„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2010 m. birželio 11 d., Nr. 1 (14)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Partizanų  motinos

Stanislovas ABROMAVIČIUS

Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos sumanymu Kaune, Ramybės parke (prie Vytauto prospekto), aukotojų lėšomis bus pastatytas paminklas visos Lietuvos Partizanų Motinoms. Buvo paskelbtas jo konkursas, nustatytas nugalėtojas, žmonės noriai aukoja pinigus. Šia proga bus išleista ir knyga „Partizanų Motinos“.

Tai sunkiais laikais partizanų Motinos nesudėjo bluosto, kai pasirodydavo kareiviai ar stribai. Tai jos bėgo tekinos į vietas, kuriose praėjo mūšiai, verkdavo iš džiaugsmo, kai vaikai likdavo gyvi, verkdavo be ašarų, kai jų kūnai būdavo išmesti miestelių aikštėse, kai jas versdavo, stebint stribams, juos atpažinti. Motinos buvo tvirtos dvasia, pasiryžusios padėti jiems, šąlantiems žeminėse per pūgas, liūtis ir kitokias negandas. Tai Motinos nešė vaikams paskutinį duonos gabalėlį, sviesto šmotelį, viltį ir tvirtybę. Buvo baisūs laikai, kai Motinos patirdavo džiaugsmą, jei žuvusių vaikų kūnai surasdavo ramybę bevardėse gimtojo kaimo kapinaitėse, o ne šuliniuose, duobėse, raistuose...

Jų, paaukojusių penkis ar net šešis vaikus, yra žinoma dešimtys: Magdalena Popierienė, Stanislava Motiekienė, Ona Kuzinevičienė, Ona Katliorienė, Kazimiera Vasiliauskienė, Ona Senovaitienė, Elžbieta Veverskienė, Bronė Slaninienė, Antosė Lekavičienė... Tai jų ir dar šimtai kitų vardai bus įprasminti amžinojo poilsio vietose „Čia ilsisi Partizano Motina“, tai jų sielos atskris prie paminklo Partizanų Motinoms Kaune...

Šiandien papasakosime apie tris iš jų...

 

KAZIMIERA VASILIAUSKIENĖ

Pavirvytės vienkiemyje, Luokės vlsč., Telšių apskr., užaugo didelis Kazimieros ir Prano Vasiliauskų vaikų būrys. Kovoje su okupantais žuvo šeši jų sūnūs: Blažiejus, Boleslovas, Danielius, Vytautas, Antanas, Justinas ir svainis Jonas Andriuška. Kazimiera buvo kilusi iš Moluvėnų k., Luokės vlsč., gyvenusios Lukauskų šeimos, garsėjusios tolerancija kitiems, padorumu, pamaldomu.

Augo visi vaikai būryje, vienas kitam padėdami, nes tėvelis Pranas dar 1938 metais mirė. Į kovą su okupantais visi vaikai pakilo jau nuo pat pirmųjų antrosios rusų okupacijos dienų. Iki tol jie pasipriešinimui ruošėsi, kaupė ginklus, dalyvavo Lietuvos laisvės armijos (LLA) apmokymuose. Deja, dabar vienkiemio vietoje – tik tuščia dykvietė, baigianti apaugti beverčiais krūmais. Vasiliauskų šeimai atminti čia pastatytas paminklas. O buvo gražus žemaitiškas ūkis su dideliu gyvenamuoju namu, svirnu, ūkiniais pastatais, nuo vaisių linko medžių šakos, šlamėjo vešlūs beržai. Vasiliauskų šeimoje (pirmoji Prano žmona Ona mirė 1912 m.) gimė net 23 vaikai, aštuoniolikai buvo lemta subręsti.

Nepaprastai skaudžiai nukentėjo Vasiliauskų šeima: šeši sūnūs žuvo, Motina Kazimiera buvo išvežta į Kareliją, duktė Elena ištremta du kartus, dukters Stasės ir jos brolio šeimos išvežtos į Sibirą, o Jonas įkalintas Kaune.

Iki okupacijos Jonas studijavo Vytauto Didžiojo universitete, Danielius – Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, abu buvo LLA aktyvistai. Gyvendami Kaune, broliai dalyvavo pogrindinėje veikloje. Sako, kai Jonas 1944 metų liepą traukėsi į Vakarus, kalbino kartu ir Danielių, tačiau tas liko Lietuvoje. Jonas pasiekė Vokietiją, o Danielius grįžo į Žemaitiją. Vasiliauskų namuose jau rinkosi LLA kariai. K. Vasiliauskienė tada maitino gal 20 vyrų būrį, gyveno jie sodyboje, miegojo daržinėje. Ji virė sriubą, pjaustė lašinius, kepė duoną kariams ir savo šeimai. Buvo visų labai gerbiama.

Jų sodyboje buvo suvežti vyrų, norinčių pasipriešinti okupantams, ginklai, maisto atsargos, palapinės. Išvažiuojančius prie Platelių ežero Motina palydėjo su ašaromis ir malda. Vėliau vyko mokomosios pratybos Plokštinės miške. Joms vadovavo Lietuvos karininkai, stovykloje buvo kariška drausmė ir tvarka. Pratybose dalyvavo ir broliai Vasiliauskai. LLA vadovybė išsiuntė Liudviką Viktoravičių ir Danielių Vasiliauską į Karaliaučių kelioms savaitėms mokytis sprogdintojų specialybės. Iš ten vyrai grįžo ne tik su žiniomis, bet ir ryšuliais sprogstamosios medžiagos ir detonatorių.

Kai priartėjo frontas ir dalis LLA karių išvyko į Vakarus, Kazimiera, jau anksčiau tapusi našle, irgi pasikinkė arklius, susidėjo mantą, prisirišo karves, susodino mažuosius (visi į vežimą netilpo, tai ji su didesniaisiais vaikais ėjo pėsčiomis) ir iškeliavo. Namuose liko vyriausioji Vasiliauskų dukra Jadvyga su vyru Jonu Andriuška. Deja, iškeliavo per vėlai, nes prie Tverų juos pasivijo rusų kareivių šūviai. Vasiliauskams teko grįžti į gimtinę, bet Blažiejus, Boleslovas, Danielius išėjo pas partizanus. Sodyboje jau šeimininkavo kareiviai, kurį laiką teko glaustis pas svetimus. Į mišką išėjo ir kiti Vasiliauskų sūnūs bei svainis.

Sodiečio Gečo troboje po krosnimi taip pat buvo įrengta slėptuvė. Joje prieglobstį rasdavo ir Vasiliauskai. Partizanai Indrijauskai bunkerį buvo išsikasę po lazdynu, netoli Baltininkų kaimo, taip pat slapstydavosi Žiogriakalnyje, Barvydžiuose, Skruzdynėje bei kituose kaimuose.

Albertas Luinys, tų įvykio liudininkas ir žuvusiųjų draugas, taip pasakoja apie šią šeimą: „Šitame vienkiemyje klegėjo vaikų juokas, virė darbas. Tačiau 1939 m. mirė šeimos galva Pranas Vasiliauskas. Atrodė, kad tragedija turės ypatingai gilias pasekmes, nes tokią didelę šeimą išlaikyti vienai moteriškei bus labai sunku. Tačiau Kazimiera Vasiliauskienė, apdovanota visomis Dievo dovanomis, sugebėjo išlaikyti ūkį, išmaitinti gausią šeimą ir net vaikus išleisti į mokslus. Vyresnysis brolis Jonas mokėsi Kaune, o kiti trys mokėsi Telšių gimnazijoje. Šioji moteris taip mokėjo auklėti šeimą, taip sutvarkyti darbus, kad visi sugebėjo pasiekti reikiamų rezultatų. Svarbiausias jos uždavinys buvo savo šeimoje, savo vaikuose ugdyti meilę gimtajam kraštui, tėvynei Lietuvai... Ir būtų viskas buvę gerai, jei ne šitaip susiklosčiusi istorija. 1944 m. sugrįžęs raudonasis okupantas nuo pat pradžių pradeda dirbti savo juodus darbus. Jaunuolius ima šaukti į Raudonąją armiją. Lietuvos jaunimas slapstosi miškuose ir neina į tą armiją. Šiuo pavyzdžiu paseka ir Vasiliauskų jauni vyrai. Boleslovas, Blažiejus, Vytautas, Antanas, Justinas ir jų svainis Jonas. Kova buvo beviltiška, bet žmonės padėjo: partizanai kiekvienoje troboje rasdavo ir pastogę, ir šilumą, ir duonos kąsnį. Ši kova tęsėsi apie 8–9 metus“.

Genovaitė Vasiliauskaitė-Šniukštienė prisimena: „Neilgai ramiai gyvenome. Kiekvieną mielą dienelę sodyboje buvo stribai. Dažnai ateidavo stribas Zelva iš Luokės. Prieš tai jis arklius lupdavo. Stribas Sirutis – klumpdirbys. Mama su juo sutardavo, jiems verpė siūlus. Jis klumpes vaikams darydavo. Mažo ūgio klumpdirbiui šautuvas žeme vilkdavosi. Kiekvieną dieną ateidavo į trobą ir mamos klausdavo vis to paties: „Kur sūnūs? Kur sūnūs!“ Mama visiems vienodai sakė: „Vokiečiai keturis vaikus paėmė apkasams kasti ir negrįžo“. Pirmąjį areštavo svainį Joną Andriušką. Jis buvo šaulys. Su broliais Blažieju, Boleslovu, Danieliumi turėjo ryšį...“

Blažiejus Vasiliauskas-Blinda vadovavo Luokės kuopos būriui. Alfonsas Mironas dirbo Luokės kooperatyvo sandėlio vedėju. Tai jis padėjo partizanams konfiskuoti vežamus į Telšius pinigus. Stribai broliai Daukanai buvo nukauti. Alfonsas Mironas su partizanais pasitraukė į mišką. Kartu slapstėsi Čiuteikis, Najulis, Bagdonai, kiti iš aplinkinių kaimų kilę partizanai. Dažniausiai jie laikydavosi Luokės aplinkiniuose kaimuose pas patikimus žmones ar pačių iškastuose bunkeriuose. Guivėnų kaimo gyventojo Bumblausko troboje už krosnies buvo įrengta nedidelė slėptuvė netikėtiems atvejams. Reikalui esant, joje galėjo tilpti du partizanai. Gečo troboje po krosnimi taip pat buvo įrengta slėptuvė. Joje prieglobstį rasdavo Badauskas, Vasiliauskai. Partizanai Indrijauskai bunkerį buvo išsikasę po lazdynu, netoli Baltininkų kaimo. Vyrai taip pat slapstydavosi Žiogriakalnyje, Barvydžiuose, Skruzdynėje… Dar 1948 metais veikė Vasiliauskų ir Andriuškų partizaniniai būriai.

1947 m. rugsėjo 8 dienos paryčiais Danielius Vasiliauskas, grįždamas iš užduoties, Kiršių kaime žuvo užėjęs ant kareivių pasalos.

Buvęs partizanas Povilas Bagdonas-Atlantas (1917–2002), kariavęs su broliais Vasiliauskais, prisiminė, kad jau 1949 m. rugsėjo 29 d. Biržuvėnų miške, Luokės vlsč., Telšių apskrityje, žeminėje, žuvo keturi partizanai. Nežinojo kas, tad pasiuntė ryšininkus sužinoti. Grįžę ryšininkai patvirtino, kad tai broliai Antanas, Justinas, Blažiejus (g. 1922 m.) ir Vytautas (g. 1927 m.) Vasiliauskai. O juk visai neseniai juos į Alsėdžius broliai Vasiliauskai palydėjo iki geležinkelio. Išsiskiriant jie kalbėjo, kad dviejų brolių nebeturi, bet džiaugėsi, jog visi kartu. Tada Antanas Vasiliauskas daugiausiai laikėsi Viešnalių, Žaduvėnų apylinkėse, būryje, bet, matyt, paskui grįžo pas brolius į įrengtą žeminę ir kartu žuvo.

Brolių palaikus stribai užkasė netoli Luokės miestelio, žvyrduobėje. Tada drąsūs žmonės padarė du karstus ir naktį atvažiavo į tą vietą. Vienas iš čia užkastų partizanų gyveno Viekšnalių apylinkėse, tad jo kūną išsivežė. Kur ilsisi jo palaikai, niekas nežino iki šiol. Tris išvogtus brolių kūnus nuvežė į Byvainės mišką, palaidojo, eglės kamiene išpjovė kryželį. Deja, miškai iškirsti, teritorija ir kapas užžėlė... Tik pirmaisiais Atgimimo metais brolių palaikus palaidojo šeimos kape Luokės kapinėse, kur ilsėjosi tėveliai Magdalena ir Pranas. Antkapinėje lentoje įrašyti šešių vaikų vardai: Blažiejus, Boleslovas, Danielius, Vytautas, Antanas, Justinas, nors Danieliaus ir Boleslovo palaidojimo vietos nežinomos.

Dukrą Eleną (g. 1928 m.) pirmą kartą areštavo dar 1944 12 10, antrą kartą į okupantų nagus ji įkliuvo 1945 02 23. Tardė Luokėje, Telšiuose, Mažeikiuose, Jelgavoje. Čia dukra susitiko su Motina.  1947 metais Elena Karinio tribunolo buvo nuteista už „tėvynės išdavystę“ 8 metams lagerio ir dar trejiems tremties. Kalėjo Kazachstane iki pat 1954 metų.

Kazimierą Vasiliauskienę ištrėmė į Kareliją. Likimas jai lėmė išlieti upelius ašarų, nes nugyveno gražų amželį. Mirė jau 1990 metais savo krašte, sulaukusi 95-erių...

Lietuvos Respublikos 1999 05 19 dekretu Nr. 451 Kazimiera Vasiliauskienė (po mirties) apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. Juo apdovanojami asmenys, pasižymėję didvyriška narsa ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę.

 

BRONISLAVA SLANINIENĖ

Bronislava (g. 1898 m.), arba tiesiog Bronė, Kairiškėse (Žiežmarių vlsč., Trakų apskr.) atsirado tuoj po Pirmojo pasaulinio karo suiručių. Ji buvo gimusi Lenkijoje, 18 km nuo Gardino. Ją, iš Lenkijos išvežtą į Vokietiją, į Lietuvą parsivadino Jokūbas Slanina ir apgyvendino pas motiną. Lietuviškai ji nemokėjo, tačiau išmokusi kalbėti tapo Lietuvos patriote, apie savo lenkiškąją prigimtį nekalbėjo, lenkiškai kalbėti vaikų nemokino. Ištekėjusi už Jokūbo brolio Petro, susilaukė 8 vaikų (du iš jų mirė kūdikystėje). Turėjo 3 ha žemės ir senus trobesius. Darbšti šeima sumanė statytis naują kiemą, tačiau nesuspėjo, nes atėjūnai rąstus pavertė malkomis.

Ant Lietuvos Nepriklausomybės aukuro Slaninos paaukojo penkis savo sūnus, tačiau nekaltino Dievo ar Likimo. Atvirkščiai – Motina, mirusi jau 1985 metais, nenustojo tikėjusi, kad auka nebuvo beprasmė, kad naujoji jos Tėvynė bus laisva. Pranas Slanina (1894–1954), Šaulių Žiežmarių kuopos savanoris, buvo žmonos bendramintis, tačiau daugiau jos klausė nei pats sprendė.

1945 m. sausio 19 dieną galvą paguldė pirmasis iš sūnų – Jonas-Berželis (g. 1919 m.). Jį Avinėlių k. apsupę nušovė stribai. Partizanai sugebėjo nuvežti kūną į Žydeikiškių k. (dabar – Kruonio sen., Kaišiadorių r.), pašarvojo pas Bolių Dainį, paskui slapta palaidojo neseniai supiltame svetimame kape. Jonas Slanina buvo kaimo kalvis, tvarkingas, paslaugus vyras.

1945 m. balandžio 11 dieną, prie Kazokų kaimo būriui pakliuvus į pasalą, žuvo antrasis Bronės sūnus Antanas-Erelis (g. 1923 m.). Jo kūną stribai numetė Kruonio miestelio aikštėje, paskui užkasė Gojaus šilelyje. Antanas turėjo labai gražų balsą, buvo išvaizdus vyras.

Pranas Slanina-Jokeris (g. 1918 m.), būrio vadas, 1947 metų sausio 17 dieną žuvo Eiginiškių k. Kūnas niekintas Žiežmariuose, užkastas žydų kapinių patvoryje. Buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, partizanų puskarininkis, būrio vadas. Atgimimo metu jo kūnas perlaidotas į Kaišiadorių kapines.

Aukštosios Panemunės stribai suėmė ir nepilnametį Aloyzą (g. 1933 m.), laikė Kauno saugume, žiauriai tardė, apie 1950 metus nukankino. Kūno šeimai neatidavė, užkasimo vieta nežinoma.

Už ryšius su partizanais Alfonsas Slanina (g. 1931 m.) 1949 m. liepos mėn. saugumo suimtas. Nuteistas 10 metus lagerio ir dar 5 metus tremties. Grįžo į Lietuvą, šiuo metu gyvena Šlienavoje (Kauno r.). Tardant buvo žiauriai mušamas, kankinamas, šiandien didžiuojasi, kad iškentė pažeminimus, kančias ir nieko neišdavė.

Bronius Slanina (g. 1920 m.) – Alytaus medžio apdirbimo mokyklos (technikumo) auklėtinis, stalius, karo metais tarnavo vokiečių kariuomenėje. 1944 m. vasarą su savo daliniu pro Kaišiadoris traukėsi į Vokietiją, susisiekė su tėvais, tačiau sugrįžo į ešeloną ir išvyko į Vakarus. Vokietijoje dingo be žinios, savieji nujautė, kad žuvo.

Bronei ir Petrui Slaninai po pokario suiručių iš aštuonių beliko namuose tik du mažamečiai vaikai: Aleksas (g. 1939 m.) ir Genė (g. 1937 m.).

*  *  *

Nors sakoma, kad kaimynas – brangesnis už brolį, deja, to negalėjo pasakyti Slaninos apie už kelio gyvenusius Kuznecovus. Dar 1941 m. birželio 26 dieną į Slaninų sodybą atėjo rusų kareiviai. Kaip tyčia Petras buvo su šaulio uniforma. Leitenantas pastatė vyrą prie sienos, tai pamačiusi žmona susmuko audimo staklėse. Pasmerktasis dar paprašė, kad leistų atsisveikinti su vaikais, kurie slėpėsi duobėje po rąstais. Lenda iš duobės vienas už kitą mažesni penki pipirai, sustoja prie tėvo į eilę. Tada karininkas neišlaiko. Paleidžia pasmerktąjį, užšoka ant arklio, o nujodamas dar pasako: „Plochoj tvoj sosed, izverg“  (Blogas tavo kaimynas, žvėris – rus.). To žvėries reikėjo saugotis, ypač tada, vienas Kuznecovo sūnus tapo stribu.

... 1944 m. liepos pabaigoje Kairiškių kaime susirinko dvi dešimtys į rusų kariuomenę šaukiamų vyrų ir tarėsi, kaip jiems pasielgti. Nutarė mobilizacijai paklusti. Tarp jų buvo ir Jonas, Antanas bei Pranas Slaninos. Joną išvežė tiesiai į frontą, o Praną ir Antaną – į Nemenčinę mokymams. Kai Jonas, pamatęs, kad siunčiamas į tikrą pražūtį, dezertyravo ir grįžo namo, Bronė Slaninienė nuvyko į Pabradę aplankyti vaikų ir įkalbėti juos bėgti. Po savaitės Kairiškių kaime jau slapstėsi trys broliai Slaninos. Pasidarė slėptuvę po krosnimi, bet be ventiliacijos, tad teko kraustytis į mišką. Greitai susitiko su pažįstamais partizanais M. Kuzinevičiumi-Serbentu, P. Čepulioniu-Sakalu, A. Lekavičiumi-Gulbinu bei A. Visocku-Jovaru.

Dar prieš vaikinų pabėgimą iš sovietinės kariuomenės apmokymų punkto iš Pabradės į Kairiškes atkeliavo keli trikampiai jų laiškai, kuriais tėvai prisidengdavo, aiškindami užsukantiems tikrinti kareiviams, kad jų vaikai sovietų kariuomenėje. Taip buvo iki Jono žūties...

Motina labai brangino skrynioje laikytus 8 metrus balintos drobės baltiniams. Parėjo kartą Antanas ir prasitarė, kad labai reikėtų maskuojančio drabužio, nes sniego fone sunku slapstytis. Nė žodžio netarusi Motina ištraukė drobę ir per porą valandų pasiuvo maskuojamą drabužį. Išėjęs laukan Bronius džiaugėsi, kad jau už 20 m apsiaustas neatpažįstamai susiliejo su aplinka. Tą kartą džiaugėsi abu...

Deja, palaidoję sūnų Joną, Slaninos susilaukė represijų. Konfiskavo jų sodybą, net medinius šaukštus susirinko, ir tėvams su keturiais vaikais teko eiti per gerus žmones. Alfonsas ir Aloyzas pradėjo piemenauti pas Matonius ir Pūrus, kiti ėjo iš trobos į trobą. Pūrų vaikai Petras ir Pranas slapstėsi, buvo Saulės būrio partizanai, bandė užsiregistruoti, tačiau suimti ir nuteisti 25 metams lagerio. Pranas lageryje žuvo, o Kazimieras palūžęs nusižudė.

Petras Slanina buvo šiaudinių stogų meistras, tai glaudėsi ten, kur dirbo: Darsūniškyje, Kalviuose, Kruonyje, Kampiškėse, Tursone. Tursone (Aukštosios Panemunės vlsč.) rado likusią be šeimininko sodybą – tik stogą ir sienas – ir čia apsigyveno. Laimei, krosnis dar nebuvo nugriauta. Motina ravėjo svetimus daržus, be to, pavyko šeimai nuslėpti karvę, kuri klajonėse po svetimus kampus labai padėjo. Bronę siejo draugystė su būrio vado Alfonso Aliukevičiaus-Saulės žmona Antanina, kuri viena augino dukreles Eleną ir Genovaitę, kitomis partizanų motinomis...

Vienas po kito žuvo Bronės Slaninienės vaikai, tačiau Motina nepalūžo. Ir jau 1947 metais, kai jaunėlis sūnus Alfonsas buvo stribų ieškomas, pasitarusi su tėvu liepė jam su draugais glaustis prie partizanų. Tie patraukė į Žiežmarių apylinkes. Čia susitiko su Romualdu Randžiu-Meška, kuris protingai patarė jaunuoliams likti rezerve, gyventi legalų gyvenimą, nes jis dar nepilnametis, karo prievolei neieškomas, be to, tėvai tris sūnus jau paaukojo... Į tėvų klausimą, kada būsime laisvi, kada ateis pagalba, Meška pasakė: „Kai tavo sūnus Alfonsas užaugs ir taps būrio vadu...“ Ir nuėjo neatsisukdamas. Meška tų metų liepos 1 dieną  vietinės moters saugumo informatorės Onos Kazakevičiūtės – agentės „Saulutės“ Juodiškių kaime (Rumšiškių vlsč.) buvo apnuodytas ir suimtas. 1957 metais žuvo lageryje.

Jau 2003 metais Alfonsas Slanina savo iniciatyva ir lėšomis Kairiškių kapinėse pastatė paminklą savo nežinia kur užkastiems broliams ir kitiems žuvusiems gimtinės partizanams. Jame įrašyta ir penkių partizanų Motinos Bronės Slaninienės pavardė. Kaip įrodymas, kad pokario kovose kovojo ne tik sūnūs, dukros, bet ir jų Motinos.

 

MAGDALENA POPIERIENĖ

Marijampolės Tauro partizanų muziejuje yra stendas, skirtas partizanų motinoms. Po jų nuotraukomis parašyta: Ona Lukšienė – trijų žuvusių partizanų motina, Aleksandra Paulauskienė – keturių žuvusių partizanų motina, Kazimiera Vasiliauskienė – šešių žuvusių partizanų motina, Pranskaitienė – keturių žuvusių partizanų motina, Magdalena Popierienė – penkių žuvusių partizanų motina.

...Gausi Popierų šeima – 9 broliai ir 3 seserys – gyveno netoli Marijampolės, Dambaukos kaime. Trobelė dengta šiaudais, plačiašakis gluosnis, toliau juodavo durpynas. Tėvelis vaikų užauginti nesuspėjo, tad Motinai vienai teko visi rūpesčiai. Julija Popieraitė-Savičienė savo atsiminimuose „Giesmė Motinai“ rašė: „Mūsų trobelė dengta šiaudais, šalia prigludusi obelis ir gluosnis tarsi saugojo mūsų namus. Durpynas, iš kurio atsklisdavo pempių balsai, vyturėlio giesmė ir balta motinos skarelė – tai šviesūs laimingų vaikystės dienų prisiminimai. Iki šiol nesuprantu, iš kur mama sėmėsi jėgų visus priglausti, pamokyti, aprengti. Ji anksti kėlėsi, vėlai gulė, bet visada buvo linksma, gerumu švietė jos akys. Kai mirtis pasiėmė mūsų tėvelį, jai vienai teko visi rūpesčiai. Gal todėl anksti pabalo plaukai, veidą išvagojo raukšlės...“ Pokaryje žuvo penki Magdalenos sūnūs: Andrius, Jonas, Antanas, Bronius ir Kazys.

1944 m. į rusų kariuomenę buvo paimtas Magdalenos vyriausias sūnūs Klemensas (g. 1926). Netrukus svetimųjų žemėse jis buvo sunkiai sužeistas ir šlubuodamas grįžo į namus.

Antrasis sūnus Andrius (g. 1927) tapo Tauro partizanų apygardos kovotoju Naktiniu. Sako, kad Motina žinojo, jog sūnus žus, tačiau pritarė jo pasirinkimui – ginti pavergtą tėvynę ir jos žmones nuo tautos pavergėjų, jų daromų skriaudų, žudynių, trėmimų, tyčiojimosi iš tautiečių; kovoti tol, kol jėgos leis, ir tiek, kiek Dievo bus skirta. Andriui teko bendrauti su legendiniu Lietuvos partizanu Juozu Lukša-Skrajūnu. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas Andrius Popiera-Naktinis žuvo 1946 m. rugsėjo mėn. 29 dieną, puolant Gižų MVD būstinę. Po kautynių partizanams pavyko A. Popieros ir kito kartu su juo žuvusio bendražygio kūnus paslėpti miške. Vėliau jie abu buvo palaidoti Šunskų kapinėse. Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje yra Andriaus Popieros iš miško rašytas laiškas seseriai.

1946 m. vasario 18 dieną partizanų Motiną Magdaleną Linionytę-Popierienę su trimis mažamečiais ištrėmė į Sibirą. Vyresnieji Popierų vaikai, kuriems pavyko pasislėpti nuo išvežimo, glaudėsi pas pažįstamus žmones. Sako, kad jos dukra Julija, tada Marijampolės gimnazijos gimnazistė, sužinojusi, kad veža žmones iš jos kaimo, atbėgo į Marijampolės stribyną ir čia, brezentu dengtame sunkvežimyje, pamatė savo mamą su dviem mažamečiais broliukais Petriuku ir Justinu bei sesute. Nežinojo šitie mažieji Lietuvos tremtiniai, į tremtį kaimynų suruošti ir rankelėse laikę krepšelius su maistu, kas jų laukia Sibire, kokia bus jų vaikystė. Vėliau, kai Julija gavo mamos laišką, kad mažųjų kojos ištinusios nuo bado, su vyriausia seserimi Viktorija ėjo per kaimo žmones ubagauti, prašė maisto, drabužių ir siuntė siuntinius į Sibirą mamai, kol pačios atsidūrė tremtyje. Lietuvoje likęs Kostukas anksti išėjo dirbti pas ūkininkus, o gavęs kokį rublį tuoj pat išsiųsdavo mamai.

1947 m. liepos 30 dieną Raišupio k., Sasnavos vlsč., apsupti Karčiauskų sodyboje žuvo šeši partizanai, tarp kurių buvo ir Jonas Popiera-Šalmas. Vakare šešių žuvusių partizanų kūnai buvo išniekinti Sasnavoje. 1948 m. gegužės 22 dieną areštavo ir ištrėmė į Sibirą Juliją ir Viktoriją Popieraites. Julijai tada buvo septyniolika. Ištrėmė jas į Šiaurės Uralą, Severouralsko rajoną. Čia Julija susipažino su politiniu kaliniu, Lietuvos partizanu Kazimieru Savičiumi-Uranu, Sakalu, Vorkutos sukilimo dalyviu, 1955 metais už jo ištekėjo. Į Lietuvą grįžo tik 1967-aisiais.

1948 metų kovą žuvo trečiasis M. Popierienės sūnus – partizanas Antanas Popiera-Žilvitis. Su juo žuvo Gintaras Kostas-Kižys, o trečiasis partizanas Budrys pasidavė gyvas. Vėliau jis tapo išdaviku. Abu žuvusiuosius stribai numetė KGB būstinės kieme. Motiną Sibire pasiekė žinia, kad žuvo jos trečiasis sūnus, o duktė Julija kalėjime. Viktoriją, kuri kiek galėdama rėmė motiną ir mažamečius broliukus bei sesutę Sibire, ištrėmė į Krasnojarską.

Areštavo ir Klemensą – partizanų ryšininką Jupiterį. Nuteistas, kalėjo Vorkutoje. Grįžo į Lietuvą, mirė 1980 metų kovą.

1952 01 31 Varnabūdės miško mūšyje su NKVD kareiviais žuvo Tauro apygardos „Geležinio vilko“ rinktinės kovotojai Bronius Popiera-Meška ir Kazys Popiera-Gegužis kartu su Tauro apygardos „Geležinio vilko“ rinktinės Dešinio tėvūnijos vadu K. Kurtiniu-Ąžuolu ir L. Vokietaičiu-Kariu. Visų jų kūnai gulėjo išniekinti Marijampolės turgavietėje.  Sunkiai sužeistas S. Jankauskas-Keleivis bandė nusižudyti, tačiau pateko į nelaisvę ir po ilgų tardymų bei kankinimų buvo nuteistas mirties bausme...

Magdalena Popierienė su vaikais Sibire išbuvo dešimt metų. Ji sunkiai dirbo, jaunėlis Petriukas elgetavo, o šiek tiek didesnis Justinas ganė kaimynų ožką. Vos atsirado galimybė, Julija su vyru Kazimieru iš Sibiro parsivežė motiną.

Mirė Magdalena jau Lietuvoje 1977 metais, nenustojusi liūdėti dėl sūnų Andriaus, Jono, Antano, Broniaus ir Kazio žūčių. Palaidota Marijampolės kapinėse. 2007 m. gegužės 9 dienos Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1K-952 partizanų Motina Magdalena Popierienė apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (po mirties).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija