Žvilgsniai

VELYKOS PER PATĮ
GYVENIMO PAVASARĮ

Viekšnių vidurinės mokyklos ateitininkai
ir jų vadovas. Iš kairės: tikybos mokytojas
Paulius Auryla, moksleiviai Jacinta
Staskevičiūtė, Vincentas Lizdenis
ir Nerijus Vitkauskas
Kristinos Galdikaitės nuotrauka

Pokalbyje apie Velykas dalyvauja Mažeikių rajono Viekšnių vidurinės mokyklos ateitininkai: Viekšnių vidurinės mokyklos dešimtokė Jacinta Staskevičiūtė, vienuoliktokas Nerijus Vitkauskas, devintokas Vincentas Lizdenis, vienuoliktokas ir jų vadovas tikybos mokytojas Paulius Auryla.

Kas jums apskritai yra šventė?

Jacinta: Šventė - tai pirmiausia gera nuotaika. Kai atsipalaiduoji nuo sunkių arba blogų minčių, kai kitam padarai šventę. Šventei visai nebūtinos didelės išlaidos, nes nuotaikos už jokius pinigus nenusipirksi.

Vincentas: Džiaugsmingas dalykas. Smagu švęsti su artimais draugais, su šeima.

Paulius: Šventę turi pajusti visa bendruomenė. Man labai svarbu natūralus tautinių švenčių ir šeimos švenčių suderinamumas.

Nerijus: Šv.Velykos yra ne tik religinė arba šeimos šventė, tai visos tautos šventė, nes tauta prieš Velykas daugiausia apsivalo — eina išpažinties beveik visi katalikiškų kraštų žmonės, visi bent kartą per metus. Per Velykas ateina į bažnyčią. Tai visuotinis žmonių apsišvarinimas moraline prasme. Ir mūsų tauta tarsi atgimsta iš naujo.

Papasakokite, kaip jūs suvokiate Gavėnią.

Jacinta: Visuomet susigalvoju, ko nedarysiu per tą laiką, kokių malonumų atsisakysiu. Šiais metais nežiūriu televizoriaus ir nevalgau saldainių. Užtat kiek knygų perskaičiau!

Vincentas: Kuo geriau dvasiškai pasirengti, tuo geresnė šventė bus. O buityje stengiamės visur apsivalyti, juk laukiame daug svečių.

Jacinta: Ypač svarbu saugotis barnių, nes visi Didžiąją savaitę labai daug dirba, pluša, skuba ir būna irzlūs, pavargę. Jei Velykų rytą susipyksi, kokia tada visa šventė...

Nerijus: Aš per Gavėnią linkęs atsisakyti tų linksmybių, kurios lydi kasdienybėje. Kiekvieną penktadienį, kada einame Kryžiaus kelius, pajuntu, kaip Kristus turėjo dėl mūsų kentėti, kad atpirktų visų nuodėmes. Išpažintis po tokių apmąstymų būna tikra.

Kaip šiemet sutikote Velykų šventes? Kokių dovanų tikėjotės arba patys parengėte?

Jacinta: Aš slapčia mokausi daryti balandėlius. Anksti anksti atsikėliau, kad Velykų rytą tėvams padaryčiau staigmeną. Beje, mūsų šeimoje balandėliai — būtina Velykų tradicija.

Vincentas: Mūsų šeimoje dovanų nebūna, darna ir meilė yra dovana. Beje, per Velykas tėvo (jis yra vargonininkas) mes nematome. Patys irgi būname labai užsiėmę: rengėme ateitininkų sceninį pasirodymą ir mūsų pačių organizacijos šventę. Ir namuose buvo iškilmės, susirinko daug giminių.

Nerijus: Aš gyvenu pas krikštamotę: čia jau tokie papročiai, kad reikia pagaminti daug šv.Velykų patiekalų, man teko daug padėti. Aišku, visi margučius ridenome.

O kaip dovanos?

Paulius: Man dovana yra būti kartu su šeima. Per pačias Velykas turiu daug pareigų bažnyčioje, ir ne vienoje, juk kelias parapijas aptarnaujame. Vyskupas ragino kuo daugiau jaunimo apeigose dalyvauti, budėti prie Kristaus kapo. Kaip būna smagu, kai daug žmonių meldžiasi tą naktį tyloj, ramybėj. Kaip iškilminga!

Jaunas žmogus — ką jis tą naktį galvoja? Velykų iškilmės kupinos egzistencinio turinio, ar jums tai ne per rimta?

Paulius: Pirmiausia bendras tikslas vienija. Džiaugsmo išgyvenimas. O džiaugsmas, pabrėžiu, — dalykas rimtas. Džiaugsmas nėra tik lėbavimas, kaip dažnai mūsų visuomenei bandoma įteigti. Gavėnia irgi gali būti sielos džiaugsmas. Tylos suvokimas, savęs brandinimas — kaip reikalinga jaunam žmogui tokia dovana.

Vincentas: Bažnyčioje būnu dažnai, nuo pat vaikystės ten einu, galima sakyti, nuolat būnu. O tik neseniai išgirdau savyje tai, ką nuolat sako kunigas. Jis mums kasdien sako: „brangieji“, sako: „broliai“. Kur dar taip gerbiami yra žmonės kaip bažnyčioje? Mes visi čia esame labai mylimi. Tokios mintys man kilo visai neseniai ir sužadino begalinį džiaugsmą. Apskritai ir aš gyvenime norėčiau dirbti tokį darbą, kuriame galėčiau aukotis. Meilė yra didžiausia dovana, o meilę aš sieju su auka.

Jacinta: Man pavyko suteikti liūdinčiam žmogui džiaugsmą. Pats tuomet jautiesi tarsi apdovanotas — labai gerai, pakiliai.

Nerijus: Būdami Akademijos stovykloje, lankėmės senelių globos namuose. Nusivežėme ir dovanėlių. Iš pradžių seneliai buvo šiek tiek nustebę, tačiau mes pradėjome giedoti, ir paskui visai lengvai sekėsi bendrauti: kalbėjomės tarsi seni pažįstami, tarsi kokie draugai. Jie buvo laimingi, o ir mes buvome laimingi, supratę, kiek daug galima patirti džiaugsmo iš žmonių bendravimo.

Jūs sau griežti ir reiklūs. Ar nekyla prieštaravimų, matant, kaip kiti lengvai gyvena?

Jacinta: Kai pats taip pasielgi, būna labai negera.

Nerijus: Esi pripratęs prie taisyklių, sunku jas laužyti.

Vincentas: Jie gal daugiau blizgesio ar turto turi, bet jiems trūksta meilės. Jie neturi dvasinės ramybės, todėl taip blaškosi.

Lietuva tikrai neprapuls, jei per 14 metų sugebėjo užauginti tokius šaunius jaunus žmonės.

Paulius: Suaugusieji tą jaunųjų idealizmą stačiai rauna su šaknim, atima bet kokią viltį, idėją, mintį, išplėšia ir dargi aptapšnoja.

Tai jūs palinkėkit sau ir visiems Velykų proga, kad niekas netemdytų ateities svajonių!

Vincentas: Žmonės, nebūkit abejingi, nelįskit po lapais, nebijokit išeiti į lietų!

Nerijus: Būkite visados linksmi kaip per Velykas, suraskite džiaugsmo ramybėje!

Paulius: Velykų proga noriu palinkėti, kad Dievas duotų žmonėms didesnį atsakomybės jausmą. Caras, šimtmečiais trukusios rusų okupacijos atnešė į mūsų kraštą svetimus žalingus papročius ir alkoholio siaubą. M.Valančius jau buvo girtavimą smarkiai apnaikinęs, tačiau dabar Lietuvoje nėra tokių asmenybių. Mes nuolat kryžiuojame Kristų savo niekingais poelgiais ir mintimis.

Jacinta: Kad būtume visi linksmi ir nuoširdūs — to linkiu. Tegu ne tik jauni žmonės, bet ir mūsų tėvai bei seneliai puoselėja svajonę. Pakilkime mintimis virš žemės, žvelkime į dangų!

Kalbėjosi Irena RUGINIENĖ

Viekšniai, Mažeikių rajonas