Žiburėlis kovos ir paklydimų tunelyje…

Jonas POČEPAVIČIUS

Trečioji iš kairės – Utenos Kančių kalnelio koplyčios mecenatė dr. Marija Žemaitienė

Koplyčios mecenato Aleksandro Žemaičio kapas

Utenos rajone veikusi Vytauto partizanų rinktinė. Pirmoje eilėje ketvirtas iš kairės – rinktinės vadas Vladas Mikulėnas-Liepa

Kalba Vytautas Anušauskas

Lentvarietiškas vaizdelis

Tai buvo rugpjūčio 21 dienos pavakarę. Pradinės mokyklos kieme grupelė rusakalbių paauglių ganėtinai garsiai tyčiojosi iš Lietuvos himno (jų pavardės žinomos). Tuo tarpu Lentvaris, konkrečiai, buvusio kilimų fabriko rajonas, pro atdarus langus aistringai plyšojo: „Lie – tu – va ! Lie – tu – va !“. Rugpjūčio vakaras. Graikijoje Lietuvos krepšininkai kovėsi su JAV sportininkais. Du antipodiniai faktai mieste, kur gyvena daug lenkų, rusų, baltarusių.

Lietuvoje apie krepšinį, matyt, išmanoma geriau negu apie ekonomiką. Ir tai gali laikinai integruoti Lentvaryje net užkietėjusį kitatautį, kurio vaikai gatvėje tyčiojasi iš Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ ir vidury dienos degina valstybės vėliavą (!). Pasiaiškinkime, kodėl Lentvario vaikai girtauja, rūko. Daugiau negu kitur. Vaikai nemato gero pavyzdžio. Jų tėveliai – beveik bedarbiai arba „darbiai“ su katinėlio alga. Tėveliai girtauja, netiki nei Dievu, nei tėvyne, rajono valdžiukė jau seniai sumaišė TĖVYNĘ su pinigine, gyvena miesto atskirame rajone, savo pilaitėse, nebijo nieko – nei Dievo, policijos bei saugumo. Kitataučių integracijos procesas sustingo (!). Jie verčiami šalies priešais. Rytų Lietuva panaši į votį, o Lentvaris – jo raudona viršūnėlė… Toks minėtą vakarą Lentvario vaizdelis, kur mūsų krepšininkų pavyzdys mieste įžiebė regimą ir girdimą patriotizmą, žiburėlį pasiklydimų tunelyje (…) Mažas stebuklas. Ieškokime kitų! Akių negailėdami, nes Lentvaris – vienas prieštaringiausių Rytų Lietuvos miestų, kurių šiame regione yra ir daugiau.

Važiavome regėti aukštaičių Utenos…

Visuomeninės organizacijos „Lietuvos atminties keliai“ pirmininkas Vytautas Anušauskas rugpjūčio 22 dieną sėdo už opelio vairo, o šalia – šių eilučių autorius ir pasuko Utenos link, kur yra kančių kalnelis, amžina Lietuvos partizanų poilsio vieta su gražia koplyčia, pastatyta išeivijos patriotų Aleksandro ir Marijos Žemaičių. Tai vienas ryškiausių pavyzdžių, kai atmintis tarnauja palikuonims, o tai, brangieji Rytų Lietuvos ir visos Lietuvos piliečiai, ir yra mūsų Valstybės išlikimas. Bet ar skaitėte Lietuvos Respublikos Konstituciją, bent pirmąjį skirsnį, kuriame parašyta Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Ir dar. Perskaitykime šio dokumento, kurį patys pasirašėme per referendumą, 3 ir 4 straipsnius.

Janina Jazgevičienė, Angelė Mikulėnaitė-Silickienė
ir Marija…

Kančių kalnelyje kiekvieną sekmadienį aukojamos šv. Mišios. Tarp kitų Utenos patriotų ten meldžiasi Vytauto partizanų rinktinės bebaimė ryšininkė Janina Jazgevičienė ir šios rinktinės vado Vlado Mikulėno-Liepos sesuo Angelė Mikulėnaitė-Silickienė (Janina turėjo du slapyvardžius – Neužmirštuolė ir Nepažįstamoji).

Grojo vargonai. Juos virkdė Algimantas Černiauskas. Skambėjo šventos giesmės. Vėliau į susirinkusiuosius kreipėsi visuomenės organizacijos „Lietuvos atminties keliai“ pirmininkas V.Anušauskas. Jis sakė: „Lietuva turi žinoti šią vietą. Tai – Baltijos kelio tęsinys! Būtina išsaugoti šią tiesą vaikams. Rytoj važiuokite, kur buvote 1989 metais. Jūs –gyva atmintis, kuri rašo laisvę ir viltį, o esate tik pagyvenę…“

Ta proga šios kelionės iniciatoriai lenkia galvą Aleksandrui Žemaičiui ir jo broliui Jonui, Lietuvos partizanui, žuvusiam 1948 m. kovo 17 d.

1993 m. rugpjūčio 22 d. staiga mirė A.Žemaitis, kai buvo pagerbiamas jo tėvų žemėje esančiose Katlėrių kapinaitėse jo brolio Jono Žemaičio-Maumedžio ir visų Rytų Aukštaitijoje kritusių už Lietuvos laisvę partizanų atminimas (Marija Žemaitienė. „Kančių kalnelis“, „Spindulio“ spaustuvė, Kaunas).

Važiavome tam, kad jaustume Žemaičių pavyzdžio jėgą, kurią perduosime apleistiems Lietuvos vaikams.

Lietuvos vaikai

Šiemet rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais vyksta pasaulinė jaunimo akcija „Europa už šeimą“, kurią organizuoja Pasaulio jaunimo aljansas. Idėją remia daugiau nei penkiolikos Europos šalių bei kitų kontinentų piliečiai ir važiuoja į Briuselį dviračiais.

Idėją, amžiną kaip Dievas, įvardykime senu katalikišku pavyzdžiu – iš vaiko išauga pilietis, kai jį globoja ir myli suaugęs žmogus, gerbiantis moralės dėsnius. Vaikui neužtenka vien kasdien nupirkti duonos ir retkarčiais drabužių. Dešimtmečio proga ši idėja buvo padovanota organizacijai „Sos vaikai“ ir perduota Irenai Kubilienei Vilniaus Arkikatedroje. V.Anušausko iniciatyva per šv.Mišias vaikų kunigas Pranciškus pašventino šv.Antano, vaikų globėjo, statulą. Ir tuojau pat „jis išvyko po Lietuvą“. Sugrįžti į Vilnių turėtų per labdaros koncertą rugsėjo 26 dieną (pradžia 16 val.) Santariškių klinikų aikštėje.

Kodėl Santariškėse?

Remiantis žurnalistės, dirbančios Italijoje, Laimos Pangonytės žodžiais: „Atmintyje iškyla Tėvas Pijus. Šis kapucinų vienuolis, praėjus 30 metų po mirties, 1999 m. gegužės 2 d. paskelbtas šventuoju, nes jo dieviškos galios veikimą patvirtino medicinos nepaaiškinamas pavyzdys“. Išgijo vaikelis, ligos pasmerktas miriop!

Italijoje, San Giovani Rotondo miestelyje, veikia ligoninė vaikams, t.Pijaus rūpesčiu įkurta 1959 metais.

Tėvo Pijaus rankos buvo skausmingai paženklintos Kristaus Kančios žymėmis iš dangaus! Jis gydė vaikus Jėzaus Kristaus pavyzdžiu, todėl Tėvo Pijaus atmintis yra tikra ir labai tiktų mūsų vaikams, kurie šiandien apleisti, nesuprasti ir išmesti į gatvę, kur jų laukia nikotinas, alkoholis ir kvaišalai, bet baisiausia – neapykanta Lietuvai, kurią pokariu gynė Lietuvos partizanai, už ją kentėjo tremtiniai, politiniai kaliniai ir rezistentai bei nedidelis dabartinių patriotų žiedas. Labdaros koncertas, vyksiantis rugsėjo 26 dieną, kuriame dalyvaus estrados žvaigždės, meno ir tiesos galia neš impulsą iš senosios Italijos, Europos civilizacijos centro, konkrečiai, San Gžiovani Rotondo miestelio.

O Santariškėse guli mūsų sergantys vaikai. Ten dirba vaikų ligų skyriaus vedėjas A.Savinas, neišdavęs Hipokrato priesaikos, siela panašus į Tėvą Pijų.

Ten, Italijai padedant, galėtų būti t. Pijaus ligoninės filialas, parankus ir lentvariškiams.

Dėl naujo Rytų Europos piliečio

Mes turime atmintį ir pavyzdžių, kaip reikia pasiaukoti Lietuvai ir Dievui.

Mūsų vaikai – tai nemirtingumas, bet ne mirtingumas ir išdavystė, kurios tikrasis vardas – mirtis.

Ir, regis, mūsų nesustabdys skurdžios algos, nedarbas – ir beįstatymystė, melas ir valdžios įžūlus nepaisymas simbiozės dėsnio (tik sau ir nieko liaudžiai!).

Žvelkime į Briuselį, kur važiuosma (pasakiau aukštaitiškai – aha!) dviračiais.

Vienodai su meile žiūrime į Lentvarį ir Uteną, bet viltį paliekame San Giovani Rotondo miestelyje. Ir savo atmintį, kurioje toliau veikia kritę nuo okupantų Lietuvos partizanai… Ir Trakų apskrityje – 280 vyrų (!).

Lentvaris-Utena-Kernavė

© 2004 "XXI amžius"