Laikas ir žmonės

Laisvės kovų dalyvis, tęsiantis misiją Tas laisvės nevertas, kas negina jos

Kristupas Šidlauskas

Adomas Gedvilas atstatytame bunkeryje Dievo Krėslo miške

Vienintelis gyvas Žarėnų apylinkėse veikusios Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų ryšininkas Adomas Gedvilas Autoriaus nuotrauka

Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanai (stovi iš kairės): Edmundas Rekašius-Lakūnas, Raimondas Bijeika-Krukis, Levis-Braškė

Partizanas Povilas Bagdonas-Atlantas

Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinė. Pirmas iš dešinės – Raimondas Bijeika-Krukis, trečias – Levis-Braškė

Adomas Gedvilas 2011 metais po Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiaus įteikimo su prezidente Dalia Grybauskaite, sūnumi Rymantu ir jo žmona Silvija

85-erių klaipėdietis Adomas Gedvilas – vienintelis dar gyvas Žarėnų apylinkėse veikusios Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų ryšininkas, 2011 metais apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

Kaip ir tūkstančiai jo kartos lietuvių okupacijos metais patyrė dabar jau sunkiai įsivaizduojamo vargo, bado, nepriteklių. Ribinėse situacijose, jausdamas mirties alsavimą, ne kartą turėjo daryti žūtbūtinius pasirinkimus. Prieš porą metų tapęs našliu, Adomas dėkoja Dievui ir Švč. Mergelei Marijai (visuomet prie krūtinės nešiojęs Dievo Motinos „abrozdėlį“) už tai, kad išliko gyvas ir su gyvenimo bendražyge Janina nugyveno prasmingą gyvenimą, užaugino tris vaikus. Šio nediduko, kuklaus, besišypsančio žemaičio gyvenimo istorija – kilniaširdiškos meilės Tėvynei pavyzdys mums, kuriantiems šiandienos bei ateities Lietuvą.

Susipažinome 2015 metų balandį Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekoje, kai visuomenei buvo pristatyta Roberto Patamsio knyga „Paskutinis iš Žemaičių legiono štabo“ apie pernai į amžinybę iškeliavusį Adomo bičiulį, partizaną Steponą Grybauską. Praėjus daugiau nei metams, pagaliau aplankiau A. Gedvilą jo gražiame bute viename iš Mogiliovo gatvės daugiabučių. Guvus, besišypsantis žemaitis parodė bendražygių nuotraukas, noriai pasakojo apie savo, kaip partizanų ryšininko, veiklą ir nepamirštamus išgyvenimus.

Nors vertėsi sunkiai, partizanus rėmė visa gausi Gedvilų šeima (Adomas turėjo brolį ir tris seseris). Talkinti partizanams Adomas pradėjo sulaukęs vos 14 metų. 1944 metų rudenį jaunus vyrus prievarta pradėjus imti į sovietų armiją ir siųsti į frontą, dauguma Plungės valsčiaus Gaižupių kaimo, kuriame gyveno A. Gedvilas, apylinkės vyrų, kaimynų patraukė į mišką. Adomas rinko informaciją apie stribus, KGB veiklą ir jų planuojamas operacijas, nešiojo laiškus tarp partizanų grupių, platino partizanų spaudą ir spausdintus atsišaukimus, padėjo įrengti bunkerį, įspėdavo apie pavojų – pasirodžiusius čekistus ar stribų dalinius, naktimis vesdavo kovotojus nežinomais miškais, žiemą kartu su dvejais metais jaunesniu broliu Steponu užvažinėdavo partizanų paliktus pėdsakus slidėmis. Visa tai jaunuolis paprastai darė naktimis po ūkio darbų, savo miego ir poilsio sąskaita.

Žemo ūgio ir berniukiškos išvaizdos Adomas nesukeldavo įtarimo, todėl vykdant partizanų užduotis ir sutikus stribus ar čekistus pavykdavo juos apgauti, apsimetant piemenėliu ar šienpjoviu. Adomo tėvų – Onos ir Justino – namuose ne kartą priglausti ir slaugyti sergantys ar sužeisti partizanai. Adomo mama buvo žolininkė, todėl per porą savaičių pastatė ant kojų vos bepaeinantį, aštrių skausmų kamuojamą partizaną Zigmą Skripką-Kulkosvaidininką.

Porą mėnesių Gedvilų namuose buvo gydytas sunkiai sužeistas paskutinis Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas, prieškario Lietuvos kariuomenės leitenantas Povilas Bagdonas-Atlantas (1917–2002). Būtent jam bandydamas nupirkti vaistų ir tvarsliavos Plungės vaistinėje, A. Gedvilas per plauką vos nepakliuvo čekistams į nagus. Uolus vaistininkas su komjaunuolio ženkliuku atlape, sukrovęs vaistus ant prekystalio, nuėjo prie telefono. Adomas nugirdo, kad „raportuojama“ apie jaunuolį, perkantį įtartinai daug vaistų. Teko sprukti iš vaistinės be vaistų, pakeisti išvaizdą, nes už kelių akimirkų prie vaistinės prisistatė saugumietis.

Adomo mama gamindavo maistą partizanams, kartais – iš jų pačių atsineštų produktų, o Adomas pristatydavo į bunkerius. Gedvilų namuose ne kartą lankėsi Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadovybė, tarp jų majoras Jonas Semaška-Liepa (1907–1947), Adomo kaimynas Raimondas Bijeika-Krukis (1925–1949). A. Gedvilas sakė, kad kovotojai buvo tvarkingi, tikintys vyrai, mėgdavo dainuoti partizanų dainas. Ne visą tiesą apie sūnaus pagalbą partizanams žinojo ir Adomo tėvas. Ryšininkas prisimena tėvo žodžius, kad būtų gerokai gavęs „į kailį“, jei tuomet tėvas būtų žinojęs visą tiesą apie Adomo žygius, į mirties ar tremties pavojų statančius visą šeimą.

Partizano priesaiką Adomas davė vieną 1948 metų gegužės naktį Paulausko miške, kur buvo susirinkę apie 200 Žarėnų, Plungės, Rietavo rinktinių partizanų. Adomo ir jo geriausio draugo Levio, metais vyresnio gimnazisto iš Žarėnų, priesaiką priėmė legendinis Žemaičių partizanų apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis (g. 1911 metais), vienas iš ilgiausiai išsilaikiusių apygardų vadų visoje Lietuvoje, po išdavystės žuvęs 1953 metų rugpjūtį. Vadas jaunuoliui paliko neišdildomą įspūdį – linksmas, iškalbus, turintis gerą humoro jausmą. Tai jis po priesaikos davė Adomui pravardę Adzis, žemaitišką jo vardo trumpinį. Adzis pabrėžia, kad priesaika jam suteikė ryžto ir drąsos, labai sustiprino kovos dvasią.

Adomas pamena, kaip iš savo namų, buvusių už 9 km iki kautynių vietos, girdėjo aidinčius šūvius Dievo Krėslo miške (Telšių r.). Įsimintinos kautynės įvyko 1949 m. gegužės 21 d., nuo 9 iki 19 valandos. Dievo Krėslo mūšyje, kuriame MVD kariuomenė be lengvųjų ginklų panaudojo ir minosvaidžius, buvo atvaryti net šarvuočiai. Žuvo septyni Žarėnų būrio partizanai, o keturi sužeisti, iš jų trys sunkiai, pateko čekistams į nagus. Kelios dienos iki šių kautynių pas Adomą iš šio miško atėjo Lakūno būrio vadas Edmundas Rekašius-Lakūnas (1922–1949) ir jo pusbrolis Steponas Rekašius-Darius (1926–1950). Pusbroliai žadėjo Adomą nuvesti į Dievo Krėslo mišką ir parodyti bunkerių vietas. Jiems išėjus tą pačią naktį apsilankė rietaviškiai partizanai, vadovaujami Kazimiero Juozaičio-Meteoro (1903–1947) su slaptais dokumentais, kuriuos Adomas turėjo perduoti Rekašiams ir kitiems toje apylinkėje veikusiems partizanams. Laimingo atsitiktinumo dėka Adomas neiškeliavo į Dievo Krėslo mišką ir išvengė mirties. Per Dievo Krėslo kautynes iš apsupties prasiveržti ir į saugesnes vietas pasitraukti pavyko tik pusbroliams Rekašiams. Po kautynių kitą rytą Rekašiai apsilankė Gedvilų namuose, papasakojo, kas atsitiko, persirengė ir iškeliavo.

Įamžinti rezistencijos istorijos faktus, puoselėti Laisvės kovos atminimą Adomas laiko savo misija, kurią gavo asmeniškai iš paskutinio Šatrijos rinktinės vado Povilo Bagdono-Atlanto (1917–2002). 1952 metų pavasarį Adomas gavo šaukimą tarnauti okupantų armijoje. Pasirinkimas buvo paklusti ir eiti tarnauti į okupantų armiją arba prisijungti prie partizanų. Po bendro pasitarimo su namiškiais ir partizanais vis dėlto nuspręsta paklausyti vado patarimo išeiti į sovietinę armiją ir taip apsaugoti nuo mirties save, o nuo represijų – šeimos narius. P. Bagdonas tuomet pasakė, kad tokiu būdu gal bus kam prisiminti ir papasakoti kitiems apie partizanus ir jų likimus. Surengtas jaudinantis atsisveikinimo ir išleistuvių vakaras. Išlydint šešerius metus partizanams padėjusį Adzį labiausiai išgyveno pats tiesioginis jo vadas Povilas Bagdonas-Atlantas.

1952–1955 metais Adzis atliko pusketvirtų metų vergiško darbo tarnybą sovietinėje kariuomenėje, raketinių bazių statybos batalionuose. Atitarnavęs grįžo į gimtuosius kraštus, bet tose apylinkėse partizanų jau nebebuvo. Adomas 1956 metais sukūrė šeimą su Johana (Janina) Bražinskaite. Žmonos tėvas Andrius Bražinskas 1947 metais buvo kalinamas bei sušaudytas Vilniaus MGB kalėjime, kartu su šimtais sovietų teroro aukų užkastas Tuskulėnų dvaro parke, o jos mama su seserimis bei broliu buvo apdovanoti „motyvaciniu kelialapiu“ į Sibirą.

Gedvilai išaugino dukras Adelę ir Birutę, sūnų Rymantą. Abu dirbo Žlibinų kolūkyje. A. Gedvilas buvo daugybę kartų agituojamas ir spaudžiamas stoti į komunistų partiją. Pavyko atsilaikyti. Nematydami perspektyvos kaime, 1982 metais sutuoktiniai nutarė keltis į Klaipėdą. Adomas dirbo Klaipėdos baldų fabrike, vėliau 17 metų Prekybos uoste kranininku. Laisvalaikiu Adomas mėgo medžio drožybą, medžio tekinimo staklėmis padarydavo virtuvei reikalingų ar šiaip gražių dirbinių. Šiuo metu rankos jau nebeklauso ir įranga atiduota sūnui.

Iškovojus nepriklausomybę, Adomas susitiko su bendravo su keliais buvusiais partizanais, net ir su šviesaus atminimo P. Bagdonu-Atlantu. Jis čekistams pakliuvo pas išdaviką pavaišintas sriuba su nuodais ar stipriais migdomaisiais, patyrė žvėriškus KGB tardymus ir 20 metų iškentėjo Sibiro lageriuose. 1999 metais Adomas atsitiktinai išgirdo per radiją kalbantį Povilą Bagdoną, užsirašė jo padiktuotą telefoną. Susisiekęs su juo, jau kitą dieną aplankė jį Telšiuose. Taip jaunystės bičiulių draugystė atsinaujino ir tęsėsi iki pat P. Bagdono mirties 2002 metais.

Adomas liko ištikimas duotai priesaikai ir savo misijai. Rūpinosi žuvusių partizanų atminimo įamžinimu, jų kovų istorijos išsaugojimu ateinančioms kartoms ir apgailestauja, kad nepasisekė išsaugoti jo užrašytų partizanų sukurtų ir dainuotų dainų, nuotraukų, kurias prieš išvykstant į sovietų armiją buvo užkasęs stiklainyje miške. Slėptuvę kartu su grįžusiu iš tremties P. Bagdonu pavyko surasti, tačiau dėl drėgmės ir laiko nuotraukos buvo nepataisomai sugadintos.

Autentiškoje vietose A. Gedvilas atrado ir su bičiuliais atkūrė bunkerį Dievo Krėslo miške, kartu su bendražygiais partizanų žūties vietose pastatė 18 kryžių ir paminklų. 2016 metų vasarą savo draugams broliams Romualdui ir Alfredui Jonušams padėjo pagaliau atrasti beveik dešimtį metų ieškotą Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės dokumentų archyvą.

Iki šiol A. Gedvilas aktyviai dalyvauja Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Žemaičių partizanų apygardos, Šaulių sąjungos veikloje, įvairiuose renginiuose ir minėjimuose. Apie tai liudija svetainėje ant sekcijos gražiai išrikiuoti įvairūs garbės ir padėkos raštai.

Plačiau aprašyti Adomo atsiminimai „Gyvenimas visko atseikėjo“ išleisti 45-ajame „Laisvės kovų archyve“. Šį darbą atliko Adomo bendraamžis, Kazachstano lagerių tremtinys, klaipėdietis Stasys Algimantas Būdas. Įdomūs ir istoriškai vertingi yra ir paties S. A. Būdo asmeniniai prisiminimai, kurie vis dar laukia leidybos.

Besidomintys savo šalies istorija turi dabar jau retą galimybę iš paties Laisvės kovų dalyvio išgirsti autentiškus faktus apie herojišką lietuvių tautos karą tuo metu, kai daugeliui kitų Europos šalių jis jau buvo baigtas. Adomas noriai pasakoja apie žiaurią kovą, kurioje buvo įrodyta, kad maža tauta gali būti labai stipri ir nepalaužiama, apie pasipriešinimą okupacijai. Juk jis įvairiomis formomis tęsėsi visą sovietmetį ir baigėsi tik 1990-aisiais, kada buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.

Pateikiame Lietuvos partizanų priesaikos tekstą, kurį 1948 metais kartojo ir Adomas Gedvilas:

Lietuvos partizanų priesaika:

Aš, ……….., prisiekiu Visagalinčio Dievo akivaizdoje vardan kritusių brolių ir sesių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę uoliai dirbti Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą, nesigailėdamas nei jėgų, nei gyvybės, griežtai pildyti vadovybės įsakymus, didžiausioje paslaptyje laikyti veikimą, nesidėti su priešu ir viską pranešti savo viršininkams.

Man yra žinoma, kad už šios priesaikos sulaužymą būsiu nubaustas mirties bausme. Tai, ką pasižadu, tegu Dievas išlaikyti man padeda.

© 2017 „XXI amžius“