„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2016 m. lapkričio 18 d., Nr. 2 (31)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Laisvė, ginklu įgyta, ginklu ir išsaugojama

Respublikos prezidento Antano Smetonos kalba, pasakyta Karo muziejuje per iškilmingą yčio Kryžiaus kavalierių posėdį 1938 m. lapkričio 23 d.

Amžina garbė kritusiems
dėl Lietuvos laisvės
Ievos Budzeikaitės (KAM) nuotrauka

Lietuvos karinių oro pajėgų
jūreiviai prie Laisvės paminklo Kaune
Zenono Šiaučiulio nuotrauka

Iškilmingai nusiteikę sutinkame savo tautos šventes. Ko iš jų laukiame? Laukiame, kad, atsiminę didžiuosius Tėvynės žygius, taptume tvirtesni. Taip ir šiandien ypatingai šiandien, kada visą pasaulį, taigi ir mūsų kraštą, kamuoja taikos netikrumas, švenčiame jau dvidešimtą mūsų atgijusios ginklo galios sukaktį. Tai didi šventė visai Lietuvai. Jos metu mūsų akimis darosi vėl regimi nepriklausomybės kovų veidai, mūsų atminčiai aiškiau prisistato praeities laimėjimai ir jų vertė mūsų tautai. Atkutę, atgaivinę savo dvasią, mes didžiuojamės geriausiais Tėvynės vaikais, ginklu jai skynusiais laisvės kelius, ir dėl to jiems seikėjame skoliną padėką, pagarbą ir meilę. Nežinomo Kareivio kapas yra virtęs mūsų šventove. Jį lankydami, ties juo sustodami, sutelkiame savo doriausius jausmus. Tai mūsų religinis nuolankumas tiems, kurie yra garbingai žuvę kovoje dėl šventos mūsų krašto bylos. Nežinomojo Kareivio kapas, mirties ženklu atžymėtas, yra gyvenimo versmė, gaivinanti mūsų jaunimą, kad būtų pasiruošęs didiems žygiams. Takai, kurie veda į tą kapą, bus visų kartų vaikščiojami.

Šiandien nepaprasta sukaktis: suėjo mūsų ginklo galiai dvidešimts metų. Kiek metų, tiek lapų jos istorijai. Penkta šimtmečio dalis tai labai daug, žemės rutulio gyvenimui sukaktis smarkiausiu greitumu. Šiandien ir metinė šventė Vyčio Kryžiaus ordino. Taigi sveikinant mūsų laisvės kovų dalyvius ir visą kariuomenę, man buvo ypatingai miela ir malonu pasveikinti pranašiųjų pranašiausius Vyčio Kryžiumi įžymėtus karius. Linkiu, kad jie ilgai gyventų mūsų Tėvynės garbei.

Bet kaip kiekviena tautos šventė, tai ir šioji, yra, kaip tas romėnų mįslingas dievaitis Janus, dvejopų akių: vienos žiūri ir mato, kas yra buvę, antros – kas bus ir kas turi būti. Žvelgdamos į praeitį, jos džiaugiasi, sužiurusios į ateitį, jos darosi rūsčios ir didžiai susirūpinusios. Kad lietuvis karys išvadavo mūsų Tėvynę, tai mus džiaugsmas ima; kad jam teks toliau budėti, tai mūsų prievolė, tai mūsų rūpestis. Ginklu laimėta laisvė, turi juk būti ir ginklu saugojama, kad nebūtų prarasta.

Ar neprimena tos mūsų pareigos ir šis rūmas, kur taip vaizdingai visa iš praeities kalba mūsų protui paskutinės saugumo priemonės kalba? Mes ją gerai suprantame. Bet nestinga ir tokių, kurie jos nesupranta. Kai stipriname kariuomenę, tai nugirstame balsų, mefistofeliškai mums kugždančių į ausį, jog veltui dirbame. Mažos tautos, kad ir ginkluotos, nestengiančios, girdi, atsispirti didžioms. Mažas prieš didį vis tiek netesėsiąs. Jam dargi esą pavojinga ginklas turėti. Juk milžinas nušaunąs žmogelį iš jo paties atimtu revolveriu. Jei taip, tai ar neverčiau esą tautos iždas vartoti visos jos kultūros reikalams.

Toks velniškas argumentas nebe naujiena. Juo buvo gundoma Lietuva, kai tik pasiskelbė nepriklausoma. Ji betgi nepaisė tų gundymų, ginklavosi, kiek galėjo kovėsi, ir laimėjo. Tačiau pigiam argumentui pigu ir atsikirsti. Didieji žmonės juk naudojasi ginklu savo gyvybei ginti, jei kitaip negali jos išsaugoti. Tą pat matome ir tautos santykyje su tauta. Kitaip ir negali būti.  Laisvė, ginklu įgyta, ginklu ir išsaugojama, esame anksčiau pasakę. Ši tiesa verčia mus materialiai ir moraliai stiprinti savo kariuomenę, kad ir mažą. Jos vaidmuo tautai dabar be galo svarbus, daug svarbesnis, nekaip senovėje kad būdavo. Kariuomenė ne vien Tėvynės sienų saugotoja, bet ir visuomenės auklėtoja. Kareivis, atlikęs karinę prievolę, grįžta namon šviesesnis, sąmoningesnis ir sutvarkytas žmogus. Per jį drausmė, susiklausymas ir kiti karinio auklėjimo dėsniai prigyja ir visuomenei.

Labai dažnai kalbama svetur ir pas mus Lietuvoje apie karinį tautos paruošimą. Kas jis yra? Ar tai nebus aprūpinimas ginklu kiekvieno piliečio, jauno ir seno? Visų išmokymas saugotis nuodingų dujų ir priešo sviedinių? Jei toks pasiruošimas ir būtų ligi galo įmanomas, tai vis dėlto nebūtų pakankamas. Kariškai paruošti tautą yra daug daugiau: yra ji auklėti ir išauklėti taip, kad būtų visuomet  vieninga, nepaardoma. Kad tokia išaugtų, jei reikia turėti sąmoningas politikos idealas, į kurį veda tam tikro ugdymo keliai, – idealas, susidarytas iš savo krašto medžiaginių ir dvasinių duomenų, o ne koks nepastovus, nuolat kintąs junginys, atsitiktinai sujauktas iš visokių politinių srovių, atūžiančių iš kitur. Nūdien radijo ir lėktuvo gadynė, kada viskas greitai ir ūmai vyksta visuotiniame pakrikime. Šiokiam ar tokiam pavojui pasitikti reikia būti pasiruošusiems, nelaukiant ligi kas netikėto įvyks. Neribota politinio auklėjimo laisvė nebetinka, kada reikia skubiai derinti prieštaringi visuomenės elementai. Kad tai tiesa, tai mes matome iš pavyzdžio kai kurių valstybių, per palaidą liberalizmą praradusių savo visuomenės vieningumą ir nustojusių turėto politinio svorio. Mažoms tautoms iš tokio liberalizmo yra dar daugiau pavojaus: jos per jį gali tapti stipresniųjų grobiu. Ribotos laisvės pamatais nustatyta auklėjimo tvarka, kur galėtų betgi augti laisva stipri žmogaus asmenybė, yra tikriausias kelias tautoms, dar nesutvirtėjusioms savitos kultūros.

Yra pažiūra, jog kariuomenė maža ko bendra teturinti su politika. Toji pažiūra ligi tam tikro laipsnio teisinga. Kariuomenė, kaip ir kitos valstybinių sričių įstaigos, pirmučiausiai privalo dirbti savo tiesioginį darbą, būtent kariškai auklėti ir mokyti jai pavestą tautos jaunimą. Kariuomenės vadovybė tačiau negali nejausti krašto politikos, negali būti jai abejinga, negali jąja nesidomėti, nes karo metu jai tenka ne tik vadovauti ginklo pajėgai, bet kartais ir visa tauta tvarkyti. Šiuo atžvilgiu prieškarinis paruošimas turi eiti į karinį auklėjimą. Gal nebus perdėta pasakius: kokia visuomenė, tokia ir kariuomenė. Vienos dorinis lygis atitinka antros tokį lygį. Jei taip, tai kariuomenė ir visuomenė turi būti auklėjamos tais pačiais dėsniais, tik kitaip, kitais metodais. Ir jom abiem turi šviesti tas pats politikos idealas – tautos laisvė.  O tai laisvei saugoti ir ginti yra ginklo pajėga, tautos kuriama, laikoma ir stiprinama.

Mūsų kariai, keliami karininkais, įteikiami kalaviją, pasižada be reikalo jo nevartoti. Tai simbolinis, bet svarbus mostas, kurs daug pasako. Ir tauta juk pavartoja ginklą tik tuomet, kada nebesti kitų priemonių išsaugoti savo garbei. Vadinasi, mūsų ginklo galia ne kitiems be reikalo pulti, o tik sau gintis. Tuo tarpu mes nežinome, nei kurie mūsų priešai, nei kuomet nei kieno karinėje talkoje, mūsų likimą lytinčioje, teks mums stoti. Žinoma betgi, jog tų, kurie beginkliai ir nepasiruošę, niekas nevertina ir ima juos nelaisviais ar vergais, tik ne talkininkais. Tokiems graso pavojus išnykti iš laisvųjų tarpo. O lietuviai yra atsikratę nelaisvės ir jon atkristi baidosi.

Šit kodėl mes turime stiprinti, kiek tik tautos lėšos neša, mūsų ginklo galią. To juk geidė ir mūsų kariai, aukoję savo gyvybę Tėvynei, to geidžia visi, kuriems jos laisvė brangi. Dvidešimtoji kariuomenės sukaktis, rimtai ir iškilmingai mūsų švenčiama, tegu sutvirtins mūsų tautos valią būti gyvai, sveikai, stipriai, neįveikiamai, taigi laisvai.

„Mūsų žinynas“,
1938, nr. 10/11.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija