Amerikiečiai nepasitiki pagrindine Lietuvos saugumo tarnyba

Gintaras VISOCKAS

Seimo NSGK pirmininkas Algimantas Matulevičius

Lietuvoje lankėsi JAV Kongreso žvalgybos komiteto, atliekančio Amerikos slaptųjų ir specialiųjų tarnybų kontrolę, atstovai. Delegaciją sudarė gausus būrys specialistų, kurie JAV politikams teikia įvairiausio pobūdžio patarimus ir rekomendacijas dėl žvalgybinių ir kontržvalgybinių reikalų. Svečiai iš JAV buvo susitikę su Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atstovais. Apie ką šnekėtasi už uždarų durų? Kaip jie vertina skandalą pagrindinėje lietuviškoje slaptojoje tarnyboje – Valstybės saugumo departamente (VSD)? Ar mūsų partneriai vis dar pasitiki mumis?

Šiandien „XXI amžiaus“ priedo „Slaptieji takai“ svečias – Seimo NSGK pirmininkas Algimantas MATULEVIČIUS.

Apie VSD stiprumą ir silpnumą

Valstybė pagaliau turi VSD generalinį direktorių. Tikrą, ne laikinai pareigas einantį. Kol kas neįsivėlusį į jokias abejotinas aferas.

Kas dalyvavo Seimo posėdyje, kuriame parlamentarai pritarė prezidento Valdo Adamkaus siūlymui į VSD vadovo postą skirti Povilą Malakauską, be abejo, pastebėjo, kad kova dėl įtakos mūsų saugumui dar nepasibaigusi. Ji amžina. Vieši svarstymai Seime truko labai trumpai. Tačiau kai kurie sąmoningi nutylėjimai, apsimestiniai padūsavimai, demagogiški apgailestavimai slėpė didžiulę įtampą. Keli parlamentarai, pavyzdžiui, Vytautas Bogušis, Julius Veselka, net suplukę stengėsi įrodyti, jog VSD vadovo keitimas – tai tik partijų tarpusavio rietenos. Tuo tarpu daug Seimo narių, su kuriais balsavimo išvakarėse teko šnekėtis konfidencialiai, kalbėjo priešingai. Pasak jų, tai – žūtbūtinis susirėmimas su Rusija, siekiančia ir toliau turėti savo žmonių pačiame VSD ir aplink VSD.

Kaip KGB mėgino gerinti savo įvaizdį 1989 metais

Darius JUODIS

Sovietinis saugumas ir jo bendradarbiai visuomet stengėsi viešai pateikti kuo geresnį savo įvaizdį. Jie, išlaikydami savo veiklą visiškoje paslaptyje ir neatskleisdami jokių rimtesnių faktų iš savojo gyvenimo, kūrė tauraus čekisto paveikslą, kurį pateikdavo visiems reikalingiems adresatams, o pirmiausiai – sovietiniams piliečiams. Jų vaizduojamas saugumietis buvo bebaimis, drąsos kupinas, įžvalgus, pergudraujantis viso pasaulio žvalgybas – tiek nacistines, tiek ,,imperialistines“, – atskiriantis ,,liaudies priešus“ nuo sąžiningų sovietinių piliečių. Tai buvo tobulas nematomojo fronto karys, realybėje apipintas prasimanymais ir legendomis. Tokį jo vaizdinį norėta pristatyti visuomenei. Apie tai rašyti grožiniai ir tariamai ,,dokumentiniai“ straipsniai, knygos ir sukami propagandiniai filmai. Tokia tradicija gyvybinga ir šiandieninėje Rusijoje. Vėl prisimenami sovietiniai kūriniai, liaupsinantys specialiųjų tarnybų karius, kuriama nauja mitologija apie juos. Kaip nekeista, bet ir lietuviškos televizijos retransliuoja tuos proto apdūmimui skirtus filmus ir netiesiogiai patarnauja kitos šalies propagandos mašinai. Bet norisi tikėti, kad šių filmų pagalba demonstruojamu melu tiki vis mažiau žmonių tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje.

Ar tikrai Lietuvos slaptosios tarnybos eina teisingu keliu?

Kęstutis Kaminskas

Toks klausimas iškilo po ilgamečio Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo Mečio Laurinkaus paskaitos ,,Specialiosios tarnybos XXI amžiuje ir demokratinė jų kontrolė“. Nors abejonių dėl mūsų slaptųjų tarnybų veiklos teisėtumo, pagrįstumo ir atitikimo valstybės interesams, ypač pastaruoju metu, tikrai netrūksta, tačiau mane nustebino kitkas. Valstybę ištikusią politinę ir moralinę krizę, kuriai didelės įtakos turėjo būtent labai įtartina VSD vadovybės veikla, M.Laurinkus linkęs vertinti kaip ,,normalų valstybės brendimo reiškinį“. Pasamprotavęs, kad Lietuvoje dar nesusiformavo žvalgybinė bendruomenė, blogai veikia žvalgybos ciklas (žvalgybos užduoties gavimas, duomenų rinkimas, atranka, analizė ir sintezė, pateikimas ir naujos užduoties gavimas), o aukščiausios valstybės institucijos, užtikrinančios nacionalinį saugumą (Prezidentas, Seimas ir Vyriausybė) dažnai pačios nežino, ko nori iš slaptųjų tarnybų ir net nesugeba suformuluoti joms konkrečių užduočių, buvęs saugumo šefas pasidžiaugė tuo, kad mūsų slaptosios tarnybos eina teisingu keliu. Šiuo M.Laurinkaus teiginiu tikrai vertėtų suabejoti.

NKVD vykdytų trėmimų praktika

Minint Juodąjį Birželį

Kęstutis KASPARAS

Praėjus lygiai metams po Molotovo ultimatumo Lietuvos vyriausybei, nedrįsusiai paaukoti to „vienintelio savo kraujo lašo“, 1941 m. birželio 14-18 d. lietuvių tauta paaukojo žymiai daugiau – apie 30 tūkst. vyrų ir moterų, bejėgių senelių ir vaikų, ištremtų į tolimus Rusijos tyrus, sušaldytų prie Laptevų jūros ar paklaidintų Krasnojarsko taigos glūdumoje. Jeigu 1940 m. birželio 14-15 d. grobikas atėmė tik tautos organizacijos formą – valstybę, suvaržė grandinėmis nacionalinio suvereniteto veikimą, tai po metų pasikėsino į pačią tos valstybės kūrėjos – lietuvių tautos – egzistenciją. Tiek Lietuvos visuomenė, tiek dauguma istorikų šiuos įvykius seniai vadina genocidu, bet nepasiduoda ir priešingos nuomonės atstovai. Jie remiasi formaliuoju kriterijumi, pagal kurį tarptautinė genocido konvencija apibrėžia šią sąvoką kaip žudymą tautiniu, rasiniu bei religiniu pagrindu. Taigi išeitų, jog tada, kai tūkstančiai žmonių sunaikinti politiniais ar socialiniais motyvais – tai nėra genocidas. Hagos tribunolas teisia serbų generolus už kelių tūkstančių bosnių musulmonų genocidą, tačiau Rusijos valdantieji šimtų tūkstančių žmonių – lietuvių ir kitų tautų – genocidą, atrodo, jau tvirtai „nurašė“ istorijai.