2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Likimai

Žuvęs už Bažnyčią ir Lietuvą

Prisimenant vyskupo Vincento Borisevičiaus auką

Vyskupas Vincentas Borisevičius KGB kalėjime 1946 metais

Matydami senas nuotraukas, jose regėdami mums pažįstamus, mažai pažįstamus ar visai nepažįstamus veidus, sunkiai suvokiame, kad tie žmonės tikriausiai ėjo sunkius gyvenimo ir netgi kančių kelius, dažnai tai būna okupacijos laikais žuvusių patriotų, paprastų žmonių veidai. Tad žiūrėdami į nuotraukas iš prieškario nepriklausomybės laikų, matome ne tik mūsų istorijos, mūsų tautos žmonių, visų mūsų gyvenimus ir džiaugsmus, bet ir jų tragedijas, klystkelius ir suprantame okupacijų atneštas kančias. Prieš 70 Lietuvoje nebuvo nė vieno kaimo, nė vienos sodybos, nė vienos šeimos, nepatyrusios skausmo ir kančių – ar nukentėjo jis pats, ar kaimynas, ar artimas giminaitis, ar šeimos narys. Niūrų tik mirusiųjų vėlėms prisiminti skirtą lapkritį buvo sušaudyta daug mūsų garbingų, tėvynei ir jos žmonėms atsidavusių žmonių (aišku, mūsų patriotai šaudomi buvo ir kitais mėnesiais, ir kitais metais). Prieš 59 metus, 1957 metų lapkritį, buvo sušaudytas paskutinis partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, prieš 70 metų, 1946 m. lapkričio 18-ąją, buvo nužudyti kun. Pranas Gustaitis ir vyskupas Vincentas Borisevičius, o po kelių dienų, 1946 m. lapkričio 27-ąją, buvo sušaudyti patriotai Antanas Šilius bei Petras Brazauskas, įsiskverbę į okupacinio saugumo irštvą NKVD, tapę sovietinio saugumo (NKGB) karininkais, kad slapta padėtų pogrindžio aktyvistams ir persekiojamiems žmonėms. Kaip tik vyskupui V. Borisevičiui pagelbėjo A. Šilius, saugojo nuo enkavedistų pasalų, o paskiau ir likvidavo okupantams dirbusį čekistą Juozą Petkevičių, persekiojusį kunigus ir vysk. V. Borisevičių. 1946 metų pavasarį partizanai A. Šiliui pavedė įvykdyti mirties bausmės nuosprendį vienam svarbiausių Žemaitijos partizanų persekiotojų, MGB bylų sudarytojui, vedusiam apie 400 inteligentų bylų, vykdžiusiam operacijas prieš Telšių vyskupijos dvasininkus (ir pasiuntusiam į mirtį daug Lietuvos patriotų, tarp jų ir vyskupą V. Borisevičių vien už pagalbą maistu alkstantiems partizanams), MGB vyr. ltn. J. Petkevičiui. Pagaliau prieš 35 metus, 1981 metų lapkričio 24-osios vakarą, keistomis aplinkybėmis žuvo kunigas Bronius Laurinavičius Vilniuje, Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje, KGB suorganizuotoje eismo avarijoje. Lapkritis – ne tik mirusiųjų pagerbimas, net tik Vėlinių diena, bet ir daugumą mūsų žmonių ištikusių žūčių mėnuo. Nuolat prisiminkime juos...

Likimai

Uoliai ėjęs pašaukimo keliu

Kun. Bronius Laurinavičius

Prieš 35 metus, 1981 m. lapkričio 24-osios vakarą, žuvo tikinčiųjų teisių gynėjas kunigas Bronius Laurinavičius. Nuo 1972 metų aktyviai bendradarbiavęs su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1979 metais mirus kunigui Karoliui Garuckui, tapo Lietuvos Helsinkio grupės nariu. Sovietų valdžiai į Maskvą ir Vilnių kunigas siuntė pareiškimus apie Konstitucijos ir tikinčiųjų teisių pažeidimus, neteisėtą Lietuvos okupaciją, lietuvių tautos rusinimą, pavergtų sovietų tautų interesų nepaisymą. Nužudytas 1981 metų lapkričio 24 dieną Vilniuje, Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje KGB suorganizuotoje eismo avarijoje. Jo gyvenimo kelias liudija neblėstančią tikėjimo ir kovos už laisvę prasmę.

Gimęs 1913 metais Gervėčių parapijoje, katalikiškoje lietuvių žemdirbių šeimoje, įskiepijusioje meilę gimtajam žodžiui ir Lietuvai, Bronius Laurinavičius lankė lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklą ir Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją. Tarnaudamas lenkų kariuomenėje Lodzėje, suprato, kad nori būti kunigu. 1937 metais baigęs Vilniaus gimnaziją, įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, o 1944 m. birželio 4 d. buvo įšventintas į kunigus. Dvasininku tapti pasiryžo 1927 metais, kai Vilniaus krašto lietuviai patyrė persekiojimus: buvo uždarytos 64 lietuviškos mokyklos, susipratę Vilniaus krašto kunigai įkišti į Lukiškių kalėjimą, tarp jų Gervėčių dvasininkas Ambraziejus Jakavonis (vėliau nužudytas lenkų AK partizanų). 1944 metais paskiriamas vikaru Švenčionyse, 1945 metais – klebonu Ceikiniuose, 1948 metais – klebonu Kalesninkuose.

Kariuomenė kūrėsi prieš lapkričio 23-ąją

Kariai pirmūnai Rusijoje

Dabar kai kam iš mūsų jaunųjų gali susidaryti įspūdis, kad Lapkričio 23-ioji (1918) yra Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės užuomazgos diena. Tada Vilniuje išleistas pirmasis įsakymas Lietuvos kariuomenei buvo tiktai pastangų ir lietuvių karių, tarnavusių carinės Rusijos kariuomenėje, kraujo aukų rezultatas.

Mat 1917 metais Rusijoje kilus revoliucijai, įsigalėjusi Kerenskio valdžia buvusiems caro armijos kariams leido burtis į savus tautinius dalinius. Tada ir lietuviai sukruto telktis į batalionus: Vitebske, Smolenske, Rovne ir net Sibire, tikėdamiesi organizuotai grįžti tėvynėn. Tačiau valdžią pagrobę bolševikai apsižiūrėjo, kad su tokiais tautiniais daliniais jiems nepakeliui, pastaruosius likvidavo, išblaškė. Tad lietuviams kariams beliko jau tiktai atskirai, kaip kas išmanė, įvairiais keliais ir būdais grįžti tuo metu dar vokiečių okupuoton Lietuvon. Čia vėl jų tykojo okupantai, gaudė ir vežė (ypač karininkus) į belaisvių stovyklas Vokietijon.

Laisvė, ginklu įgyta, ginklu ir išsaugojama

Respublikos prezidento Antano Smetonos kalba, pasakyta Karo muziejuje per iškilmingą yčio Kryžiaus kavalierių posėdį 1938 m. lapkričio 23 d.

Amžina garbė kritusiems dėl Lietuvos laisvės Ievos Budzeikaitės (KAM) nuotrauka

Iškilmingai nusiteikę sutinkame savo tautos šventes. Ko iš jų laukiame? Laukiame, kad, atsiminę didžiuosius Tėvynės žygius, taptume tvirtesni. Taip ir šiandien ypatingai šiandien, kada visą pasaulį, taigi ir mūsų kraštą, kamuoja taikos netikrumas, švenčiame jau dvidešimtą mūsų atgijusios ginklo galios sukaktį. Tai didi šventė visai Lietuvai. Jos metu mūsų akimis darosi vėl regimi nepriklausomybės kovų veidai, mūsų atminčiai aiškiau prisistato praeities laimėjimai ir jų vertė mūsų tautai. Atkutę, atgaivinę savo dvasią, mes didžiuojamės geriausiais Tėvynės vaikais, ginklu jai skynusiais laisvės kelius, ir dėl to jiems seikėjame skoliną padėką, pagarbą ir meilę. Nežinomo Kareivio kapas yra virtęs mūsų šventove. Jį lankydami, ties juo sustodami, sutelkiame savo doriausius jausmus. Tai mūsų religinis nuolankumas tiems, kurie yra garbingai žuvę kovoje dėl šventos mūsų krašto bylos. Nežinomojo Kareivio kapas, mirties ženklu atžymėtas, yra gyvenimo versmė, gaivinanti mūsų jaunimą, kad būtų pasiruošęs didiems žygiams. Takai, kurie veda į tą kapą, bus visų kartų vaikščiojami.