„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2016 m. balandžio 22 d., Nr. 2 (61)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Amžininko portretas

Prof. Juvencijus Petrulis

Kamajų Antano Strazdo gimnazijos VI
laidos absolventų klasė
Jono Bendoriaus sodyboje 2015 m. rugpjūčio
1 d. Dešinėje – Jonas Bendorius

Dar kartą bandau suprasti mokslo draugo Jono Bendoriaus svajones ir jo nuveiktus darbus. Gyvenimas jo nelepino, užtat apdovanojo retu darbštumu, tauriais jausmais ir pavyzdingu pasišventimu savo gimtinei.

– Manyje telpa gerokai daugiau, nei galite įsivaizduoti, – sakė Jonas Bendorius. Jis turėjo mintyse ne tik apčiuopiamus dalykus, bet ir vaizduotę, viltis ir svajones.

Prisimenu dar vieną jo frazę: „Dėkoju tėvams ir Dievui, kad man teko užaugti Kalvių kaime, daug įvairių dalykų patirti, susivokti, kas toks esi ir kuo reikia būti“.

Taip jau yra, kad jaunystė daugeliui žmonių yra apmąstymų laikotarpis. Kamajų vidurinėje mokykloje Jonas rodė tik gerą pavyzdį draugams ir mokytojams, kurie vedė jį į žinių pasaulį, į gyvenimo erdves.

Kalviuose kone kiekviena pėda mena Jono Bendoriaus gyvenimą. Tėvai išmokė tikėjimo tiesų, parengė Pirmajai Komunijai, o į pamokas važinėjo arkliu, vėliau nupirko dviratį, su kuriuo greičiau pasiekdavo mokyklą.

Nesmagus buvo Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikas. Sakyčiau, kiekviena diena ypatinga, kraupi, pilna nevilties. Būtent vieną dieną, 1941 m. birželio 24 d., kai Jonui buvo tik penkeri, sodyboje jis išgirdo keistą triukšmą ir šūvių garsus. Nuo išgąsčio susigūžęs berniukas įlėkė į trobą, o jo močiutė Barbora pasileido tekina prie bulvių lauko. Ten išvydo nušautą šešiolikametį Kazį Bražiūną iš gretimo Juodonių kaimo. Žinia plačiai pasklido po apylinkę apie okupacinio režimo žiaurumą.

Šiurpą keliantį vaizdą Jonas Bendorius prisimena ir šiandien, taip aiškiai tarsi būtų įvykę vakar.

Jono Bendoriaus tėvai buvo ūkininkai, jų gyvenimas, kaip ir daugelio lietuvių, tuomet buvo sudėtingas. Niekas tikrai nežinojo, kas jų draugas, o kas – priešas. Kartais naktimis Jonas matydavo trobon užėjusius ginkluotus vyrus, kuriems tėtis paraikydavo duonos, padėdavo ant stalo lašinių bryzą ir butelį degtinės. Partizanus ir stribus priimdavo, vaišindavo ir kaimynai. Tėvas Povilas Bendorius nesivėlė į politiką, labai vertino atsargumą ir ūkiškus darbus. Anot jo, nieko nėra neįmanoma, kai nori ir dirbi, – viskas įmanoma. Toks tėvo noras ar tiesiog požiūris buvo svarbus šeimoje ir darė didelę įtaką sūnui, kuris fanatiškai tikėjo jo žodžiais.

Nuo vaikystės troškęs tapti inžinieriumi Jonas Bendorius nieko negavo veltui. Mokykloje buvo vertas lygiai tiek, kiek vertos jo žinios. Kamajų vidurinę mokyklą jis baigė sidabro medaliu, o Kauno politechnikos institutą – su pagyrimu.

Savo profesinę karjerą Jonas Bendorius pradėjo ir baigė Vilniuje kaip radiotechnikas inžinierius konstruktorius. Jis – 16 išradimų autorius.

Kai kas sako, kad žmogaus santykis su gimtine yra jo išlikimo garantas. Jonas Bendorius šių santykių niekada nenutraukė, širdyje nešiojosi viltį sugrįžti į tėvų namus, į juos investavo savo lėšas, žinias, statybininko išmintį ir yra tikras, kad jų neprarado, o visa kita jau yra istorija.

– Iš ko save sukursi, jei ne iš šaknų, – sako Jonas Bendorius. – Kai nutolsti nuo gimto krašto, pajunti, ką prarandi ir ko neturi, ko turtai neatstos, ko ilgiesi.

Dabar Jonas Bendorius, išsilavinęs radiotechnikas inžinierius, sukiojasi tarp kraštiečių, noriai dalijasi prisiminimais apie gyvenimo pamokas, jau užmirštas istorijas, primirštus realius gyvenimo faktus, o kartais jau užmirštus gerus dalykus. Nesunku nuspėti, kad jis – laimingas žmogus, visada geros nuotaikos, nes gimtinė – ta vieta, kur yra, ką veikti ir draugų kompanijai, ir vienam.

Čia sutelkti minčių, pasisemti energijos ir atsipalaiduoti susirenka visi bendraminčiai, kultūros ir švietimo profesijų atstovai, moksleiviai.

Atrodo, kad Jonas Bendorius – žmogus, kuriam sekasi viskas, ko tik jis imasi. 2007 metais jis parašė ir išleido apybraižą apie gimtąjį Kalvių kaimą. Joje daug enciklopedinių žinių. Bene plačiausiai žinomas Mickūnų skardis tapo kaimo simboliu. Tai – dabartinio kaimo ištakos, įdomios ir archeologine, ir istorine prasme. Čia galbūt XVIII amžiuje stovėjo sena kaimo kalvė – buvo kasama, plaunama ir perdirbama geležies rūda. Apybraižoje viskas įdomu – vientisas kaimo vaizdas, žmonės, jų gyvensena, papročiai ir prietarai, nenusakomos aistros ir žmonių siekiai.

Atrasti tėviškę būtina kiekvienam, tai – nenuginčijama vertybė. Visi esame savo vaikystės, tėvų, bičiulių, jų minčių bei likimų liudininkai.

2015 m. rugpjūčio 1 d. Jono Bendoriaus sodyboje įvyko Kamajų Antano Strazdo gimnazijos VI laidos absolventų susitikimas. Iš tolimų Lietuvos vietų susirinko 12 klasės draugų. Visi buvo linksmi, nuoširdūs, pamaloninti sodybos šeimininko svetingumu.

Gražios čia apylinkės – tolyn banguoja kalvos, tarp jų tolumoje spindi Dviragio ežeras.

Mums reikėjo pasikalbėti apie viską, kas gulėjo ant širdies. Likimas gerokai išretino Kamajų Antano Strazdo gimnazijos VI laidos absolventų klasę.

– Nesvarbu, kas esi, turi būti atviras, gyvenime buvo visokių akimirkų, – išmoningai juokavo klasės seniūnas Stasys Mickūnas, susitikimo organizatorius. Jis papasakojo apie laimingą, kupiną įspūdžių pedagogo darbą Kauno technologijos universitete. Stasys, niekuo nenustebintas, visiškai nebandė varžytis, kad jo žentas Dainius Pavalkis – buvęs Švietimo ir mokslo ministras, o duktė Giedrė Mickūnaitė – dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė.

Tarp klasės draugų buvo ilgametis Kretingos geležinkelio stoties viršininkas Vytautas Vaičionis, užaugęs paprastoje sodžiaus trobelėje, niekada rimtai nesiekė verslininko karjeros. Jis išliejo pilną meilės širdį lietuviškai dainai ir klasės draugei Reginai Valančiūnaitei, su kuria įsikūrė pajūryje.

Regina truputį nerimavo. Kiti svečiai ėmė žvilgčioti į ją. Vytautas žinojo, kodėl ji nerimauja. Paskui atėjo sodybos šeimininko eilė ir jis papasakojo apie paprastą, laimingą gyvenimą Vilniuje su šeima. Jis prisipažino, kad tikrai ne iš karto suvokė save ir savo vietą didmiestyje.

– Negalėjau susitvarkyti su savo problemomis be žmonos paramos, – pasakė Jonas.

Aldona Bendorienė, supratusi vyro polinkius ir planus, tikrai buvo rami dėl ateities – gimtinė traukia Joną tarsi magnetas.

Į klausimą, kaip Jonui Bendoriui patiko gyvenimas sostinėje, jis atsakė gana netikėtai, šiek tiek ironiškai: „Sostinės kultas ar pirkimo manija manęs nejaudina, žmonių maišatyje, regis, laikas bėga pagreitintai, be atvangos“.

Su šiomis mintimis galima sutikti arba nesutikti. Aišku, daugelis žmonių joms prieštarautų, ypač tie, kurie atvyko į Vilnių užsidirbti ar pasigrožėti miesto įžymybėmis.

Inžinierius Jonas Bendorius – didelės dvasinės kultūros žmogus, eruditas, švietėjas, kaimo tradicijų saugotojas, gyvoji atmintis Kalviuose – sudomina pašnekovą, sužadina vaizduotę ir paskatina degti savo darbu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija