Žvilgsniai

Jiems reikalinga pagalba

Julė KILČIAUSKIENĖ

Prieš kelias dienas sapnavau, kad kopiu į aukštą kalną. Kalnas visas apledėjęs, slidus, tačiau aš po truputį kopiu aukštyn. Kopiu, įsikibdamas į turėklą, kuris atitrūkęs, bet vargais negalais įkopiu. Pagaliau pamatau apledėjusius laiptus ir pasiekiu kalvos viršūnę. Šį vakarą begalinė ramybė gaubia mūsų miestelį. Bet kokia trapi ta ramybė – kaip kopimas į kalną. Gali pasiekti tikslą, bet labai greitai gali nusiristi atgal.

(Kun. Edmundas Rinkevičius. Kunigo metai. 2003)

Ak, tas kopimas aukštyn, į gyvenimo kalną... Koks jis slidus ir permainingas. Niekas nenorėtų staiga atsidurti tarpeklyje ar šulinyje, iš kurio patys vieni jau neišlips. O jeigu ten, viršuje, nebus ištiestos rankos, nebus kas padeda išsiropšti? Tada gyvenimas ir pasiliks apačioje... ir gyvenimo greitai visai neliks.

Tos bedugnės – depresija, alkoholizmas, narkomanija.

Štai senyva moteris sielojasi dėl dukters narkomanės. Visas motinos skausmas, visi rūpesčiai dėl jos dukters, kad ji negali be globos gyventi - yra sunki ligonė, be to, negali gyventi be narkotikų. Žentas toks pat buvo – jau kadais per kvaišalus kapuos... O Lolitos visos venos subadytos, kairė koja jau virš kelio žaizdom nulipusi, vos paeina. Motinai gerokai per septyniasdešimt, bet ji tempia namų rūpintojėlės naštą, nes dar reikia rūpintis vaikaičiu, vaikinui jau per dvidešimt, tačiau darbo neieško, ant močiutės sprando sėdi, vis iš tos pačios vienos pensijos... Dukra seniausiai nedirba, turi II grupės invalidumą, jai tų pinigėlių maža, tad senoji iš pensijos perka vaistus, maistą. O kai pas motiną neužsuka, nors pinigų neturi, – Lolita vagia. Ji vagia, kaip ir kiti narkomanai. Dabar dukrai labai blogai – greitąja išvežė į ligoninę. Gydytojas paklausė, ar senoji turi daugiau vaikų. Ne, ji daugiau vaikų neturinti, tačiau prašo Dievą pagalbos, kad greičiau baigtųsi dukters kančios. Lolita labai kenčia, tačiau dar labiau kenčia motina, matydama savo vienturtėlę gyvą pūvančią. Vaikystėje jai nieko negailėjo, buvo Lolita sportininkė, pasaulį išmaišė. Netrūko nei grožio, nei gabumų. Iš paikumo įniko, pasipuikuoti norėdama prieš drauges, girdi, kas čia tokio – įdomu... O paskui vis gilyn... Jai dabar keturiasdešimt metų, nuo dvidešimties pradėjo... Ir niekaip negalėjo niekas perkalbėti, negalėjo sulaikyti. Motina nieko gero nebesitiki dabar – tik prašo Dievą palengvinti abiem skausmą.

Toks vienas pavyzdys, rodantis, kokia baisi yra ta bedugnė. Kaip atsargiai reikia lipti į savo gyvenimo kalną.

Deja, kad tai yra sunki liga, reikalaujanti kur kas didesnio visuomenės, mokyklos, o svarbiausia, šeimos dėmesio, dar ir dabar nesuvokiame. Nesuvokiame, nes nepakankamai tuo rūpinamės. Kada buvo sprendžiamas klausimas, ar reikia tikrinti moksleivių kuprines (ar kišenes), pasigirdo pasipiktinusiųjų balsai – girdi, tai vos ne nusikaltimas, peržengiantis visus paauglio neliečiamumo kriterijus. Netgi to moksleivio tėvų atžvilgiu tai didžiai neetiška. (Tačiau apie dažną Lietuvos miesto mokyklą slankioja svaigalų prekeiviai. Ir paaugliai kartais budresnių mokytojų nuvaikomi nuo jų mašinų. Tik tuo viskas ir baigiasi... ) Ko gi bijoti šiek tiek pasiaukoti dėl bendro labo? Jei tu nerūkai ar nesibadai kvaišalais, tai ir gėdos nepatirsi... nebūsi pažemintas. Tačiau jei jau esi iš „tų“ rato, – stop! – turi atsisakyti, ar būsi kontroliuojamas.

Bet kažkodėl į tai pas mus žiūrima labai pro pirštus, kaltinami tik patys narkomanai. Jie jau tampa raupsuotaisiais – atstumtaisiais. Atstumtieji, nes gėda su tokiais bendrauti, pripažinti juos esant kieno nors broliais ar seserimis, vaikais...

Kad ir kaip stengtumės nuo jų atsiskirti, užsimūryti aukščiausiomis sienomis, šie kančios broliai yra mūsų tautos, gal net giminės ar šeimos dalis. Vadinasi, ir mūsų dalis, tad jiems reikalinga pagalba.

Ramygalos klebonas kun. Edmundas Rinkevičius susitinka su žmonėmis, turinčiais šių problemų, ir sako, kad jie yra labai įdomūs. Tačiau susitinka ne dėl to, kad išklausytų jų nuodėmes ir duotų išrišimą. Kunigas juos gydo. Gydo nuo depresijos, alkoholizmo, narkomanijos, kitų dvasios ligų.

Sužinojusi tai rengiausi plačiai diskusijai opia tema, gana atviram kunigo pasakojimui, tačiau mūsų pokalbis buvo labai trumpas. Kaip pasakė kun. E.Rinkevičius, tai yra individualus ir ilgas darbas, darbas su kiekvienu ligoniu kitoks.

Jau aiškinti nereikia, kad dvasininkas skverbiasi į palūžusio žmogaus psichiką, jo pasąmonės pasaulį, gerai jį išmano ir koreguoja. Tai nėra paprasta. Reikia labai mylėti žmones, reikia labai mylėti ir tą, kiekvieną, tą vieną, su kuriuo kalbiesi, dalijiesi jo gyvenimu. Reikia mylėti jį ir pasidalyti šio žmogaus kančia.

Kunigui svarbus išganymo klausimas. Išganymas kiekvieno, kurį susitinka, kuris štai kalbasi ir gal net neprašo pagalbos. Pagalbos gal žmogus neprašo, bet ji jam reikalinga. Dvasininkas tai jaučia.

O mes ne taip dažnai pagalvojame, kad reikia rūpintis savo išganymu, dar rečiau susirūpiname kitų išganymu, abejingai tardami – tai kunigų darbas. Kodėl tik kunigų, o ne tėvų, ne mokytojų, kodėl ne valstybės vyrų, kuriais patikėjome? Gal jie gyvena tik šia diena? Išganymas su alkoholizmo, depresijos ar narkomanijos gydymu turi bendras šaknis - norint pagydyti žmogų nuo šių susirgimų reikia, kad jis pažintų Dievą, kad jį mylėtų ir juo tikėtų. Jeigu jis tiki, Dievas jam padeda. Dievas padeda pakilti ir išsilaisvinti iš nakties.

Kunigas dirba su alkoholikais, narkomanais, bet daugiausia su depresija sergančiais ir turinčiais kitų dvasinių problemų. Deja, alkoholizmu ir narkomanija dažniausiai susergama iš gero gyvenimo, beribio pasitikėjimo savimi. Noras pabandyti, noras viską išbandyti, galvojant, kad man nieko neatsitiks, aš nesusirgsiu, baigiasi tragiškai. Žmogus ne Dievas, jo pažintinės galimybės turi ribas, kai jos peržengiamos – suyra harmonija.

- Kurie Dievą tiki, jiems galima padėti, - sako kun. E.Rinkevičius. - Tačiau kurie Dievą netiki, jiems beveik neįmanoma padėti. Toks žmogus neturi tikslo, neturi idealo - atsparos taško. Jeigu jis turi tikslą, jis eina į tą tikslą, į tą šviesą. Toje šviesoje jis gali gyventi per tikėjimą. Tai yra ilgas darbas, konkretus, individualus darbas, skirtingas su kiekviena asmenybe. Reikia prieiti, rasti raktą į jo širdį, pokalbių metu išsiaiškinti skaudžius jo gyvenimo įvykius, nuo kurių prasidėjo liga. Rasti raktą į širdį, kad žmogus atsivertų Dievo malonės veikimui. Dievo malonės veikiamas žmogus gali augti ir tobulėti. Jeigu jis uždaro duris Dievui, pasmerkia pats save, arba kaltina pats save, kaltina kažką kitą, tėvus ar dar ką, tada jau nebeįmanoma iš depresijos, alkoholio ar narkomanijos išlipti. Atsiverti Dievo malonės veikimui, kaip šviesai, kaip langui į save. Gydymas užtrunka ilgai. Atvažiuoja žmonės su įvairiomis dvasinėmis problemomis. Padedu. Su vienais užtenka vieną du kartus pasikalbėti, o kitiems reikia dvidešimties kartų. Man visi jie labai gražūs. Aš jų nesmerkiu. Kai kurių net nepažįstu, kai kurie atvažiuoja ir po to, išsivadavę iš tų problemų. Jaunimas anksti pradeda „rūkyt“... Galvoja, parūkysiu vieną kartą, nieko man neatsitiks. Taip nėra. Jeigu pabando vieną kartą, kitą kartą, tada jau atsiranda priklausomybė ir rimtai reikia stiprių narkotikų. Lieka psichologinė priklausomybė. Ne fizinė, o psichologinė priklausomybė yra svarbiausia.

Taip, tai tiesa, nors ir žiauri. Kaip jos išvengti, kaip išgydyti šia visuomenės votį? Klausimas turi rūpėti ne vien mūsų dvasininkams. Jeigu teigiamai vertinami iš kalėjimų paleidžiami narkotikų platintojai ir perpardavinėtojai, jeigu alkoholiniai gėrimai kiekvienoje parduotuvėje sustatyti prestižinėse, geriausiai matomose vietose.

Ir krenta ašaros ne tik vargšės, niekieno neužstojamos senutės, krenta jos ir didžių mūsų ponų, nes ir jų vaikai patenka į tą „raupsuotųjų“ sąrašą.

Apie jų gyvenimą pasakoti galima būtų labai daug. Tik ne tam, kad pasimėgautume, lyg žiūrėdami baisią pasaką ar kriminalą adrenalinui pakelti, ne. O tam, kad atvertumėte akis ir širdis, pabudintume savo sąžinę.