„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.1 (306)

2018 m. sausio 12 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Popiežiaus žinutė Šv. Nekaltųjų Vaikelių dieną

„Melskimės šiandien už vaikus, kuriems neleidžiama gimti, kurie verkia iš bado, kurie rankose laiko ne žaislus, o ginklus“, – gruodžio 28 dieną „Twitter“ socialiniame tinkle parašė popiežius Pranciškus. Gruodžio 28 dieną Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minėta Šv. Nekaltųjų Vaikelių šventė. Apie tai pasakoja evangelistas Matas: po susitikimo su išminčiais, ieškojusiais Mesijo, karalius Erodas paprašė, kad radę jį sugrįžtų ir papasakotų, kur ir kas jis yra, kad ir jis pats galėtų jį „pagarbinti“. Tačiau jo intencijos buvo kitos: kaip perspėjo angelas Juozapą, ragindamas su kūdikiu ir motina bėgti į Egiptą, „Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“. Tad Šventoji Šeima pasitraukė į Egiptą iki Erodo mirties, o šis „išžudė Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių“ (žr. Mt 2).

Apie Betliejaus vaikelių išžudymą, be evangelisto Mato, kiti šaltiniai nekalba ir kai kuriems tyrinėtojams tai mažai įtikėtina istorija. Tačiau kiti pažymi, kad šis epizodas puikiai įsiterptų į karaliaus Erodo valdymo istoriją. Evangelisto Mato minimas karalius Erodas, Joną Krikštytoją nukirsdinusio Erodo senelis, istorijoje minimas Didžiojo vardu. Jis neabejotinai buvo gabus politikas ir administratorius, sugebėjęs balansuoti tarp romėnų imperijos ir žydų, per daugiau nei tris dešimtis valdymo metų įgyvendinęs didžiulius infrastruktūros projektus, pastatęs iki šiol stebinančias tvirtoves, teatrus ir miestus. Jis pastatė trečiąją Šventyklą Jeruzalėje, savo masyvumu ir grožiu žavėjusią amžininkus. Kita vertus, jį būtų galima pavadinti Žiauriuoju, ypač antroje gyvenimo dalyje, dėl nepaprasto valdžios godumo ir paranojiško įtarumo visų atžvilgiu, dėl negailestingo susidorojimo su visais – politikais, kilmingaisiais, kariais, žydų dvasininkais, kurie jam pasirodydavo konkurentais. Tokių „valymų“ metu žūdavo dešimtys žmonių. Jo įsikibimo į valdžią pobūdį iliustruoja ne vien uošvio, pusbrolių, bet savo dviejų sūnų, kelių šimtų jų rėmėjų ir savo žmonos, favoritės tarp kitų žmonų, nužudymas, įtarus, kad ir jie kėsinasi į jo monopoliją. Žydų istorikas Juozapas Flavijus pasakoja, kad prieš mirtį karalius Erodas paliepė atvykti visų Judėjos kilmingų šeimų atstovams ir palikuonims, o savo seseriai nurodė po jo mirties juos nukirsdinti – esą taip privers verkti ir tuos, kurie džiaugtųsi jo mirtimi, o tokių, kaip gerai visi žinojo, buvo dauguma. Vis dėlto šis įsakymas nebuvo įvykdytas.

Tad Erodo nurodymas „prevenciškai“ pašalinti kūdikį, būsimą pranašą, arba, dar blogiau, karalių, yra tikėtinas. Kita vertus, sutinkama, kad yra klaidingas kartais aptinkamas įsivaizdavimas, kad berniukų žudynių Betliejuje aukomis tapo tūkstančiai vaikų. Kiek žinoma iš istorinių tyrinėjimų, Betliejus buvo maža gyvenvietė, tad karaliaus įsakymo aukomis galėjo tapti dvi ar trys dešimtys vaikų. Tai paaiškina, kodėl šis įvykis galėjo nepatekti į kitas kronikas: tironiško karaliaus nurodyta egzekucija nereikšmingoje gyvenvietėje nebuvo didelis įvykis, palyginus su daug didesnėmis egzekucijomis daug svarbesniems žmonėms to laiko visuomenėje nei Betliejaus gyventojai.

Kažką panašaus stebime ir šiandien: netrūksta patikimos informacijos, surinktos tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų, apie šimtus tūkstančių vaikų karo dramose, apie milijonus vaikų, kurių fizinė ir žmogiška raida yra pasmerkta dabar badmiriavimo ir skurdo sąlygomis, neretai šių dienų erodams plečiant galią ir turtus, kartais atrodo, kad žiniasklaidai, viešajai nuomonei tai tarsi neegzistuoja.

Popiežius Pranciškus užsimena ir apie abortus, kurie, kaip žinoma, retai pagrįsti mediciniškai, dažniausiai socialiai. Galima priminti 2015 m. balandžio 8 d. popiežiaus Pranciškaus katechezę iš ciklo apie šeimą: „Daug vaikų nuo pat gimimo atstumiami, apleidžiami, atimama iš jų vaikystė ir ateitis. Kai kurie, norėdami pasiteisinti, drįsta sakyti, kad padaryta klaida leidžiant šiems vaikams gimti. Gėda! Nesuverskime vaikams mūsų kalčių! Vaikai niekada nėra klaida. Jei vaikai badauja, kenčia skurdą, jei jie skriaudžiami ir apleisti, palikti gatvėse, jei jie neišauklėti, nemoka skaityti ir rašyti, nežino, kas yra mokykla, tai – ne klaida, bet priežastis, dėl kurios turėtume juos dar labiau mylėti ir labiau jais rūpintis. Ko vertos iškilmingos žmogaus teisių, vaiko teisių deklaracijos, jei po to už suaugusiųjų klaidas baudžiame vaikus? (...) Vaikai sumoka taip pat už nebrandžias santuokas, už neatsakingas skyrybas“.

Vatikano radijas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija