„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.3 (308)

2018 m. kovo 16 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Popiežiaus vilties žodžiai ir pasiligojusiai Lietuvos šeimai

Lietuvoje 20-ąjį kartą paminėta Pasaulinė ligonių diena

Nijolė Krasniauskienė

Kalba Šeimos instituto
direktorė Jolanta Ramonienė
Autorės ir Dalios Marijos
Šaulauskaitės nuotraukos

Jiezno pirminės sveikatos
priežiūros centro
direktorius Povilas Rimkus

Popiežių laiškų komentavimo
tradiciją šiemet pratęsė
kun. Bernardas Verbickas OP

Pasaulinės ligonių dienos minėjimų
Lietuvoje rinkinį (1998–2018) pristato
turinio ir formos autorės asociacijos
vicepirmininkė Janina Irena Tartilienė
ir Vilniaus dizaino kolegijos
profesorė Dalia Marija Šaulauskaitė

Pasaulio gydytojų federacijos
„Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos
asociacijos prezidentė
med. dr. Giedrė Žilinskienė

Vasario 12-ąją Pasaulio gydytojų federacijos (PGF) „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija susirinko į 20-ąją metinę konferenciją, skirtą Pasaulinei ligonių dienai paminėti. Mater Ecclasiae: „Štai tavo sūnus (...) Štai tavo motina!“ – tai popiežiaus Pranciškaus šiųmetės žinios Ligonių dienai preambulė. Šie ant kryžiaus iškelto Jėzaus žodžiai atgulė ir į Lietuvos asociacijos renginio pavadinimą. Konferencijoje pristatytas jubiliejinei konferencijai skirtas Pasaulinės ligonių dienos minėjimų Lietuvoje rinkinys. Jo pagrindą sudaro trijų popiežių laiškai (žinios), verčiami į lietuvių kalbą nuo 1998 metų. Rinkinys, pasak organizatorių, – kukli dovana valstybės atkūrimo 100-metį mininčiai Lietuvai. Nenusižengta ir tradicijai: kaip kasmet popiežiaus laiško interpretaciją pateikė dvasinis ganytojas, kviestiniai lektoriai su auditorija dalinosi įžvalgomis apie šiandienos visuomenei, šeimai, sveikatos apsaugos specialistams tenkančius iššūkius ir sprendimus.

Kiekvienas laiškas – rūpinimasis Dievo kūriniu

Ligonių dienos minėjimo tradiciją, kaip krikščioniško rūpesčio aktą, 1992 metais įvedė Popiežius Jonas Paulius II, įkvėptas Lurdo Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo. Lurdas yra daugybės oficialiai pripažintų išgijimų bei dvasinės paguodos vieta. 1993 metais minint Pasaulinę ligonių dieną Šventasis Tėvas paskelbė pirmąją žinią. Kitais metais šia ir kitomis intencijomis įkūrė Popiežiaus gyvybės institutą. Iki šiol pasaulį pasiekė trylika Jono Pauliaus II, devyni Benedikto XVI, keturi Pranciškaus rašyti laiškai, arba žinios. Paprastai popiežiai juos parašo iš anksto. Bet įprasta juos nagrinėti Ligonių dieną, vasario 11-ąją.

Kiekvienas laiškas – rūpinimasis pasiligojusiu Dievo kūriniu ir visu pasauliu, dėmesio telkimas į dvasinį ar fizinį skaudulį, jo apmąstymas, išgyvenimas, kvietimas pasitikėti Kūrėju, vilties ir paguodos teikimas. „Eik ir tu taip daryk“, „Meilė ir tikėjimas žmogaus gyvybe“, „Širdies išmintis kančių tyloje“, „Vargšas aš, jeigu negaliu padėti ligoniui“, „Didžių dalykų padarė man Viešpats“, – tik keletas iš popiežių parašytų 26 laiškų. 2004 metais Jonas Paulius II ragino: „Mūsų laikais mokslas toli pažengė pažindamas gyvybę – pagrindinę Dievo dovaną, kurią turime sergėti, svetingai sutikti, gerbti ir ginti nuo jos prasidėjimo iki natūralios gyvenimo pabaigos“. 2005-ųjų metų laiške „Kristus, viltis Afrikai“ Šventasis Tėvas kvietė telktis į darną su savimi. Šv. Jonas Paulius II sukūrė maldą gydytojams ir visiems medicinos darbuotojams. Ji įdėta į Pasaulinės ligonių dienos minėjimų Lietuvoje rinkinį.

Popiežius Benediktas XVI 2008 metų laiške atkreipė dėmesį į nepagydomus ligonius, jų pastoraciją, ragino iš Eucharistijos semtis reikalingų jėgų ir ateiti žmogui į pagalbą.

Popiežius Pranciškus laiškuose ragino sveikatos apsaugos darbuotojus į savo darbą žvelgti širdies išminties akimis. Tai, sakė Šventasis Tėvas, yra tarnystė artimui, buvimas kartu su juo, atsakomybė už kenčiančius, neįgaliuosius, rūpinimasis saugia vaiko aplinka tvirtoje šeimoje.

Lietuvoje popiežių laiškų skaitymo tradicija užgimė 1998 metais. Bičiulių lenkų pavyzdžio įkvėpta asociacija kreipėsi į Lietuvos Vyskupų Konferenciją. Netrukus iš vyskupų gavo leidimą minėti Pasaulinę ligonių dieną, rengti konferencijas, mokinių piešinių parodas, lankyti ligonius, platinti Popiežiaus laiškus sveikatos apsaugos įstaigoms. Po 2007 metų asociacijos kreipimosi į Seimą Ligonių diena buvo įtraukta į minėtinų dienų sąrašą.

Gyvybės sargyboje

„Medicinos humanizavimas – ne vien meilė ir labdara“, – į Lietuvos medicinos bibliotekoje susirinkusius klausytojus kreipėsi PGF „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos pirmoji vicepirmininkė gydytoja Janina Irena Tartilienė. Pasak lektorės, jų bendruomenė savo misiją suvokia ir kaip įsipareigojimą ginti tiesą, moralę, kiekvieno žmogaus prigimtines teises.

Tikslo organizacija siekia derindama skirtingas veiklas. Iš lenkų kalbos išversta Raulio Folero „Meilės knyga“. Prancūzų poetas, žurnalistas, rašytojas, humanistas visą gyvenimą skyrė kovai su raupsais ir savo pavyzdžiu įkvėpė tūkstančius. Dabar iš Meilės kunigaikščio, kaip jį vadino amžininkai, atsidavimo, pagarbos, aukojimosi kenčiančiajam jau gali mokytis ir jaunoji Lietuvos medikų karta. Radus rėmėjų, išleista Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos tarybos parengta „Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija“ (du leidimai lietuvių kalba), originalus veikalas „Hipokratas vėl su mumis“. Vadovaudamasi knygelėje išdėstytomis nuostatomis, 1997 metais asociacija ėmėsi iniciatyvos įkurti Hipokrato priesaikos komitetą ir atnaujino Hipokrato priesaiką, kurią pasirašė 42 garbūs habilituoti medicinos daktarai. Jie prisiekė atnaujinta Hipokrato priesaika, kurios išskirtinis postulatas – saugoti gyvybę nuo pradėjimo momento iki natūralios mirties. Šiuo metu šia priesaika jau prisiekę daugiau kaip 3000 Lietuvos gydytojų.

Šviežiausia asociacijos iniciatyva – Pasaulinės ligonių dienos minėjimų Lietuvoje rinkinio sudarymas (1998–2018). Gydytoja J. I. Tartilienė – viena iš jo autorių. Formą rinkiniui suteikė Vilniaus dizaino kolegijos prof. dailininkė Dalia Marija Šaulauskaitė, šviesaus atminimo asociacijos pirmininkės doc. med. dr. Alinos Šaulauskienės dukra.

Siekdama medicinos ir moralės integralumo, įgyvendindama tarnystės gyvybei pašaukimą asociacija vykdo ir kitas veiklas. Kasmet rengia konferencijas Ligonių dienai, teikia įstatymų pataisas, skelbia rezoliucijas ir komunikatus, kreipimusis, skaito paskaitas popiežių laiškuose akcentuojamomis temomis. Dėl šios organizacijos pastangų vis dar nepriimti kai kurie prieštaraujantys gyvybės apsaugai juridiniai aktai.

Kokią žinią neša šiųmetis Popiežiaus laiškas

Kasmečio popiežiaus laiško komentavimo tradiciją šiemet pratęsė kunigas dominikonas Bernardas Verbickas. Jis auditoriją subtiliai palydėjo nuo ant kryžiaus iškelto Jėzaus kreipimosi į Mariją ir apaštalą Joną ir jų pavedimo vienas kito globai, Bažnyčiai iki visų sužeistųjų Švelnumo Motinai Marijai patikėjimo, kvietė į Marijos motinystės prasmę pažvelgti kitaip (pasak kunigo, pirmiausia Dievo motina mums svarbi dėl savo motinystės, dėl besąlygiško Dievo žodžio priėmimo, pasitikėjimo Dievu, o paskui ir dėl motinystės). Kun. B. Verbickas OP kalbėjo apie tarnystės ir atsidavimo prasmę, apie Bažnyčiai paliktą Jėzaus dovaną – gydymo galią – ir akcentavo gydytojo ir Bažnyčios misijos bendrystę, sergančius dvasia ir kūnu kvietė atrasti išganomąją kančios vertę, o prasmę atradus, gimdyti ją kitiems.

Kaip šeimai sekasi būti sveikai?

„Lietuvos situacija primena padūkusį vaiką, kuris pradėjo piramidės žiedus dėlioti be taisyklių“, – pastebėjo VšĮ Šeimos instituto direktorė, keturių vaikų motina Jolanta Ramonienė. Asociacijos prezidentė ir renginio moderatorė med. dr. Giedrė Žilinskienė pranešėją pristatė ir kaip asmenį, save paskyrusį Šeimos stiprinimo įstatymo rengimui.

Išvardijusi daugybę mūsų visuomenę kamuojančių bėdų, lektorė pripažino akivaizdžią tiesą: jei serga visuomenė, nesveikuoja šeima. Lietuvos gyventojai jau trejus metus iš eilės pagal teigiamų potyrių gausą patenka į žemiausiai vertinamų šalių dešimtuką pasaulyje. Pranešėja citavo Seimo narę Aušrą Maldeikienę: seni akiniai, negydyti dantys. Ir kalbėjo apie sunkų šeimų pasirinkimą: arba lavinamasis būrelis, arba apsilankymas pas odontologą. Ir visa tai – po beveik 28 laisvės metų.

„Šeimą ir valstybę demokratinėje šalyje suprantame kaip partnerius. Bet ar taip yra?“ – klausė pranešėja. Štai kokias žinutes, anot daugiavaikės motinos, šeimoms kartais siunčia valdžia: „Netrukdykite gydytojams dirbti; ne jūs sprendžiate, kaip sveikatinti jūsų vaikus; mes liepsime jums skiepyti vaikus ir dar už tai priversime pačius prisiimti atsakomybę; gimdysite tik ligoninėse, nes paliksime be pagalbos likimo valiai ir dar persekiosime; mes jau jūsų darželinukus skatinsime pažinti ir išgyventi lytines aistras; nebandykite vaikų ugdyti namuose; mes pastatysime jus į vietą...“

Suprantama, kritika ligos neišgydysi. Reikia veiksmų. Todėl Šeimos institutas parengė profilaktinių priemonių kompleksą šeimai gydyti. Štai tas planas: jaunimo šeimai rengimas – daug anksčiau – nei pradedamos kurti šeimos, siekiamybė atgaivinti rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programą, atsisakant pakaitalo – seksualinio švietimo bei teisės į abortus užtikrinimo, sužadėtinių pasirengimo santuokai ir šeimai sistemos plėtra, pasitelkiant bažnytines struktūras ir plėtojant valstybines programas, psichologinės, socialinės, pedagoginės pagalbos sistemos, prieinamos kiekvienai šeimai, būtinybė, kompleksinės pagalbos visoms krizę išgyvenančioms šeimoms, vienišiems tėvams ir vaikams prieinamumas, specialistų, dirbančių prevencinį darbą su šeimomis, rengimo tobulinimas, pagalba šeimoms, negalinčioms susilaukti vaikų, nenusižengiant krikščioniškoms vertybėms ir etikos normoms.

Sistemos bandymams šeimas įsprausti į rėmus, jų kritiką atgręžti prieš juos pačius kalbėtoja siūlė priešnuodį – telkimąsi į bendruomenes, pilietinį aktyvumą.

Sveikatos apsaugos ministerijos Motinos ir vaiko sveikatos skyriaus patarėja Anželika Balčiūnienė, vienintelė renginyje atstovavusi valstybinio sektoriaus pozicijai, diskusijoje šeimos tema nedalyvavo. „Stipri šeima – stiprios valstybės pamatas“, – lyg ir palaikė aktyvią Šeimos instituto laikyseną, bet nesutiko su pranešėjos teiktuose pavyzdžiuose paviešinta informacija. Esą ji senstelėjusi. Net ir kaimo teritorijoje gyvenanti šeima, prižiūrinti neįgalųjį, sunkų ligonį, šiandien iš valstybės gali tikėtis kompleksinių sveikatos priežiūros paslaugų. Bet ar tikrai miesto ir kaimo galimybės susilygino? Ir kodėl užsnigtų vienkiemių gyventojų namuose tikėtinas svečias iki šiol tebėra tik paštininkas?

Pagalbos ir vilties adresas: Jieznas

VšĮ Jiezno pirminės sveikatos priežiūros centro veiklą pristatęs jos direktorius gydytojas Povilas Rimkus nepuolė įrodinėti, kad jų palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas teikianti įstaiga kokia nors ypatinga. Čia – kaip visur: ligonių kasos tefinansuoja 15 lovų išlaikymą, savivaldybė nepalieka bėdoje, lėšų prideda, bet... Nelengva, sakė, kai maisto skirta penkiolikai burnų, o valgydinti reikia kartais dvigubai daugiau (2017 metais čia gydėsi 141 pacientas). Ir pastatas senutis, 1956 metus menantis. Ir ligoniai sunkūs, dažnai į kitą gyvenimo krantą besidairantys. Begalinės kantrybės reikia ir su pacientais, ir su jų artimaisiais. Vieni prislėgti negalios, kiti sutrikę: kaip nuo šiol darbo vietą išsaugoti ir pasiligojusiu šeimos nariu pasirūpinti. Specialistų komanda kompetentinga, darni. Bet ir jai pačiai neramūs laikai. Juk nuolat gyvena reformų ritmu, budriai klausosi valdžios kalbų apie naikinimus, jungimus, rotacijas. Šiandien jie dar dirba, o rytoj – nežinia. Tad kas čia kitaip? PGF „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija į tribūną atsitiktinių pranešėjų juk nekviečia.

Prieš penkerius metus į Jiezną profesinės karjeros baigti grįžęs ir plikas būsimojo centro sienas radęs gydytojas sako, kad kartais jį aplanko netikėtos mintys. Tarsi ir ne jo. Tarsi iš aukščiau. Jo nuomone, tik reikia labai norėti išgirsti. Štai atvežė aklą žmogų „su stažu“. Vaikšto direktorius aplink pacientą ir staiga topteli: „Parodysiu kauniečiams kolegoms“. Iš tikrųjų būtinai to reikėjo – šiandien žmogus viena akimi mato. Atvejis su kurčiuoju iš viso kuriozinis. Centro specialistai „pabūrė“, ausis išgramdė ir grįžo žmogus į girdinčiųjų pasaulį. Buvo ir sudėtingesnių atvejų. Pristatytas jaunas vyras su išsėtinės sklerozės diagnoze tik gulėjo ir į lubas žiūrėjo. „Dievo ranka nusileido, ne kitaip, – įsitikinęs gydytojas. – Kaip tik viešėjo pas mane bičiulis, toks Sergejus iš Rusijos. Jis gydo bičių įgėlimais ir medaus masažais. Bet žinote, koks Lietuvoje požiūris į alternatyviąją mediciną... Tad vadovavausi Hipokrato priesaku: nepakenk. Pakenkti buvo negalima, bet ir lėšų bičiulio darbą apmokėti, suprantama, neturėjau. 18 kartų važiavo iš Vilniaus į Jiezną ir atgal Sergejus, už bilietą mokėdamas iš savo kišenės. Mūsų pacientas nukėlė kojas, bet atsisėdo, pradėjo bendrauti“.

Lietuvos medicinos bibliotekoje susirinkusi auditorija įsielektrina. Akivaizdu, kaip jai norisi pranešėjui paploti už kolegų medikų ir artimųjų iš palatų išvaikytus neveiklumo demonus, už įrengtą kineziterapijos salę, koplytėlę, nuolatinius bibliotekininkų vizitus, organizuotas mokinių viešnages. O gydytojas P. Rimkus tęsia: „Tikiu, kad mūsų skyrius turi perspektyvą...“ Ir rodo neseniai suremontuotų, bet dar visai tuščių trijų naujų palatų nuotraukas.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija