„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. vasario 15 d., Nr. 2


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Žymusis istorikas

Adolfo Šapokos - 100-osios gimimo metinės

Dr. Adolfas Šapoka

Vasario 13 dieną paminėjome su Nepriklausomybės laikotarpiu susijusio žymiojo Lietuvos istorijos daktaro, docento, redaktoriaus Adolfo Šapokos (1906 02 13 – 1961 03 09) šimtąsias gimimo metines. Tiek paskutiniaisiais prieškario nepriklausomybės metais, tiek sovietinės okupacijos laikais iš šio istoriko surinktos medžiagos išminties ir istorinio supratimo sėmėsi tūkstančiai žmonių.

A.Šapoka mokėsi Utenos progimnazijoje, kurią baigęs įstojo į Lietuvos universito Humanitarinio fakulteto Istorijos skyrių. Jam dėstė prof. J.Yčas, I.Jonynas, A.Janulaitis, P.Gronskis ir L.Karsavinas. 1929 m. spalio 1 d. baigė Lietuvos universitetą. Diplominio darbo tema – „Naminės kovos Lietuvoje XVII amžiaus gale“. Atlikęs karinę tarnybą aspirantu, 1930 metais išėjo į atsargą turėdamas jaunesniojo leitenento laipsnį. Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, išvyko į Prahą gilinti žinių ir rinkti medžiagą savo būsimiems moksliniams darbams. Prahoje susipažino su istoriku prof. I.Lappo, kuris ypač domėjosi Lietuvos istorijos po Liublino unijos iškilusiomis problemomis ir Lietuvos Statutu, stengdamasis atremti kai kurių lenkų ir kitų istorikų tezę, kad Lietuva po Liublino unijos (1569 m.) neteko valstybinio savarankiškumo ir tapo tik Lenkijos provincija. Tai, be abejo, turėjo įtakos A.Šapokai, kuris savo studijų objektu pasirinko Lietuvos ir Lenkijos santykius. 1933 metų vasarą buvo nuvykęs į Stokholmo universitete užsienio istorikams suorganizuotus specialius kursus ir dirbo Baltų institute. Tuo pačiu pradėjo dėstyti VDU Lietuvos istorijos kursą. 1936 metais išėjo A.Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“, kuri išliko svarbiu veikalu keletui dešimčių metų į priekį studijuojantiems Lietuvos istoriją. Surinkęs medžiagą, 1938 metais apgynė daktarinę disertaciją tema „Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos“.

Akademinę karjerą nutraukė 1940 metų Lietuvos okupacija. Bolševikai ji atleido iš universiteto. A.Šapoka 1940-1941 metais dirbo Lietuvos enciklopedijų redakcijoje ir dėstė istoriją Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. 1941 m. rugpjūčio 1 d. vėl grįžo prie akademinio darbo kaip Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų fakulteto docentas.

1944 metais A.Šapoka su šeima pasitraukė į Vakarus. 1948-aisiais atvyko į Kanadą. Iš pradžių gyveno Monrealyje, o nuo 1949 metų iki mirties gyveno Toronte, redaguodamas „Tėviškės žiburius“. Kaip redaktorius A.Šapoka pasižymėjo nuosaikumu, objektyvumu, tolerancija ir aukšta spaudos kultūra. Kanadoje aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje, buvo bendruomenės tarybos narys, veikė ateitininkų ir kitų katalikiškų organizacijų darbe. Ypač didelis jo indėlis buvo rengiant Bostono lietuvių enciklopediją, taip pat aktyviai bendradarbiavo sisteminant istorinę medžiagą. Gerai suprasdamas, kad rimtas savo tautos istorijos tyrinėjimas emigracijoje beveik neįmanomas, A.Šapoka parengė keletą mokyklai ir visuomenei pritaikytų populiarių tekstų lietuvių ir anglų kalbomis: „Lietuva, kraštas ir tauta“, „Vilnius Lietuvos gyvenime“. Be to, „Aiduose“ buvo išspausdinti jo parašyti keturi skyriai „Senojo Vilniaus“, už kurį 1957 metais buvo paskirta to žurnalo premija.

Kitas žymus Lietuvos istorikas Zenonas Ivinskis apie savo kolegą A.Šapoką rašė: „Kaip istorikas pasižymėjo logiškumu, analitiškai sintetiniu galvojimu, atsargumu, savo išvadas visados paremdamas pirminiais istoriniais šaltiniais, kuriuos mokėjo kritiškai įvertinti, bei archyvine medžiaga, kurios apsčiai buvo prisirinkęs iš užsienio ir Lietuvos archyvų. Visur jis laikėsi vokiečio L.von Rankės principo, vaizduodamas praeities įvykius, kaip iš tikrųjų buvo. Ir emigracijoje jis stengėsi nuo to principo nenutolti“.

Ir dabar, minint žymaus istoriko A.Šapokos 100-ąsias gimimo metines, su didžiule pagarba prisimename jo nuveiktus darbus istorijos mokslo srityje, meilę ir pagarbą Lietuvos praeičiai.

Kazimieras Dobkevičius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija