Ridenti savo akmenį

Kartais galvoju, koks gyvenimas liūdnas ir beprasmis... Kiek jame audrų, vėtrų, negandų. Bet reikia nusišypsoti, į gyvenimą pasižiūrėti atmerktomis akimis, pagalvoti, koks jis trumpas ir kiek daug galime pasiimti iš jo.

Žmogus – tokia būtybė, kuri, norėdama to ar ne, taikosi prie gyvenimo sąlygų. Nė vienam iš mūsų gyvenimas nėra rožių žiedlapiais nuklotas, jame pilna ir spyglių. Tie spygliai – mūsų išbandymai, kuriuos patiriame nelengvoje gyvenimo kryžkelėje. Daug kartų suklumpame, nusiviliame gyvenimu, tačiau nereikia pamiršti ir gėrio, džiaugsmo, šviesių dienų akimirkų.

Kiekvienas mūsų, bent jau didžioji dauguma, ridename Sizifo akmenį. Mano ridenamas akmuo dabar yra mokslas. Man, kaip ir Sizifui, tai yra nelengva, prieš tai reikia įdėti daug pastangų, daug dirbti. Žmogus gyvenime klumpa, keliasi, vėl klumpa... Nereikia dėl to pasmerkti, sužlugdyti žmogaus, nes klaidos gyvenime ištaisomos. Gyvaname, kad klystume, paskui mokytumės iš klaidų ir daugiau niekad nesukluptume.

Savo gyvenimo neįsivaizduoju, kad jis būtų matomas tik per rožinius akinius. Noriu pasiekti tikslą: gerai užbaigti mokslus, turėti gerą ir mėgstamą darbą bei būti mylima. Viso šito man niekas neatneš, turiu pasiekti pati. Bus nelengva, bet šie išbandymai, manau, išmokys būti tvirtesne, prisitaikyti prie gyvenimo vėtrų. Dar daug daug metų bus ridenamas Sizifo akmuo, kol jį į kalną užridensiu.

Eglė Gorelčionkaitė,
Kauno V.Kudirkos vidurinės mokyklos
12 r klasės mokinė

© 2004 "XXI amžius"