Piligriminiai žygiai sotina dvasinės duonos išalkusias sielas

Kiekvienas neša savo kryželį

„Žmogus gyvas ne viena duona“, - sako Jėzus. Kiekvienas, nešiojantis Dievo atvaizdą širdyje, ieško kažko daugiau, kas priartintų dangų, sumažintų dieviškojo artumo netekimo jausmą, tiesiog pakylėtų virš kasdienybės. Šią tiesą akivaizdžiai parodė 500 žmonių, rugsėjo 10-osios popietę susirinkę į Kryžių kalną. Jie troško daugiau nei duonos, daugiau nei patogaus įsitaisymo prie televizoriaus. Kiekvienas savo kryželį, viltį, troškimą, širdyje paslėptą prašymą nešė daugiau nei dvi paras šešiasdešimt penkis kilometrus, kad sudėtų juos prie Švenčiausiosios Mergelės Marijos kojų Šiluvoje. Nešė atskirai, tačiau ėjo kartu, giesmėmis garbindami Viešpatį, rožinio kamuoliukais kreipdamiesi į Švč. Mergelę Mariją, sutartinu žingsniu skelbdami Lietuvai, pasauliui apie Dievo karalystę ir jos šlovę.

Ačiū organizatoriams, pasirūpinusiems kasdiene duoda, nakvyne, saugumu. Kareiviška košė teikė jėgų, palapinės – užuovėją. Nakvynėms parinktos vietos Rėkyvoje ir Tytuvėnuose, ant ežerų krantų, leido pajusti ir suvokti mus supantį kūrinijos grožį bei įvairovę. Labiausiai tai pajunti, kai kažkas kitas rūpinasi tavo poilsiu, kitais buitiniais dalykais. Todėl ir Dievo palaimos linkime tiems, kam šis žygis buvo ne tik Dievo artumo ieškojimas, bet ir pareigos bendram labui atlikimas.

Tačiau jokie žodžiai negali išreikšti dėkingumo, pagarbos šio piligriminio žygio sielai – Šiaulių vyskupui Eugenijui Bartuliui, kuris ne tik ėjo kartu, bet buvo su visais ir su kiekvienu atskirai tikrąja to žodžio prasme. Visam laikui išliks atmintyje vyskupo padrąsinantys žodžiai, giesmė, stovint eilėje prie kareiviškos košės, ištvermingumo ir atsidavimo pavyzdžiai kelionės metu. Vaikai sakė, jog jiems pats lengviausias kelio tarpas buvo tada, kai juos, jau pavargusius, už rankų paėmė vyskupas ir kalbėdamasis ėjo kartu. „Nejutom jokio nuovargio, lyg kas būtų nešęs“, - antrą žygio dieną sakė vienuolikmetė. Kitus kelionės dalyvius įkvėpė tai, kad ganytojas ne tik laimino visus kelyje sutiktus geradarius, vaikus, bet ir, palikęs grupę, suko iš kelio į vienkiemį padrąsinti vežimėlyje sėdinčios moters. „Kai vyskupas toks energingas, ir dalyviai negali būti kitokie”,- pasakojo jau šeštoje maldingoje kelionėje dalyvaujanti piligrimė.

Kasdienės dvasinės duonos reikėjo ne tik keliaujantiems piligrimams. Pakelės sodybose gyvenantys žmonės siūlė keliauninkams obuolių, slyvų, kriaušių, malšino troškulį pienu, gaiviu vandeniu, sula ir čia pat klaupėsi, prašydami vyskupo palaiminimo. Viena močiutė, jau beveik nematanti dėl senatvės, aplink ją sustojusiems maldininkams deklamavo ilgiausius posmus apie kunigo pašaukimą, viltį, mokėjimą atleisti sau suklydus ir grįžti prie To, kuris laukia ir trokšta dovanoti meilę.

Sutiktųjų gerumas, šypsenos, padrąsinimo žodžiai lengvino nuovargį, mažino nutrintų kojų, raumenų skausmą. Ir būtent tie, kuriems skaudėjo, kurie ėjo basi, nebegalėdami batais apauti kojų, šypsojosi plačiausiai, jų akys švietė ryškiausiai žvelgdamos į tolių paslėptus, tačiau su kiekvienu žingsniu vis artėjančius Šiluvos bažnyčios bokštus, baltą koplyčią, stebuklingąjį Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslą, teikiantį paguodos, vilties, sveikatos.

Sekmadienio popietę, vienas kitam padėję, ganytojo paskatinti, Šventosios Dvasios pakylėti ir sustiprinti, piligrimai įžengė į Šiluvą, kur XVII a. pradžioje piemenėliams pasirodė Švč. Mergelė Marija su kūdikiu ant rankų. Ji suteikė tada drąsos tikintiesiems. Jai pasiguosti, nepaisydami kareivių draudimų, rinkosi žmonės sunkiu sovietmečiu, Jos garbei pinami maldų vainikai ir šiandien.

Šiluva svetingai ir su džiaugsmu pasitiko maldininkus. Marijos šventovėje trijų dienų piligrimystę apvainikavo Šventoji Eucharistinė auka. Šv. Mišias aukojo Kauno arkivyskupas S.Tamkevičius. Tikrieji piligrimai, anot ganytojo, yra tie, kurie ne tik moka keliauti tėvynės keliais, bet jau sugeba ieškoti Dievo ir savo gyvenimo prasmės. „Ačiū, jaunime, už jūsų piligriminę kelionę į Šiluvą“, - dėkojo arkivyskupas. Kalbėdamas apie netikrąsias vertybes, siūlomas jaunimui skirtuose žurnaluose, televizijos ekranuose, arkivyskupas S.Tamkevičius teigė, jog brangiausias žmogiškas vertybes reikia įgyti prakaito kaina. Gražų gyvenimą galima susikurti, tik tada, kai turi aiškią kryptį ir vadovą. Kas vadovu pasirinko Jėzų, vedantį žmones 2000 metų, tas nepasiklys, - sakė ganytojas ir kvietė maldoje prisiminti visus jaunus žmones, ypač pasiklydusius žemiškuose malonumuose. „Su meile širdyje juos visus priglauskime prie Jėzaus širdies ir paveskime Marijos globai“, – ragino arkivyskupas.

Po Šv. Mišių maldininkai plojimais padėkojo vyskupui E.Bartuliui už įveiktą kelionę, dar kartą pasivaišino kareiviška koše, pabuvo kartu koncerte, ir tikiu, jog skirstėsi išsiveždami širdyse po saulės dalelę, kuria dalysis su visais sutiktaisiais.

Inesė RATNIKAITĖ

© 2004 "XXI amžius"