2006 metai

Grėsmių Lietuvai matome gana daug

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko, pirmojo Lietuvos Respublikos vadovo, Europos Parlamento nario Vytauto Landsbergio interviu „XXI amžiui“

Buvęs Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas, dabar Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis

Ar Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, žvelgiant jau iš istorinės retrospektyvos, buvo tinkamai parengtas? Politiškai tauta subrendo per labai trumpą laiką (Atgimimo metais) ir, kaip parodė būsimas ilgalaikis išmėginimas, netrukus pasidavė įvairioms iliuzijoms, nebuvome pasirengę atsiplėšti nuo stiprių, totalitarizmo sąlygomis susietų ekonominių ryšių (todėl bet kokį staigų išsilaisvinimą iš tų ryšių pavadindavo „šuoliu iš skrendančio lėktuvo“ ar „nuogo šokimu į dilgėles“) ir t.t. Tad gal ir nėra labai nuostabu ir galbūt visai paaiškintina, kad netrukus Lietuvos piliečiai patikėjo savo buvusiais pavergėjais ir jų talkininkais ir leido jiems sugrįžti į valdžią „atsinaujinusia“ forma?

Kovo 11-oji: pergalės vertė

Mes labai jau retai susimąstome, ką tautai reiškia jos nepriklausomybė. O juk 50 metų jai buvo atimta teisė į laisvę ir nepriklausomybę, ir tik prieš 16 metų, 1990 m. kovo 11-ąją, veikiant galingam tada prieš dvejus metus susikūrusiam Lietuvos Sąjūdžiui, tauta per savo išrinktus atstovus pasakė: „Gana vergauti! Lietuva turi teisę į nepriklausomybę!”. Jau užaugusiai naujai kartai, brendusiai, augusiai, išsimokslinusiai nepriklausomybę atkūrusioje valstybėje, daug kas nueina į istoriją.

Lietuvos virsmas – skaudi tendencija

Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis

Algirdas Endriukaitis – Kovo 11-osios Akto signataras, ne tik savo parašu patvirtinęs ir Sausio 13-ąją gynęs Lietuvos nepriklausomybę, bet dėl jos kentėjęs ir sovietiniuose lageriuose. Gerai, kad į Aukščiausiąją Tarybą 1990 metais buvo išrinkta daug patriotiškai nusiteikusių deputatų, kurie savo nuostata privertė svyruojančius ar tuo labiau kolaborantus pasisakyti už nepriklausomybę. A.Endriukaitis visą laiką buvo Lietuvos patriotas, visą laiką pasisakė už nepriklausomybę, visą laiką buvo „dešinysis“. Tačiau kai kuriais Lietuvai svarbiais klausimais jis pasisakydavo kitaip nei dauguma dešiniųjų ir savo poziciją gynė labai aršiai. Vienas tokių klausimų, kuriuo jis stipriai skyrėsi nuo kitų dešiniųjų ir net kairiųjų, irgi priverstinai parėmusių Lietuvos narystę ES, buvo Lietuvos stojimas į Europos Sąjungą. Minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 16-ąją sukaktį, kreipėmės į Kovo 11-osios Akto signatarą A.Endriukaitį, siekdami išryškinti tokio jo požiūrio teisingumo, bent iš jo pozicijų, įrodymus.

Vėl nepriklausoma valstybė!

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sesijoje 1990 m. kovą

Mūsų pačių tikslas buvo aiškus, ėjome vis labiau ryškėjančiu nepriklausomybės keliu. Išmokome naudotis perestrojka, dėl kurios iš pradžių turėjome šiek tiek iliuzijų, bet jos greitai pranyko. Turėjome, panašiai kaip estai, iliuzijų sukurti nepriklausomą ekonomiką, kurią sovietai siūlė, kad terodytume tik ribotą iniciatyvą. Jie jau suprato, kad visiška centralizacija – tai mirties būsena, kurioje nėra ekonomikos gyvybės, dinamikos. Jie ketino suteikti daugiau laisvių įmonėms, jų susivienijimams, taip pat ir atskiroms „teritorijoms“, kurių nenorėjo sutapatinti su respublikomis.

Ar V.Kudirkos ir J.Basanavičiaus idėjos įkūnytos antrąkart – 1990-ųjų kovo 11-ąją?

Balys Urbonas

Susidorojimas su Lietuvos laisvės lygos mitingo, skirto pasmerkti Ribentropo-Molotovo slaptąjį susitarimą, dalyviais Vilniuje 1988 m. rugsėjo 28 d. Algimanto ŽIŽIŪNO nuotrauka

„Tai, kas prigijo 1918 metų savanorių kovose, ir tai, kas prigijo per vėlesnes visų žmonių pastangas Lietuvoje, tik šešėliu dabar atsikartoja“, – rodos, girdžiu kokių trijų šimtų tūkstančių už Kovo 11-ąją galvas guldžiusiųjų vienbalsį prieštaravimą.

Ar galima užsimerkti ir paneigti tai, jog ir ši Nepriklausomybė suteikė vieną svarbiausių dalykų – Laisvę! Tikrą laisvę, ne jos imitaciją, kaip kad buvo Sovietų Lietuvoje.

Iš Tikėjimo, Meilės ir Vilties gimęs stebuklas

Algimantas ZOLUBAS

Kovo 11-ąją sutinkame ir minime kaip prieš šešiolika metų įvykusį stebuklą, pasmerktųjų prisikėlimą, antrosios Lietuvos Respublikos pradžią. To stebuklo sulaukėme, nes jį būsiant tikėjome, Tėvynę mylėjome, jos šviesesne ateitimi vylėmės, už Tėvynę maldas ir aukas kovose sudėjome.

Bendruomenės įgyvendins Kovo 11-osios viltis

Edmundas SIMANAITIS

Ne vieno įžvalgaus politiko nuomone, Sąjūdžio fenomenas laikytinas XX amžiaus stebuklu. Šis masinis judėjimas kaip potvynio banga nušlavė nekenčiamą, Maskvos suformuotą kolaborantų valdžios viršūnę. Ir tai galėjo padaryti tik Sąjūdis. Geopolitinė situacija regione tuomet buvo palanki, bet labai nepatvari. Sąjūdžio vadovų išmintinga veikla ir politinis įžvalgumas lėmė, kad nei sovietų armijos iki dantų ginkluotos divizijos, nei KGB tinklo provokacijos, nei karštligiškai vairuojama iš Kremliaus kolaborantų vyriausybė negebėjo sustabdyti Sąjūdžio bangos.

Šešiolikai metų praėjus...

Jurgis BIELINIS

Atrodo, lyg viskas buvo vakar ar užvakar, o praėjo 16 metų... Buvau Jonavos Sąjūdžio tarybos narys. Agitavome, rinkome geriausius iš geriausių į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Tuoj po tų rinkimų kandidatu į rajono Tarybą mane iškėlė Darbininkų sąjunga. Buvau socialdemokratas, LSDP tarybos narys, Jonavoje įkūręs grupelę. Jonavos rajone buvau daugeliui pažįstamas, nes „Jonavos balsas“ publikavo mano aštrius straipsnius. Tad lankiau savo rinkimų apylinkės žmones ir agitavau už Sąjūdį ir save...

Trispalvė

Doc. dr. Julius Gvergždys

Kiekvienos žymesnės valstybės datos proga, o ypač Vasario 16-ąją bei Kovo 11-ąją, visuomet žvilgsnis nukrypsta į mūsų trispalvę. Ji mums primena mūsų tėvynės garbingą ir žilą senovę ir visai netolimą, bet skausmingai tragišką praeitį.

Su mūsų miela ir širdžiai artima trispalve susipažinau ankstyvoje vaikystėje, turėdamas gal penkerius ar šešerius metus. O tai jau buvo raudonosios okupacijos pradžia, košmaro metai, kada žmogus pradėjo bijoti net savo šešėlio.

Iš dabarties – į tolimą ir artimą praeitį

Apalonija Palmyra Liekytė-Navickienė–Lu Lu

Placidas Vyturys, Klemensas Beržanskas ir Edvardas Laugalys Rytų Sibire 1956 metais

Penkiolika metų Sausio įvykiams. Nepriklausomybės aikštėje, prožektorių šviesoje – daugybė žmonių, anų dienų liudininkų, su savo baisiais išgyvenimais ir išbandymais, atpažinę laisvės gynėjus, sveikinasi: „Su pergale!“ Aš stoviu didžiulėje scenoje ant M.Mažvydo bibliotekos laiptų ir su visais choru dainuoju „Mes nemirę“, tiksliau sakant, giedu tautos verksmų ir džiaugsmų mantras. Tautos giesmių žodžius per 15 metų įsiminiau širdimi, todėl protu nebereikia jų sekti. Muzikos garsų mariose pasineriu ir nardau lyg undinė praeities svajose, o dainos liejasi kaip upės, žadindamos mano vaizduotę.