„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2017 m. kovo 24 d., Nr. 1 (64)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Giesmė – atgaiva ir padėka

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Trys Vajasiškio bažnyčios
chore giedančios kaimynės

Čia, atrodo, dingsta susibėgę kaimo keliukai – viskas išsilieja žalioj gamtos apsupty... Ir tokia tyla, palaima užplūsta, kad net aikteli, suprasdamas, kad ramybės ir gamtos duetas visada mieliausias širdžiai – štai kodėl visi traukiame pailsėti į ten, kur mūsų proseneliams buvo kasdieniška ir suprantama. Tokiame palaimingame prieglobstyje išsimėčiusios kelios trobelytės, ne, ne tuščios. Čia nėra užkaltų langinių – kiekvienas namelis paskendęs savo džiaugsmuose ir rūpesčiuose...

O kad būtų linksmiau, jos visos susibėga krūvon. Jos – trys kaimynės (gal ne veltui sakoma, kad Dievulis Trejybę mylįs). Ir kaip kitaip? Jos išlaikiusios tą tikrą lietuvišką dvasią – kaimynystę – bei niekada nesiskiriančios su giesmėmis. Vanda Maniušienė, Vanda Minutkienė ir Vitalija Gaidamavičienė – ne tik vienmetės, bet jau daug metų kartu giedančios ir Vajasiškio bažnyčios chore, ir laidotuvėse.

Vanda Minutkienė prisimena, kad Vajasiškio bažnytėlėje giedoti labai jauna pradėjusi, kai dirbo kunigas Garška. Tai buvo jau senokai, gal prieš 60 metų. Tas laikas buvo mielas, nes giesmininkų tada buvo daug – visi jie buvo aktyvūs, jauni.

Gyvenimas vėliau pasisuko kita linkme – teko gyventi Kaune. Bet ir ten ji 28 metus giedojo bažnyčios chore. Savęs kitaip ir neįsivaizduoja: Šančių bažnyčios choras jai buvo didžiausia atgaiva dvasiai, todėl ji nepraleisdavusi šv. Mišių: ir moterų, ir mišriame chore skambėdavo jos balsas.

Kitose šalyse lankytis su choru neteko (tokie laikai buvo – niekas neišvažiuodavo), tačiau Lietuvą pamatė: jų choro klausėsi Tytuvėnuose, Anykščiuose, Šiluvoje, Griškabūdyje, Jiezne...

Kodėl giedanti? Sako, jog neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Visas žmogaus gyvenimas yra nuostabi Dievo giesmė, kurioje ne tik dvasios atgaiva, bet ir malda, padėka Jam. Ji teigia, jog niekada nesupratusi žmonių, kurie įvairioms valdžioms pataikauja: ji visada buvo tikinti ir giedojo.

O dabar, kai nuo 1995-ųjų grįžo į Vajasiškį, vėl gieda čia. Miela giedoti vaikystės bažnytėlėje, kurioje jaunystės giesmė pradėta. Ir dažnai joje, rodos, susipina, susilieja visų čia giedojusiųjų balsai... Todėl širdį užliejusi maloni šiluma, prisiminimais išreikšta padėka tiems, kurie buvo šalia ir, žinoma, kurie čia dabar. Atrodo, kad giesmėje sutelpa visas gyvenimas, nes jis ir yra ta tikroji širdies giesmė.

Vitalija Gaidamavičienė gieda jau penktą dešimtį. Ir nesvarbu, kad joms visoms trims iki bažnytėlės – 4 kilometrai, juos nesunkiai įveikia pėsčiomis. Aišku, vasarą keliai geri. Tai – tik vienas malonumas... Žiemą reikia bristi, klampoti... Bet ir tai – ne bėda. Kaskart į bažnyčią atskuba, kai tik būna šv. Mišios. O tie keli kilometrai, rodos, sutrumpėja, kai žinai, jog eini į bažnyčią giedoti. Tai – kelias į malonią atgaivą, į poilsį.

Tačiau jos gieda ne tik bažnyčioje, bet ir laidotuvėse. Kaime gyvos šios tradicijos. Kaip be giesmių į paskutinę kelionę velionį palydėti? Ir nors mieste jau seniai žinoma, jog šios paslaugos perkamos, užsakomos, šioje bendruomenėje jos gieda nemokamai, nuoširdžiai, atsisveikina, išlydi...

Be giesmių, Vitalija savo gyvenimo neįsivaizduoja: jos ir dieną praskaidrina, ir rūpesčius šalin nugena. Argi galėtų būti kitaip?

Vanda Maniušienė irgi gieda jau 60 metų – nuo penkiolikos. Pradėjo su mama – gera kaimo giedotoja. Mama ją visada vesdavosi kartu. Taip ir pripratino. Kodėl giedanti? Ne vien įprotis ar pažadas mamai, bet ir šventa krikščionio pareiga, vienas iš gerųjų darbų kūnui – mirusįjį palaidoti. Krikščionis turi padėti artimam. Dabar giedoti nesunku, o štai anksčiau giedoti tekdavo iki 3–4 valandos nakties. Sunku būdavę – ypač vaikui, kartais miegas akis lipte lipino. Į kapines juk irgi tik mirusįjį arkliu veždavo, o giedotojai kartu su visa lydėtojų procesija giedodami 4–5 km eidavę.

Ji sako, kad pinigų niekada neima. Ir kaip galima imti – juk šeimai ir taip nelaimė, didelės išlaidos. „Jei nenuplyšo liežuvis nuo giedojimo per tiek metų, tai nenuplyš ir dabar“, – linksmai porina moteris ir sako, jog dabar giedotojų pulkelis žymiai sumažėjęs (vienu metu net 18 moterų buvo).

Mėgstamiausios jos giesmės – „Anapus Saulės“ ir „Marija – skaisčiausia lelija“. Sako, kad gražiausios jai – dabartinės: kiekvienam puikiai suprantama žodžių prasmė, o senosios daug sudėtingesnės. Jeigu būtų giedamos tik senosios, jaunesni žmonės net nesuvoktų visų žodžių.

Ką reiškia tikėjimas? Visada reikia pasikliauti Dievu. Ji dieną pradeda ir baigia su Dievo vardu. Visada prisimenanti kaimyno žodžius: „Dievas davė balsą, tai juo ir garbinkite Dievą“.

Visos trys moterys labai džiaugėsi Vajasiškio parapijoje dirbusiais kunigais. Išskirtinai daug gerų žodžių sulaukęs kun. Gediminas Jankūnas (dabar dirba Krekenavoje). Jis kiekvienam gerą žodį rasdavęs, kiekvieną matydavęs, kiekvieną pakalbindavęs – nebuvo tokio karto, kad po šv. Mišių iškart išskubėtų – vis su žmonėmis pabūdavęs. Taip ir sutelkė žmones, taip ir užsimezgė bendruomeniškumas.

Bendrauji su moteriškėmis, o širdis džiaugsmu aplieta, kad tebegyvena mumyse protėvių dvasia – atjauta ir tikėjimas, viltis ir darna, supratimas ir meilė. Šių trijų Vajasiškio bendruomenės moterų giesmėse susilieja ne tik malda, bet ir vertybinės nuostatos: tai, kas tėvų, senelių įskiepyta, pamiršti nevalia.

Prisipažinsiu, po pokalbio su jomis ilgai mąsčiau, kad kiekvienas savo paprastumu yra nepaprastas. Žmogus nepaprastas kurdamas ne komercinę veiklą, bet artimiesiems dovanodamas savo Meilę – nesvarbu, kokia forma, dalindamas ją nemokamai ir įtikėdamas elementaria egzistencijos prasme tarnauti žmogui.

Vajasiškio bažnytėlėjė Šv. Jono ir Šv. Onos atlaidai būna gražūs ir prasmingi. Į giesmes kaskart įsipina ir šių trijų moterų balsai ir tikrai pasiekia aukštybes, nes joms giesmė – ne tik malda ar padėka, tai – jų gyvenimas.

Zarasų rajonas
Ingos GIKIENĖS nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija