„Dainų dainelei“ nuaidėjus

Baigėsi kelis mėnesius trukęs šio puikaus renginio konkursas. Po Dainų šventės pagal populiarumą „Dainų dainelė“ turbūt yra antroji. Televizoriaus ekrane ją stebi daugelis žiūrovų. Mes džiaugiamės, kad buvę „Dainų dainelės“ laureatai – šiandien geri profesionalai dainininkai, pavyzdžiui, J.Leitaitė, S.Trimakaitė, G.Skėrytė, V.Juozapaitis, A.Rubežius ir kiti. O kiek dainos mylėtojų išugdė šis konkursas! Kiek džiaugsmo, grožio suteikė žiūrovams! Šiemet, kaip niekada, gausiai apdovanoti „Dainų dainelės“ dalyviai ir mokytojai, kurie rengė dainininkus. Tačiau šį kartą norisi rašyti apie kitką.

Širdį skauda, kad mieloje „Dainų dainelėje“ vis rečiau girdi lietuvišką žodį. Pavyzdžiui, iš 38 laureatų, dalyvavusių baigiamajame koncerte, 17 dainavo svetima kalba. Net paskutinė daina, išskyrus visų bendrą, nuskambėjo angliškai. Tiesa, buvo nemažai lietuvių liaudies dainų. Apdovanoti mokytojai, kurie ugdo lietuvių liaudies dainą.

Mes, lietuviai, dažnai puolame į kraštutinumus: anksčiau visur buvo rusų kalba, dabar jau anglų. Seniau „Dainų dainelės“ konkurse rusų ir lenkų tautybės mokiniai vieną dainą atlikdavo gimtąja kalba, o dabar dainuoja tik angliškai, prancūziškai, ispaniškai. Kas gi čia? Duoklė madai, nepagarba gimtajai kalbai?

Malonu buvo klausytis mergaičių karaimių dueto gimtąja kalba arba rusų vaikinų atliktos lietuvių liaudies dainos. Tuo jie pagerbė Lietuvą, kurioje gyvena. Nieko bloga, jei vieną kitą klasikinį kūrinį dainuoja italų ar kita svetima kalba. Tokia įvairovė tik sveikintina. Nors ne blogiau nuskambėjo laureato Mikalausko atliekama Figaro arija lietuviškai, o „Edelveisas“ Narmonto taip pat buvo sudainuotas lietuvių kalba. Tačiau kai svetimų dievų vaikymasis užgožia viską, liūdna darosi. Keistai atrodo, kad vokalinis ansamblis iš Kauno Vaižganto vidurinės mokyklos, turinčios tokio žymaus lietuvių tautos ir kalbos mylėtojo vardą, nesurado dainos lietuvių kalba.

Išklausius daugelį konkurso dainų, susidaro įspūdis, jog lietuviškai dainuoja darželinukai ir žemesnių klasių mokiniai, o didesnė dalis vyresniųjų moksleivių „kalakutuoja“ angliškai. Gal jiems lietuvių kalba atrodo prasčiokiškai, kaip seniau bajorams lenkėjimo metais. Bet šie mokinukai turi mokytojus, su kuriais tariasi, kokias pasirinkti dainas. Juk mokytojų žodis lemiamas.

Kyla klausimas, kodėl tyli mūsų kompozitoriai, kodėl jie nekuria šiuolaikinių lengvo žanro dainų, atitinkančių dabartinio jaunimo skonį. Seniau pagal prasmingus mūsų poetų tekstus daug skambių lietuviškų dainų sukūrė B.Gorbulskis, V.Telksnys, V.Raudonikis, M.Vaitkevičius ir kiti. Aišku, dabar kita mada, bet ateina ir jaunų kompozitorių. Kur jie?

Mados vėjai greitai praskrieja, tačiau išlieka tautos kultūra, tradicijos, jos savitumas, pagal ką mes ir įdomūs kitų šalių žmonėms. Todėl linkėtina, kad „Dainų dainelė“, kad ir kaip ji keistųsi, išliktų lietuviška.

Ona BEINORYTĖ

Klaipėda

© 2004 "XXI amžius"