Mirties kultūros bruožai

Olandijos kardinolo mintys apie sekuliarizuotos visuomenės problemas

Mindaugas Buika

Utrechto arkivyskupas kardinolas Vilemas Jakobas Eijkas

Gili tikėjmo krizė

Olandija yra pirmaujanti vadinamosios mirties kultūros (abortų, eutanazijos, homoseksualų „santuokos“ genderizmo) plėtroje. Dėl to nereikia stebėtis, kadangi ši šalis yra labai sekuliarizuota, išgyvenanti sunkią tikėjimo krizę: ištuštėjusios bažnyčios paverčiamos sporto, šokių salėmis ar restoranais. Nuo seno apie 60 proc. olandų buvo protestantai (daugiausia reformatai) ir 40 proc. katalikai, tačiau paskutiniai (2015 metų) statistiniai duomenys rodo, kad abiejoms pagrindinėms konfesijoms priklauso tik penktadalis (20 proc.) gyventojų, o likusieji nutolę nuo tikėjimo.

Nors tik ketvirtadalis (24 proc.) Olandijos gyventojų teigia esantys įsitikinę ateistai, tačiau aukštesnės jėgos (Dievo) buvimu tiki ne ką daugiau (28 proc.) olandų, o beveik du trečdaliai (59 proc.) sako niekada gyvenime nebuvo apsilankę jokioje bažnyčioje. Nors Olandijoje vis dar valstybiškai švenčiamos pagrindinės krikščioniškos šventės, (Kalėdos, Velykos, Šeštinės, Sekminės), tačiau absoliuti dauguma gyventojų, kurie nėra susiję su religija, mano, kad tikėjimas yra visiškai privatus reikalas, todėl viešai neturi būti reiškiamas. 17 milijonų gyventojų turinčioje tankiai gyvenamoje šalyje (Olandijos plotas trečdaliu mažesnis už Lietuvos), pastaruoju metu sparčiai gausėja musulmonų migrantų ir dėl didelio gimstamumo kai kuriuose miestuose jie jau sudaro iki trečdalio jaunų žmonių ir moksleivių. Vykstant šiam islamizacijos procesui musulmonai siūlo, kad krikščionių uždaromi maldos namai, užuot juos pavertus pramogų vietomis, būtų atiduodami islamo išpažinėjams ir tada nereikėtų statyti naujų mečečių.

Abortų ir eutanazijos blogis

Apie susidariusią krizinę situaciją Olandijoje tikėjimo ir moralės srityje kovo pradžioje italų žurnalui „Il Timone“ interviu davęs 65 metų Olandijos katalikų ganytojas, Utrechto arkivyskupas kardinolas Vilemas Jakobas Eijkas (Villem Jacobus Eijk) yra vienas labiausiai išsilavinusių Europos katalikų ganytojų. Jis prieš rinkdamasis dvasininko kelią (1985 metais priėmė šventimus ir 1999-aisiais buvo konsekruotas vyskupu), sostinės Amsterdamo universitete studijavo mediciną, 1978 metais įgijo gydytojo diplomą. Ganytojas yra apsigynęs tris daktarines disertacijas (teologijos, filosofijos ir medicinos) ir laikomas žymiu bioetikos ekspertu. Paprašytas išreikšti nuomonę dėl to, kad Olandija buvo viena pirmųjų Vakarų Europos šalių, legalizavusių pradėtos gyvybės nutraukimą motinų įsčiose (ji yra viena iš septynių pasaulio valstybių, kuriose abortus galima daryti per visą nėštumo laiką iki pat kūdikio gimimo), kardinolas V. Eijkas pripažino, jog pradžioje atrodė, kad abortų bus mažai, daroma tik išskirtiniais ligos atvejais, bet tapo masiniu socialiniu reiškiniu. Dabar kasmet Olandijoje atliekama apie 30 tūkstančių abortų ir jų būtų dar daugiau, jei plačiai nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio nebūtų naudojama hormoninė kontracepcija, kuri irgi prieštarauja prigimčiai bei moralės principams, todėl yra Bažnyčios draudžiama. Dauguma mergaičių Olandijoje kontraceptines tabletes pradeda vartoti jau nuo 13–14 metų, dažniausiai su tėvų rekomendacija ir tai kelia sunkias problemas krikščioniškam jaunimo ugdymui, kadangi jame pabrėžiama skaistumo vertybė, susilaikymas nuo lytinių santykių iki santuokos, abipusis atsidavimas, ištikimybė ir atvirumas gyvybei santuokiniame gyvenime.

Panaši kontroversiška situacija Olandijoje susidarė ir diskutuojant dėl eutanazijos, ligonio gyvybės nutraukimo, jam pačiam prašant, legalizavimo. Iš pradžių 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių sandūroje, kai iškilo šis klausimas, buvo kalbama, kad eutanazija turi būti daroma tik išskirtiniais atvejais, kai nepagydomas pacientas kenčia didžiulį fizinį skausmą (nors jo numaldymui skirta paliatyvinė slauga). Tačiau įteisinus eutanaziją (Olandijoje tai padaryta dar paskutinį XX amžiaus dešimtmetį), ją palaipsniui pradėta taikyti ir psichinės ligos atveju (tai – nacių politikos bruožas), o vėliau nustota bausti ir tuos medikus, kurie numarina naujagimius, kuriems nustatytas neįgalumas (vadinamas Groningeno protokolas). Olandijoje eutanazijų atliekama vis daugiau: per pastaruosius 15 metų jų skaičius išaugo beveik tris kartus, kasmet dabar viršydamas 6,5 tūkstančių, ir tai sudaro maždaug 5 proc. visų mirties atvejų. Kardinolas V. Eijkas priminė, kad 2016 metais šalies vyriausybės teikimu, Olandijos parlamentas pradėjo svarstyti įstatymo projektą dėl galimo eutanazijos teikimo visiems pagyvenusiems asmenims, kurie neserga psichine ar somatine liga, bet tiesiog dėl savo amžiaus jaučia vienišumą, kitas problemas ir yra įsitikinę, kad savo gyvenime viską atliko, todėl jis gali būti nutrauktas. Taigi 75 metų sulaukusiam asmeniui nusižudyti teisėtai galėtų padėti kiekvienas žmogus, nebūtinai gydytojas. Ganytojas pastebėjo, kad tokiam papiktinančiam įstatymo projektui prieštarauja dvi krikščioniškos frakcijos, tačiau parlamente stiprios liberalios ir kairuoliškos jėgos jam pritaria, todėl jis gali būti priimtas. Ganytojas pripažino, kad šis pavyzdys aiškiai rodo, jog vis labiau įsitvirtinant mirties kultūrai, vyksta slydimas į pakalnę, kada kriterijai gyvybės atėmimui tampa vis platesni, o pagarba žmogaus orumui nuolat mažėja.

Paklusti Dievo įstatymui

Kalbėdamas apie homoseksualų „santuokos“ įteisinimą Olandijoje (tai buvo toje šalyje padaryta 2001 metais pirmą kartą pasaulyje), kardinolas V. Eijkas susiejo su hormoninės kontracepcijos legalizavimu, kuris reiškė faktinį lytinio akto atskyrimą nuo prokreacijos (gyvybės perdavimo). Juk jeigu kultūra susitaiko su šia moralinį palaidumą skatinančia nuostata, tada galima pateisinti ir kitokio pobūdžio lytinę sueitį, būtent homoseksualizmą, kuris irgi nesusijęs su prokreacija. Reikia suprasti, kad visi seksualinės moralės elementai tarpusavyje susiję, nors iš karto taip neatrodo, ypač, kada kalbama apie krikščionims nediskutuotinus gyvybės gynimo, prigimtinės šeimos, sakramentinės santuokos neišardomumo principus. Ganytojas priminė, kad popiežius Jonas Paulius II 1995 metais gyvybės gynimo enciklikoje „Evangelium Vitae“ patvirtino: „Abortas ir eutanazija yra nusikaltimai, kurių įteisinti negali joks žmogiškas įstatymas“. Tame dokumente pabrėžiama: „Sąžinė nėra įpareigota paklusti tokiems įstatymams; priešingai, egzistuoja rimta ir aiški pareiga jiems priešintis, sąmoningai protestuojant“. Tačiau nurodoma, jog tam tikromis sąlygomis galima balsuoti už griežtesnius, bet abortus dalinai leidžiančius įstatymų projektus, jeigu taip galima išgelbėti daugiau gyvybių, nes kitu atveju būtų patvirtintos visiškai liberalios teisinės nuostatos.

Remdamiesi šiuo siūlymu daugelis nuo tikėjimo nutolusių, bet katalikais save vadinančių politikų Olandijoje pradėjo savaip interpretuoti minėtą siūlymą ir balsuoti už abortų ir eutanazijų įteisinimą, tarsi kitaip būtų dar blogiau, ir šį nusistatymą „sąžinės nuraminimui“ taikyti homoseksualų „santuokų“ pateisinimui. Daugelis iš viso pradėjo atmesti nediskutuojamų principų gyvybės ir šeimos gynimo srityje supratimą, būdami pasirengę kalbėti, daryti kompromisus ar netgi bendradarbiauti su blogiu, tai vadindami „bendrąja gerove tam tikromis sąlygomis“. Iš esmės tai visiškai prieštarauja „Evangelium Vitae“ mokymui, skelbiančiam absoliutų asmeninį pasipriešinimą bei griežtą sąžinės įsipareigojimą nebendradarbiauti praktikose, kurios prieštarauja Dievo įstatymams. Kardinolo V. Eijko įsitikinimu, visa ši problema tampa tikėjimo krizės dalimi Olandijoje ir daro poveikį moraliniams įsitikinimams, nes tada menkėja supratimas, jog egzistuoja vidiniai blogio veiksmai ir principai, dėl kurių negalimos diskusijos, derybos ir kompromisai. Juk Evangelija labai aiškiai moko: „Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių“ (Apd 5, 29), o žmogiškieji įstatymai turi atitikti prigimtines moralines nuostatas, ginančias asmens orumą pagal Dievo nustatytą tvarką savajai kūrinijai.

Genderizmo teorijos pavojai

Paprašytas plačiau paaiškinti savo siūlymą, kad Bažnyčiai reikalingas magisteriumo dokumentas lytiškumo tema, kardinolas V. Eijkas sakė, jog tai būtina, kadangi dabar Jungtinių Tautų Organizacijoje, kitose tarptautinėse institucijose ir daugelyje šalių bandoma primesti genderizmo teoriją bei ją įterpti į švietimo sistemą. Dėl šios priežasties neatidėliotinai reikia, kad Bažnyčia išsamiau savo doktrinoje paaiškintų esminį ryšį tarp lyčių, socialinį vyro ir moters vaidmenį bei skirtingumą, biologinį seksualumą, grindžiamą krikščioniška antropologija, kuriai kūnas, įskaitant lytiškumą, yra asmenybės dalis. Biologiniai ir psichologiniai vyro ir moters skirtumai irgi buvo Dievo Kūrėjo plano dalis, kaip pabrėžiama Pradžios knygoje (Plg Pr 1, 25) ir nurodoma, kad pagal savąjį panašumą Jis sukūrė vyrą ir moterį su jų savybėmis ir skirtumais bei abipusiais papildančiais ryšiais vienovėje.

Kalbėdamas apie genderizmo ideologijos įsivyravimą Olandijoje, ganytojas pastebėjo, kad jau nuo 1985 metų buvo galima kreiptis teismo tvarka, kad būtų pakeistas asmens lyties ir vardo įrašas gimimo liudijime. Nuo 2014 metų asmuo, sulaukęs 16 metų, gali pristatyti deklaraciją iš lydinės disforijos centro ir reikalauti, kad būtų pakeistas jo lyties įrašas metrikuose bei piliečio pase ir tam dabar visiškai nereikalingas išsamesnis teisinis ar medicininis tyrimas bei tėvų sutikimas. Kardinolas V. Eijkas priminė, kad dar 8-ajame dešimtmetyje Amstardame pradėjo veikti pirmasis lyties disforijos centras ir jo vadovas 1988 metais pirmasis pasaulyje gavo „transseksologijos“ profesoriaus vardą. Dabar Olandijoje hormoninis ar chirurginis lyties pakeitimas yra pridengiamas visiems privalomo sveikatos draudimo išmokomis.

Ganytojas mano, kad esant šiai tendencijai, netrukus jauni žmonės bus indoktrinuoti švietimo sistemoje primestos genderizmo teorijos ir visiškai nebesuvoks prigimtinės lyties prasmės ir laikys ją individualaus pasirinkimo reikalu. Tai darys gilų poveikį, stebimą jau dabar, šeimai, santuokai, seksualumui, toms sritims, kurios labai svarbios Bažnyčios moralės mokymui. Ir tai reikšminga ne tik santuokinės ir seksualinės moralės srityse, bet ir sakramentinių šventimų teologijoje, kadangi be esminių vyro ir moters skirtumų paaiškinimo neįmanoma suprasti, kodėl tik vyrai gali priimti kunigystės šventimus. Juk Evangelijoje pabrėžiama analogija santykiuose tarp Kristaus ir Bažnyčios, kaip tarp vyro ir žmonos. „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo kūno, galva ir gelbėtojas. Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visame kame teklauso vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (Ef 5, 21–25), – moko apaštalas šv. Paulius.

Debatai dėl Komunijos priėmimo

Kardinolas V. Eijkas pasidalino nuomone dėl dabar dažnai svarstomo kontorversinio klausimo apie sakramentinį praktikavimą tų katalikų, kurie yra išsiskyrę ir vėl sudarę civilines santuokas. Ganytojas pripažino, jog problema, ar tokie asmenys gali priimti Atgailos sakramentą ir Šv. Komuniją, dabar sukelia neaiškumų Bažnyčioje, kadangi vyksta debatai tarp kardinolų, vyskupų, kunigų ir pasauliečių. Ginčų ir painiavos priežastis yra kai kurios 2014 ir 2015 metų šeimai skirtų Vyskupų Sinodo asamblėjų pabaigoje popiežiaus Pranciškaus paskelbto apaštalinio paraginimo „Amoris Laetitia“ dalys, kuriose kviečiama ganytojiškai įvertinti kiekvieną situaciją. „Mes matome, jog kai kurios vyskupų konferencijos įvedė pastoracines reguliacijas, kurios nustato galimybę išsiskyrusiems ir vėl susituokusiems priimti Šv. Komuniją su tam tikromis sąlygomis po to, kai viską įvertina globojantis kunigas. Tačiau kitos vyskupų konferencijos atmeta šią galimybę ir tai sukelia prieštaringumų interpretuojant minėtą dokumentą bei keblumų tarp tikinčiųjų doktrininiuose dalykuose“, – pripažino kardinolas V. Eijkas. Todėl jis būtų laimingas, jeigu popiežius Pranciškus suteiktų daugiau aiškumo ir geriausia tai būtų padaryti magisterinio dokumento forma.

Ganytojas pastebėjo, kad jis pats dalyvavo abiejose minėtose Vyskupų Sinodo asamblėjose ir jose kalbėdamas pabrėžė, jog negali pritarti, kad išsiskyrę ir vėl susituokę civiliškai katalikai galėtų priimti Šv. Komuniją. Aiškindamas savo poziciją kardinolas V. Eijkas priminė evangelinį Jėzaus mokymą, kad santuoka yra neišardoma ir reikia rodyti ištikimybę. Tiesa, pats Viešpats lyg ir daro išimtį, aiškindamas, kad žmoną galima atleisti (išsiskirti) dėl jos ištvirkavmo (plg Mt 19, 9 ar 5, 32). Tačiau ką reiškia toji „ištvirkavimo“ sąvoka (graikų k. „porneia“), nėra visiškai aišku ir, daugelio teologų nuomone, tai galėtų būti incestas (draudžiami lytiniai santykiai tarp artimų giminaičių). Galiausiai argumentas, kodėl negalima sutikti, kad išsiskyrę ir vėl susituokę galėtų priimti Šv. Komuniją, yra minėta analogija tarp vyro ir žmonos santykių ir Kristaus bendrystės su Bažnyčia. Pastaruoju atveju akivaizdus visiškas savęs dovanojimas, kai Kristus save paaukoja ant kryžiaus ir tai atkartojama švenčiant Eucharistiją. Taigi tas, kuris dalyvauja Eucharistijoje priimdamas Šv. Komuniją, turi būti pasirengęs visiškai save atiduoti santuokoje ir taip dalintis Kristaus savęs dovanojimu Bažnyčiai. Bet tie, kurie išsiskiria ir vėl susituokia civilinėje ceremonijoje, nors ankstesnė sakramentinė santuoka nėra anuliuota bažnytiniame tribunole, pažeidžia visišką abipusį savęs dovanojimą, kuris lieka galiojančioje pirmoje santuokoje, o antroji nėra tikra.

Toks visiško savęs dovanojimo pažeidimas reiškia, kad antroje santuokoje esantis asmuo nėra vertas priimti Šv. Komunijos, nes faktiškai gyvena sunkioje nuolatinės neištikimybės pirmajai galiojančiai santuokai nuodėmėje. Išimtis galima tik tokiu atveju, jeigu panašioje padėtyje esantys sutuoktiniai nusprendžia gyventi kaip brolis ir sesuo, nutraukdami seksualinius santykius. Tada jie gali priimti Atgailos sakramentą ir tai atvertų kelią ir Šv. Komunijos priėmimui. Iš esmės, kaip rašo apie tokią padėtį popiežius Jonas Paulius II apaštaliniame paraginime „Familiaris Cinsortio“, tai reikštų abipusį gailestį dėl padarytų klaidų ir pasirengimą taip sutvarkyti gyvenimą, kad jis neprieštarautų santuokos neišardomumui. Tačiau kiekvienu atveju, net ir negalėdami priimti Šv. Komunijos, išsiskyrę ir vėl susituokę asmenys nėra atskirti nuo Bažnyčios, jie kviečiami dalyvauti šv. Mišių aukoje ir naudotis siūloma pastoracine globa, labai svarbia jiems patiems ir jų vaikams.

© 2018 „XXI amžius“