"XXI amžiaus" priedas jaunimui, 2004 m. rugpjūčio 20 d., Nr. 8 (57)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Gražioje šeimoje - geri vaikai

Benjaminas ŽULYS

Jolita Klangauskaitė

Klangauskų šeima - Gediminas,
Aldona, Jolita, Evaldas

Nuo jaunų dienų

Visai neperdedant galima pasakyti, kad Jolita Klangauskaitė iš Jurbarko rajono Tamošių kaimo jau yra šį tą pasiekusi, nors tik šiemet baigė Jurbarko Antano Giedraičio - Giedriaus gimnaziją. Pasiekusi todėl, kad jai buvo įteiktas Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos brandos atestatas su pagyrimu. Be to, merginos matematikos žinios per valstybinius egzaminus įvertintos šimtu balų. Tai vienintelė abiturientė visame Jurbarko rajone, kuri šiemet gavo tokį aukštą šios disciplinos žinių įvertinimą. Tik pati Jolita apie tokią sėkmę kalba labai santūriai. Esą jai patinka tikslieji mokslai, tai ir viskas. Kad gerai sekėsi mokytis ir visų kitų dalykų tiek savame kaime, Antano Valaičio pagrindinėje mokykloje, tiek vėliau - gimnazijoje, irgi nieko ypatingo nesą. Kaip pasakytų vyresnieji, nuo jaunų dienų merginą lydi noras viską atlikti su rūpesčiu ir atida, tai jos gyvenimo būdas. Kad pačiam žmogui būtų malonu ir prieš kitus, ypač - tėvelius nebūtų gėda. O tėvelis Gediminas Klangauskas - Antano Valaičio pagrindinės mokyklos direktorius.

Įdomus ir pabrėžtinai prasmingas šio žmogaus gyvenimas. Tik baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, jis, jaunas pedagogas, jau po metų skiriamas mokyklos direktoriumi. Tokių dalykų tuomet pasitaikydavo ne itin dažnai. Ir štai jau devyniolika metų Gediminas sėkmingai direktoriauja. Per tą laiką buvo ir kitų pasiūlymų. Net du kartus jam siūlytos Jurbarko rajono švietimo skyriaus vedėjo pareigos. Nėjo, nors jautė, kad su jomis susidorotų. Be to, ir gyvenimas rajono centre kiek patogesnis, geresnis atlyginimas ir viršininkas didesnis, galimybė toliau kilti karjeros laiptais. „Aš žinau savo vietą, - sako Gediminas. - Mokykloje esu arčiau žmonių, man čia smagiau, įdomiau. Be to, kaimas man labiau patinka, niekur iš jo nebėgsiu. O vaikai tegul renkasi savo kelius...” Tie vaikai – tai, be Jolitos, dar viena, vyresnioji dukra Raimonda, kuri kremta mokslus Šiaulių pedagoginiame universitete, rengiasi įgyti vokiečių ir lietuvių kalbų specialybę. Sūnus Evaldas baigė keturias klases ir ateities perspektyvų dar neaptarinėja. Pagrindiniai jo rūpesčiai - gerai mokytis, padėti tėveliams namų ūkyje, prižiūrėti savo triušius. Lieka laiko ir kitiems pomėgiams.

Namų ūkis - trys hektarai žemės, karvė, viena kita kiaulaitė, veršis, dar šis tas. Ir - gandrų šeimynėlė, prieš porą metų sukrovusi lizdą sodyboje ant stulpo. Sakoma, kad gandrai apsigyvena tik pas gerus žmones. Visko gali būti... Gedimino žmona, vaikų mama Aldona - zootechnikė, tad sužiūrėti gyvulius jai kaip tik. Anot Gedimino, gyventi galima, tik nereikia į gyvenimą žiūrėti pro tamsius akinius ir - nesėdėti sudėjus rankas. Kaime, kaip ir kitur, yra įvairių žmonių, vieniems sekasi labiau, kitiems - ne visai taip, kaip norėtųsi, visko būna. Dera galvoti ne vien apie gal nelengvą praeitą ar ir šią dieną, bet žvelgti į ateinantį metą - visai ne pamokslaudamas, o ramiai samprotauja mokyklos vadovas ir ūkio šeimininkas. Šios šeimos vaikai išeina. Kaip minėta, vyresnioji dukra jau studijuoja, o Jolita šią vasarą įstojo į Lietuvos teisės universitetą Vilniuje, pasirinko viešojo administravimo specialybę. Paklausta, ar, išvykusi į didmiestį, nepamirš savo tėvų, senelių žemės, mokyklų, kuriose praleista daug metų, gražių kaimiškų tradicijų, atsakė trumpai: „Ne, niekada, nors ir kažin kur būčiau”. Su tuo „kažin kur” visko gali atsitikti. Jolita gerai moka anglų kalbą, yra imlaus mąstymo, tad ar kada nors jai neatsivers keliai į tolimesnę šalį ? Dabar dar sunku pasakyti, tik mergina prasitaria, kad jai geriausia Lietuvoje, kad ir čia yra ką veikti.

Ir tėvų pavyzdys

„Išprovokuota” klausimo, ką ji žinanti apie tuos žmones, kurių vardais pavadintos abi mokyklos, atvėrusios Jolitai platesnes erdves, mergina nesutriko. Ji sako, kad Giedraičiai - labai sena, Lietuvoje bei užsienyje plačiai žinoma giminė. Joje buvę trys vyskupai, vienas, Ignas Giedraitis, - buvęs Seinų kunigų seminarijos rektoriumi, o dar kelios dešimtys priskaičiuojama klebonų, prelatų, kito lygmens Bažnyčios tarnų.

O Antanas Giedraitis - Giedrius, kurio vardu pavadinta Jurbarko gimnazija, žinomas kaip lietuvių pedagogas, vaikų rašytojas, aktyvus skautas. Tarpukaryje vienu metu jis buvo Lietuvos švietimo ministerijos įgaliotinis Jurbarke, čia dirbo „Saulės“ gimnazijos mokytoju, direktoriumi, redagavo vaikams skirtus leidinėlius „Žiburėlis“, „Vyturėlis“, rašė pasakas, kitus kūrinėlius vaikams.

Ryški asmenybė buvo ir Antanas Valaitis. Jo pastangomis kadaise buvo įkurta Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugija. Jis plačiai reiškėsi lietuviškoje periodinėje spaudoje – „Lietuvos aide“, „Vaire“, „Viltyje“”, „Lietuvos ūkininke“, kituose leidiniuose. Taip pat buvo žinomas vertėjas, išvertęs Adomo Mickevičiaus, Hugo, Gėtės, Lermontovo, Gogolio kūrinius, išleido savo parengtą „Trumpas lietuvių kalbos pamokas ir žodynėlį”. „Apie šiuos žmones galima kalbėti labai daug...“ - trumpai apibendrina Jolita.

Dar vienas ženklus Gedimino ir Aldonos Klangauskų, jų vaikų bruožas - tikėjimas Dievu, katalikiškų tradicijų puoselėjimas. Tikriausiai tai irgi turėjo ir tebeturi nemažai įtakos šeimos dorovei, pareigingumui, tarpusavio santarvei. Dar sovietmečiu, kai Gediminas jau ėjo mokyklos direktoriaus pareigas, šeimoje visuomet buvo pažymimos katalikiškos šventės. Žinoma, nesigarsinant, nesirodant pašaliniams, o kukliai, bet - iš visos širdies. „Dabar juo labiau neužmirštame maldos, kelio į bažnyčią, - sako Aldona. - Taip išauklėti ir mūsų vaikai“.

Pokalbio pradžioje pasakytą mintį apie Jolitos pasiekimus, matyt, teks atidėti dar tolesniam laikui. Mergina sako, kad viskas dar priekyje, kad dar nėra kuo girtis, ji esanti tik kelio pradžioje. Ji einanti kantriai, su viltimi ir tikėjimu. Ir toliau jai geru pavyzdžiu būsią tėveliai.

Tamošių kaimas, Jurbarko rajonas

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija