiekvienam asmeniui užtikrinimu.

Kadangi šeimos gyvenimo erdvėje jauni žmonės pirmiausia susipažįsta su socialiniais santykiais ir įgauna patirties, jų, kaip savarankiškų ir pasitikinčių asmenybių, brandai, šeimos tėvai turi būti pripažinti kaip pirmieji ir svarbiausi savo vaikų ugdytojai, gauti reikiamą paramą švietimo ir auklėjimo užduočių įgyvendinimui. Šios pastangos turi būti reikiamai įvertintos ir atlygintos teikiant finansų ir paslaugų paramą, ypač mažamečių vaikų išlaikymui ir globai. FAFCE teigia, kad gimdytojai turi teisę pasirinkti profesinę veiklą arba darbą šeimoje ir gauti pakankamą kompensaciją už savo vaikų priežiūrą. Be to, reikia stengtis, kad visa viešoji ir darbinė sutuoktinių aplinka bei įsipareigojimai būtų suderinti su šeimos gyvenimo poreikiais. Šeimos tėvai ir vaikai, gyvenantys skirtingų kartų sąveikos ir abipusiškos atsakomybės bendruomenėje, turi jausti visos visuomenės, Bažnyčios ir valstybės solidarumą, jos socialinės ir pastoracinės gerovės užtikrinimui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija