Žvilgsniai

Melo ir tiesos sankirtoje

Viekšnių vidurinės mokyklos
tikybos mokytojas, Mažeikių
rajono savivaldybės tarybos
narys Paulius Auryla

Neretai akivaizdžiausias melas ciniškai pateikiamas kaip tiesa, ir žmonės nesipiktina - ploja. Politikai stengiasi žmonėms įrodyti, kad valdžios institucijose niekas negali išlikti švarus. Tiesiog visi gyvename mažiau ar daugiau rankas ir sąžinę susitepę, visi meluojame vardan to stebuklingo kompromiso, visuose stalčiuose prigrūsta kompromatų apie oponentus. Kompromisai ir kompromatai... Tarsi kokie čekiai, nučiupinėtas daiktas. Ir esą kam reikia įrodinėti tiesą kaip metafizinę realybę. Tokiais viešais pavyzdžiais dabar ugdoma jaunoji mūsų karta, toji, kuri dar sėdi mokyklų suoluose.

Profesorius Vytautas Landsbergis teigia, kad reiškiniai „tiesa“ ir „melas“ negali vienas kito pakeisti ar būti priklausomi nuo vertintojų požiūrio, tuo tarpu kitam profesoriui P.Gyliui viskas regisi paprasčiau: tiesa priklauso nuo ją sakančiojo įsitikinimų. Vadinasi, kas kaip ją įrodinėja, tas ir teisus, arba kieno žodis svaresnis, to ir tiesa (Lietuvos televizijos „Spaudos klubas“, sausio 28 d.).

O jauni žmonės stebi suaugusiųjų elgesį. Ir turbūt sunerimę stebisi, kas jų valstybėje vyksta, ką čia tie suaugusieji išdarinėja... Ir bene pirmą kartą nepriklausomybės laikais jaunimas pradeda nepritarti daugelio tėvų požiūriui į politinius šalies procesus.

Kodėl taip atsitiko, o gal tai kartų konfliktas? - klausiu Viekšnių vidurinės mokyklos tikybos mokytoją, Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narį Paulių Aurylą. Jo nuomonė tokia:

Apskritai sunku vertinti šiandienos painius ir jau benusibostančius įvykius, kuriuose jaunimas gina savo, o vidutinio ir senyvo amžiaus žmonės – savo Lietuvą. Tikrai nenoriu neargumentuotai teigti, kad visas jaunimas tapo dabar sąmoningas ir tautiškai aktyvus. Bet užteko jaunimui aktyviau pasirodyti, ir jis buvo apšauktas narkomanais, pienburniais, istorijos nemokšomis ar parsidavėliais. Tokį moralinį smurtą matėme per televiziją, jo netrūko ir Mažeikiuose per Prezidento vizitą. Galiausiai pamatėme, kad net jėga tampa labai rimtu argumentu prieš kitaip mąstantį žmogų ir demokratiją. Tikrai būčiau linkęs šių jaunuolių būrelių drąsą laikyti mažomis Sausio 13-osios pergalėmis dėl žodžio ir minties laisvės.

Tokie dalykai nutiko krašte, kuris daugumai tautų prieš keturiolika metų atrodė vienybės ir dvasios stiprybės pavyzdys.

Tauta, iškovojusi laisvę, turi išmokti atpažinti ir priimti tiesą (okupuotai tautai visos tiesos juk primetamos!), ir tai turi tapti besąlygiška vertybė.

Ką mes girdime ir ką patys matome šiandien Lietuvoje? Teisininkai gina nusikaltėlius, žemėtvarkininkai tapo žemgrobiais, politikai iš viso nežino, kas yra tiesa. Liūdniausia - taip daro mūsų autoritetai: tėvai, valdžios žmonės. Visi tuštybės pilni. Nesvarbu žmonėms dabar, kas sakoma, svarbu - kas sako! Šventasis Raštas moko: „vėjus sėjam, audras pjaunam“.

Neseniai Mažeikiuose lankėsi Viktoras Uspaskich. Jis (netikėtai turbūt susirinkusiems žmonėms, bet gana aiškiai) pasakė, kad Prezidentas yra kaltas dėl visų neramumų Lietuvoje. Galėjo musytė skristi po šių žodžių, tarsi visi būtų netekę amo - taip žmonės prarijo karčią tiesą... O kiek būtų buvę švilpimo ir triukšmo, jei kas kitas būtų ištaręs Paksą smerkiančius žodžius.

Beje, tą vakarą jaunimui buvo duotas daug žiauresnis gyvenimo faktas (ar, neduok Dieve, pavyzdys): garbaus amžiaus moterėlė ašarodama prašė Uspaskich „padaryti viską, kad mes vėl būtume priimti į Rusijos“, tiksliau - sovietų globą. Kas gali dar labiau priblokšti, pažeminti negu vaizdas paniekintos ir pavargusios tokios močiutės asmeny visos tautos? Kas baisiau už vergą, bučiuojantį savo grandines?!

Žmogus be laisvos dvasios yra, deja, tiktai vargšas nelaimingas padaras...

Nelinksmos išvados. Sausio 22 dienos žurnale „Veidas“ pateikiami apklausos duomenys apie dvasingumo svarbą žmogui (10 metų raida). Net 37,8 proc. žmonių teigia, kad jiems svarbesnės materialinės vertybės, vos 8,1 proc. deklaruoja dvasines vertybes. Tėvas Stanislovas pastebi, kad „sveiko žmogaus reakcija yra nesidžiaugti neteisybe, o džiaugtis tiesa“.

Šiandien aiškiai matyti, kad lietuviai labai sunkiai serga, ir tai yra priklausomybės liga. Mes tampame vis labiau priklausomi nuo turto, pinigų, melo, šmeižto, niekinimo ir netiesos. Dabarties žmogus yra suklaidintas, suskilęs žmogus. Jam nesuvokiama, kodėl laisvė be tiesos negali gyvuoti, kad laisvė be tiesos virsta net prakeiksmu, kančia.

Tu dirbi su jaunais žmonėmis, kasdien su jais bendrauji. Ir nenuleidi rankų, nors šiandien liūdnai kalbi.

Negalima leisti pripažinti netiesos pergalės. Lietuva įveiks melo krizę. Prezidento skandalas liks kaip savotiškas atgyjančio patriotizmo ir kovos dėl tiesos pergalės gyvenimo pamokų ciklas jaunimui. Per tą nelaimę jauni žmonės išmoks skirti gražiai supakuotą melą ir skaudžią atvirą tiesą, ims vertinti dalykus, apie kuriuos anksčiau gal rimčiau ir nesusimąstydavo. Reikia tikėtis, kad mūsų laisvame krašte daugės sąmoningesnių žmonių, ir bus visiems mums mieliau čia gyventi ir kurti.

Ačiū už pareikštas mintis.

Kalbėjosi Irena RUGINIENĖ

Mažeikiai