2007 metai
2008 metai

Karštojoje KGB kameroje karšta ir tvanku

Gintaras VISOCKAS

Kolekcionierius Zigfridas Jankauskas Autoriaus nuotrauka

Ši istorija mažai žinoma tiek Lietuvoje, tiek užsienyje dėl to, kad pagrindinis jos herojus itin kuklus žmogus. Privataus antikvariato sa­vininką, žymų kolekcionierių Zigfri­dą Jankauską teko ilgokai įkalbinė­ti, kad „Slaptiesiems takams" duo­tų išsamų interviu. „Tai daugiau kaip dvidešimties metų senumo lai­kai, aš norėčiau juos užmiršti, dėl tų įvykių pašlijo mano sveikata, ne­malonumų turėjo šeima, artimieji, pažįstami, galų gale, senųjų lietu­viškų monetų kolekciją šiaip ne taip atgavau, tad ar verta dar sykį pri­siminti fizines ir moralines kančias, patirtas KGB rūsiuose?" – prieš pat interviu nuoširdžiai teiravosi kolek­cionierius Z. Jankauskas. Mano pozicija kitokia: kolekcionieriaus Z. Jankausko patirti išgyvenimai, akis į akį susidūrus su provoka­toriais iš KGB, verti ne tik išsa­maus straipsnio, bet galbūt ir veiksmo filmo. Beveik 280 nerimo, nežinios, patyčių kupinų parų, ku­rių niekaip neišbrauksi iš Z. Jan­kausko biografijos, tikrai vertos rašytojo profesionalo plunksnos arba kvapą gniaužiančio scenari­jaus. Juk Z. Jankauskas - vienas iš paskutiniųjų lietuvių, kuriems likimas lėmė kentėti to meto KGB rūsiuose Vilniuje.

Kai nenorima saugotis

Vilniaus pakraštyje esančiame Pilaitės rajone šiuo metu itin daug sta­toma. Vienur kyla bankų, kitur - prekybos centrų, gyvenamųjų namų kvartalai. Tačiau pats garsiausias pastatas Pilaitės mikrorajone - tai baigiamas įrengti naujasis Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) pastatas su aukšta tvora ir, tikėkime, visomis moderniausiomis apsisaugojimo priemonėmis, būtinomis šio pobūdžio įstaigoms.

Sąjūdis ir KGB

(Pabaiga. Pradžia Nr. 4 , 5)

Be Lietuvos Sąjūdžio ir tuo laiku akty­viai veikusios išeivijos, Lietuvos KGB, kaip ir „centrinį" (SSRS) KGB, labai domino Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir jos požiūris į Sąjūdį bei jos santykiai su juo. Be jau mi­nėtų priemonių prieš Katalikų Bažnyčią, o ypač prieš Vatikano radijo lietuviškos re­dakcijos vadovą kun. V. Kazlauską (žr. „Slaptieji takai", Nr. 4) ir į Italiją dažnai atvykstančios žurnalistės, agentūriniu sla­pyvardžiu „Gražuolė" (ji apsistodavo Par­mos vienuolyne) panaudojimo skleidžiant dezinformaciją, Lietuvos TSR KGB ati­džiai stebėjo Bažnyčios požiūrį į „perest-roiką" ir Sąjūdį. KGB vadovas E. Eismun-tas savo pranešime-ataskaitoje vardinda­mas 1988 metais nuveiktus darbus konsta­tuoja, kad Katalikų Bažnyčios vadovybė, apskritai palaikydama Sąjūdžio idėjas ir tikslus, neina į atvirą konfrontaciją su so­vietinės valdžios organais, bet „išradingai" panaudodama susidariusią palankią padėtį pasiekia reikšmingų nuolaidų iš valdžios pusės: atidaryta antroji kunigų seminari­ja, statomos naujos, grąžinamos tikintie­siems senosios bažnyčios, į bendrojo lavi­nimo mokyklas įvestas fakultatyvinis reli­gijos dėstymas. Toliau savo ataskaitoje jis aiškina, kodėl pagerėjo komunistinės val­džios ir Bažnyčios santykiai. Pasak jį, Baž­nyčios vadovybės pozicija pasikeitė tikslin­gai paveikus jos hierarchus per operatyvi­nius šaltinius ir asmeninius KGB darbuo­tojų kontaktus su jais (t.y. hierarchais), ir tai leido atkirsti tikinčiuosius nuo antiso-cialistinių jėgų, kurios bandė įtraukti juos į negatyvią politinę veiklą. Per agentus „Dorą", „Arioną", „Kunigaikštį" (beje, pastarasis dar dirba Žemaitijoje kunigu ir buvo parašęs beveik 700 agentūrinių pra­nešimų apie kunigus bei patriotiškai nusi­teikusius lietuvius) buvo imamasi priemo­nių sukompromituoti prieš Vatikaną ir Lenkijos kunigus „reakcingai nusiteikusį" Lietuvos Katalikų Bažnyčios veikėją „Fa­riziejų" (arkivyskupą J. Steponavičių). Eis-muntas giriasi, kad yra gauti duomenys, jog Romos kurija artimiausiu metu ketina jam pasiūlyti atsistatydinti. Be to, Eismuntas Maskvai raportuoja, kad trims dvasinin­kams dėl jų antikonstitucinių veiksmų pro­kuratūra pateikė oficialius perspėjimus.

„Bloga“ demokratija ir „geras“ religinis fundamentalizmas

Imantas MELIANAS.

politikos apžvalgininkas

Neseniai mano geras bičiulis Audrius Bačiulis papriekaištavo man, jog aš per­nelyg dažnai rašau straipsnius - „atkir­čius", kuriais oponuoju kitiems auto­riams. „Tarsi pats negalėtum iškelti kokią nors problemą ir ją išgvildenti" - tąsyk ta­rė žinomas žurnalistas. Teko sutikti su jo nuomone ir... vėl daryti tą patį. Tiesiog negalėjau paliktibe atsako dr. Leto Pal-maičio naujausią opusą („Dvidešimt klau­simų dėl Čečėnijos ir Kaukazo" („Slaptieji takai", Nr. 5)), kuris, švelniai tariant, dezorientuoja skaitytoją.