Kai Dievas džiaugiasi, kad žmogus kančioje ir ligoje nepraranda tikėjimo

Inesė RATNIKAITĖ

Šiaulių respublikinės ligoninės kapelionas kun. Darius Marcinkevičius

Vasario 12 dieną Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, minint Pasaulinę ligonių dieną, Šiaulių respublikinės ligoninės Moters ir vaiko klinikos koplyčioje 10 val. aukojo šv. Mišias. 12 val. antras šv. Mišias Šiaulių ganytojas aukojo didžiojoje konferencijų salėje. Tiek po pirmųjų, tiek po antrųjų šv. Mišių Jo Ekscelencija bendravo su medicinos personalu, lankė ligonius palatose, dovanojo jiems 2018 metų nuotraukų kalendorių „Švč. Mergelę Mariją menantys ženklai“.

Vyskupui talkino Šiaulių respublikinės ligoninės kapelionas kun. Darius Marcinkevičius.

Ligoninės kapelionas apie krikščionio pareigą krikščioniui

Apie Ligonio patepimo sakramentą bei jo suteikimo praktiką pasakojo Šiaulių respublikinės ligoninės kapelionas kun. Darius Marcinkevičius.

Dauguma iškvietimų – jau pas mirštantį ligonį

80 % kviečiančiųjų į ligoninę kunigą prašo tik ligonių patepimo, nes artimasis – jau prie mirties slenksčio, nebegebantis atlikti išpažinties bei priimti Komunijos, dažnai – be sąmonės. Kunigas yra kviečiamas tik tada, kai manoma, kad ligonis „jau dabar tikrai neišsigąs“. Kapelionas sako, kad jam, kaip kunigui, kaip kapelionui, tai yra skaudu: „Nors esu svetimas žmogus, jaučiuosi blogai, nes žinau, kad tai yra kažkieno brolis, mama, tėvas, sesuo ir kad man Bažnyčios yra suteikta galia, o Bažnyčiai pats Kristus duoda galią atleisti nuodėmes, prašyti globos ir užtarimo. Ne mirties, bet pagijimo, sveikatos, nuodėmių atleidimo ir tuo pat metu, kad Dievas įvykdytų savo valią“. Kai ligonis be sąmonės, jis nebeturi galimybės atlikti išpažintį ir susitaikyti su Dievu, pajusti Dievo atleidimą ir meilę.

Maldą už ligonį sudaro dvi formulės: tepant kaktą: „Šiuo šventu patepimu ir savo didžiu gailestingumu tepadeda tau Viešpats Šventosios Dvasios malone“, tepant rankas: „Kad tave, iš nuodėmių išlaisvintą, išganytų ir negalią maloningai palengvintų“. Maldoje nėra nieko apie mirtį.

Kviečia kunigą, nes bijo

Dalis kviečia kunigą netikėdami, kad tai gali palengvinti ligonio kančias, o tik iš baimės, kad sulauks giminaičių kritikos ar kad nepalaimins parapijos klebonas. Todėl ir laukiama paskutinės minutės. Ligonio patepimo sakramentas nėra vieno kunigo malda, tai – visos Bažnyčios malda, užtarianti kenčiantį. Ji turi neįsivaizduojamą galią: išlaisvinimo iš nuodėmės, suraminimo, sutaikymo su savimi, artimaisiais, Dievu. Tai – dalykai, kurie teikia paguodą, lengvina kančią, o dažnai ir padeda pasveikti. Daug žmonių, deja, nesupranta šio ir kitų sakramentų reikšmės ir nevertina.

Artimųjų nesutarimai

Dažnai ligoninės kapelionui tenka stebėti šeimos nesutarimus: vieniems atrodo, kad jau laikas kviesti kunigą, kitiems – kad dar reikia palaukti, negąsdinti.

Iš atsitikimų: praėjusią vasarą jauną vyrą, vos perkopusį per keturiasdešimt, ištiko širdies smūgis. Atvežus į ligoninę suteikta medicininė pagalba, tapo aišku, kad išgelbėti nebėra vilties. Žmona nusprendė kviesti kunigą. „Aš atvažiavau pakankamai greitai. Bet Ligonio sakramento taip ir nesuteikiau, nes mirštančiojo mama ir sesuo užsipuolė žmoną: „Tu ką, nori jo mirties, jau jį laidoji?“ Man teliko nueiti į koplytėlę pasimelsti“, – pasakojo kunigas Darius.

Anot ligoninės kapeliono, tokių atvejų, kai kunigas nebūna pakviestas, nes giminaičiai nesutaria tarpusavyje, – vienas iš keturių. Skausmas netekus mylimo žmogaus padvigubėja, jei būna nesuspėta pakviesti kunigą. Mes ne tik netenkame žmogaus fiziškai. Yra didelis pavojus netekti artimojo dangui.

Kunigas Darius moko sutuoktinius kalbėtis apie mirtį. Patikinti artimuosius, kad norės, jog iškart nelaimės atveju, ypač praradus kalbą, būtų iškviestas kunigas. „Mes per mažai kalbame apie mirtį“, – sako kapelionas ir siūlo kiekvienam perskaityti Jozefo Ratcingerio (dabar popiežiaus emerito Benedikto XVI) knygą „Eschatologija“.

Ligonis turi teisę pajusti Dievo meilę

Liga mūsų neatleidžia nuo sakramentinio gyvenimo, nuo gyvenimo su Jėzumi. Globoti ir rūpintis sergančiu žmogum nėra tik patenkinti fiziologinius poreikius. Reikalingas globalesnis žvilgsnis į žmogų, kaip į asmenį. Reikalinga dvasinė pagalba kenčiančiam. Sunku, jei negalime būti tikri, ar bus žmogus, kuris ne tik atneš apelsinų, bet ir pasirūpins pakviesti kunigą!

Jei žmogus buvo pakrikštytas, priėmė Pirmąją Komuniją, gavo Sutvirtinimo sakramentą, krikštijo savo vaikus, neatsižadėjo Dievo ir Bažnyčios, neturime teisės nesudaryti sąlygų jo susitaikymui su Dievu. Turime pareigą pasirūpinti tais, kuriuos mylime, jų dvasiniais poreikiais.

„Dievas nėra baudžiantis, jam neteikia malonumo žmogaus liga ir kančia. Tačiau Dievas džiaugiasi, kad žmogus, kaip Jobas – Senojo Testamento personažas – kančioje ir ligoje nepraranda tikėjimo ir pasitikėjimo. Tai – tėvo ir sūnaus, mylinčių asmenų, santykis. Kai mes nesudarome galimybės sergančiam žmogui turėti to santykio su Dievu, savivaliaujame. Mes neturime tam teisės. Taip mes parodome, kad tą žmogų, kurį mes slaugome ir tariamai mylime, iš tikrųjų mylime kažkaip egoistiškai, užkirsdami jam galimybę turėti santykį su mylinčiuoju Tėvu“.

Džiaugsmo ašaros artimųjų ir ligonių akyse

Liga nėra Dievo bausmė, bet kartais – įrankis pažinti Dievo valią ir sukrauti tą lobį danguje, kurio žmogus taip ir nesukrovė per visą gyvenimą. Ligoje prie žmogaus bejėgiškumo yra visagalė Dievo ranka, kuri jį padaro turtingą būnant tokioje būsenoje. Kunigas Darius pasakojo apie tai, kai pakankamai jauno žmogaus gyvybė buvo pavojuje. Artimieji bijojo, kad iškvietę kunigą dar labiau jį įskaudins, todėl juos teko įtikinėti. Ligonis išgyveno dar apie savaitę. Kunigas sakosi artimųjų akyse matęs džiaugsmo ašaras, nes buvo susitaikymo su Viešpačiu liudininkais. Šypsojosi ir pats ligonis: „Mačiau skausmo ir ligos sužalotą kūną, kuriame buvo šypsena“.

Unikalus atvejis kapeliono praktikoje, kai pagyvenusi moteris po operacijos atsidūrė reanimacijos skyriuje. Vieną dieną netikėtai atgavo sąmonę ir paprašė pakviesti kunigą, nes „laiko liko nebedaug“. Suteikus sakramentą, po dviejų valandų ji vėl paniro į komą. „Po tokių įvykių supranti, kaip Dievas unikaliai ir su gailestingumu veikia“, – sakė pašnekovas.

Labiausiai džiugina, kai ligonis pasveiksta. Štai ateina žmogus į koplyčią ir klausia: „Kunige, ar prisimenate mane?“ Matau, kad matytas, klausiu, kaip laikosi jo ligonis. „Aš pats buvau tas ligonis reanimacijoje, kurį Jūs lankėte“, – išgirsta atsakymą.

10 % iš tų, kurie artimųjų, gydytojų laikyti nebepasveiksiančiais, po Ligonių patepimo sakramento pasveiksta. Jei žmonės suprastų, kad tai nėra mirties sakramentas ir nelauktų paskutinio atodūsio, pasveiktų 60 ar net 70 % pacientų, įsitikinęs kunigas Darius. „Nes tas sakramentas yra gydantis, realiai rodantis Dievo meilės galią“.

Kun. D. Marcinkevičius Šiaulių respublikinės ligoninės kapelionu dirba nuo 2015 metų pradžios. Sukaupta neįkainojama patirtis, kuria kunigas mielai dalijasi pokalbių metu, skaitydamas atviras paskaitas, Advento ar kitų rekolekcijų metu. Nuo 2017 metų rudens kunigas Darius studijuoja Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto magistrantūroje, rašo magistro darbą apie psichinėmis ligomis sergančių ligonių sielovadą. Kunigo, kuris sakosi net į dušą einantis su telefonais, diena priklauso nuo skambučių: „Kiekvieną minutę esu pasirengęs tuojau pat vykti į ligoninę“. Ši nuolatinė skuba galėtų būti ne tokia intensyvi, jei ligonio artimieji į Ligonio patepimo sakramentą žiūrėtų ne kaip į paskutinio atodūsio, paskutinės akimirkos patarnavimą, o kaip į tęstinį, net ligos atveju nenutrūkstantį sakramentinį gyvenimą. Pagrindinė problema, nesusipratimas, su kuriuo ligoninės kapelionui tenka susidurti kasdien, – žmonių galvojimas, kad kunigas kviečiamas tam, kad parengtų mirčiai, žmonių baimė, kad atėjęs kunigas išgąsdins, įskaudins ligonį, pagreitins jo atsisveikinimą su šiuo gyvenimu. Tai – mitas, prietaras. „Ligonio patepimo sakramentas yra gydymo sakramentas“, – sako kunigas Darius.

Šiauliai

© 2018 „XXI amžius“