Čia gimiau, užaugau, pasenau

Antanas Baliūnas

Aštuoniasdešimtmetis Antanas Baliūnas gyvena Pauriškių kaime (Svėdasų sen., Anykščių r.), visai šalia kelio Anykščiai – Rokiškis kartu su žmona Vlada Elena, buvusia Svėdasų ambulatorijos medike, dabar jau išėjusia į užtarnautą poilsį. Tėvus retkarčiais aplanko Panevėžyje dirbanti jų dukra gydytoja Rūta Veronika. Seniesiems Baliūnams nuobodžiauti namuose netenka. Aplinkui – geri kaimynai, yra apie ką su jais pasikalbėti. Turi ir šiokį tokį ūkelį. Antanas daug dešimtmečių gieda Svėdasų šv. arkangelo Mykolo parapijos bažnyčios chore. Su dideliu pasididžiavimu jis pasakoja visiems pažįstamiems ir užsukantiems į pakelės sodybą svečiams apie savo namus. „Čia aš gimiau, užaugau, šičia ir gilios senatvės sulaukiau“, – sako Antanas. Pasak jo, toje vietoje stovėjo dar senelių statyta troba. Pirmojo pasaulinio karo metu, užvirus mūšiui tarp carinės Rusijos karių ir vokiečių, Pauriškių kaimo trobos buvo sudegintos. Baliūnų kieme išliko tik apdegęs kryžius, pastatytas 1863 metais baudžiavos panaikinimo proga, ir apanglėjęs medis. Valstybė po kurio laiko padegėliams skyrė medienos, ir pauriškiečiai vėl pradėjo statytis trobas.

Žemaičių metraštininkas

Garbaus amžiaus sulaukęs Benediktas Orentas nesėdi be darbo

Prasmingas jau 80 metų slenkstį peržengusio Benedikto Orento gyvenimas. Žemaičių Naumiesčio muziejaus įkūrėjas ir jo turtų puoselėtojas – šio krašto garbės pilietis.
Iš Jurbarko rajono Veliuonos parapijos Spruktų kaimo kilęs B.Orentas beveik 40 metų dirbo istorijos mokytoju. Jis sugebėjo išsaugoti nemažai gerų dalykų iš prieškario Lietuvos laikų, nors už tai muziejininkui grėsė ilgi nelaisvės metai. Patikimiausia daiktų saugykla buvo muziejaus sandėliai ar palėpės. Visuomenė tai galėjo išvysti atėjus Atgimimui.
Šiandien muziejaus fonde – per 19 tūkstančių eksponatų. Ne visi jie išdėstyti devyniose jo salėse – trūksta patalpų. Rinkti senienas istorijos mokytojui B.Orentui padėjo jo mokiniai. Dviračiais jie pasiekdavo net Švėkšną ar Tauragę.
Kelis dešimtmečius B.Orentas vadovavo muziejui. Pablogėjus sveikatai, sulaukęs garbaus amžiaus, šias pareigas jis perdavė Eligijui Sudeikiui, irgi istorikui. Tačiau Žemaičių Naumiesčio krašto garbės pilietis B.Orentas nesėdi be darbo. Dabar jis kaupia medžiagą knygai, kuri papildys seriją „Lietuvos valsčiai“. Pagal sumanymą, ji turės apie 800-900 puslapių. Maždaug pusei knygos medžiagą bus surinkęs pats B.Orentas. Stambus spausdintas leidinys apie Žemaičių Naumiestį turėtų pasirodyti 2005 metais.

Sušaudyta jaunystė

Norilskas. Kajerkano anglių kasykla, kaliniai rokiškėnai, trečias iš kairės – Bronius Skardžius

Mano gyvenimas, kaip ir tūkstančių mano bendraamžių, kad ir kur jie būtų gimę – Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Suvalkijoje ar Dzūkijoje, - prasidėjo Nepriklausomoje Lietuvoje. „Esu lietuvis“ – šie žodžiai buvo pasididžiavimas ir garbė. Tačiau likimas būna negailestingas. Atsiranda tamsiosios jėgos, kurios gali suluošinti žmogų, nužudyti, tačiau sutrypti tautiškumą, jog esi lietuvis – patriotas, net okupantams ir jų tarnams nepavyko.
Mano vaikystė ir dalis jaunystės prabėgo gražiausiame pasaulyje Lietuvos kampelyje – Sliepsiškio kaime, Svėdasų valsčiuje, Rokiškio apskrityje. Gimtasis kaimas vienu savo pakraščiu glaudėsi prie nemažos Šimonių girios, dar Žaliamiškiu vadintos, kitu pakraščiu vinguriavo mūsų numylėtinė upė Jara, savo krantus puošusi žilvičiais, karklais, putinais, turtinga žuvimi ir vėžiais. Mokiausi Svėdasų J.Tumo-Vaižganto mokykloje. Priklausiau Skautų sąjungai, didžiavausi, jog esu lietuvis, kad mano tėvynė – Lietuva. Už tai ypač esu dėkingas mano mokytojams. Tėvas buvo savanoris ir nepriklausomybės kovų dalyvis. Žmonės tikėjo ateitimi, laime, gėriu. Tačiau trenkė perkūnas. Mūsų kraštą užplūdo svetima sovietų kariuomenė ir ėmėsi žmonių naikinimo, areštų ir trėmimų. Pro mūsų namus važiavo vilkstinės vežimų, juose dejavo moterys, vaikai, seneliai ir susirūpinę vyrai. Saugojo okupantų kareiviai su nepaprastai ilgais šautuvais, ant kurių buvo užmauti keturbriauniai durtuvai. Lietuvius vežė į Sibirą, kad ten numirtų.

Dailininkų šeima

Dar ir šiandien daugelis Jonavos rajono Kulvos seniūnijos senųjų gyventojų prisimena Beišių kaime gyvenusią Mačiulių šeimą. Joje augo penki vaikai. Tėvai gyveno vargingai, vaikai tegalėjo baigti tik Kulvos pradinę mokyklą. Tik viena Genovaitė Kaune baigė šešias klases.
Tačiau keturios Mačiulių dukros ir sūnus, nors ir mažai ragavę mokslų, iki pat senatvės išsaugojo polinkį į meną. Šiandien tėvų sodyboje gyvena sūnus Juozas. Ir jam jau greitai sukaks 80 metų; susidomėjęs piešimu būdamas septyniolikos, šio pomėgio neatsisako ir dabar. Pirmieji piešiniai buvo atliekami guašu, o šiandien jis tapo aliejiniais dažais.