Mantas nelaimėje neliko vienas

Vytautas BAGDONAS

Mantas Šaltenis, kuriam sausio viduryje sukako penkiolika metų, su broliuku Karoliu ir motina

Praėjusių metų rugsėjo 25-oji Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto vidurinės mokyklos aštuntokui Mantui Šalteniui buvo lemtinga: milžinišku greičiu besisukančio medžio pjovimo įrenginio diskas akimirksniu nurėžė visus penkis dešinės rankos pirštus. Sunkią valandą jis neliko vienas. Mantui tuoj į pagalbą atskubėjo medikai, visuomet šalia jo buvo artimieji, išgyveno dėl aštuntoką ištikusios nelaimės mokslo draugai ir pedagogai, moralinę ir materialinę paramą teikė pažįstami ir net visai svetimi žmonės.

Nelaimė atsitiko pas senelius

Keturiolikmetis Mantas kartu su šešiamečiu broliu Karoliu tą savaitgalį viešėjo pas senelius Kuktiškių miestelyje (Utenos r.). Jų motinos tėvai namuose susirengė pjauti malkas įrenginiu, vadinamu „zeimeriu”. Atėjo patalkinti keli vyrai, prie pjovėjų prisijungė ir Mantas. Vyrai sparčiai pjovė pagalius, o Mantas trinkeles mėtė tolyn. Beimant vieną šakalį, netikėtai berniuko pirštinę užkabino besisukantis pjūklo diskas, ir aštrūs metaliniai dantys akimirksniu nurėžė visus dešinės rankos pirštus. Toliau įvykiai irgi klostėsi labai greitai. Pirmiausia į įvykio vietą atvažiavo Kuktiškių medicinos punkto bendruomenės slaugytoja, kuri suteikė pirmąją pagalbą. Laimė, nereikėjo laukti iš Utenos atvažiuojančios „Greitosios pagalbos” - vos paskambinus telefonu, paaiškėjo, kad „greitukė“ yra visai netoli, pas ligonį Saldutiškyje. Medikai kaip tik buvo pakeliui ir bematant užsuko į Kuktiškes. „Greitosios pagalbos“ medikai pasiėmė ir senelio surinktus nuo malkų kruvinus vaikaičio pirštus.

Kaip dabar prisimena Manto motina Gitana Zabielienė, kai ji, telefonu išgirdusi baisią žinią, atskubėjo į Utenos ligoninę, sūnus jau buvo paruoštas gabenti į Vilnių. Pasirodo, tądien ligoninėje budėjo ta pati gydytoja, kuri budėjo ir tuo metu, kai Utenos rajone, Užpaliuose, ant tilto per Šventąją, susidūrė du automobiliai ir buvo sužeista daug jaunuolių. Vienai merginai buvo nutraukta ranka. Tada tos sumanios gydytojos ir kitų medikų pastangų dėka nukentėjusioji kartu su išsaugota, parengta prisiūti ranka buvo atgabenta į sostinę, kur atlikta sudėtinga operacija. Tos gydytojos pavardės svėdasiškė net nepasiteiravo, tačiau yra jai ir kitam ligoninės personalui be galo dėkinga. Utenos ligoninės reanimobiliu Mantas buvo nugabentas į Vilniaus respublikinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės respublikinį mikrochirurgijos ir plastinės rekonstrukcijos centrą, kuriam vadovauja žinomi medikai - tėvas ir sūnus Vitkai.

Mūsų laikraščiui aštuntokas Mantas pasakojo, kad net neprisimena tų baisių nelaimingo įvykio aplinkybių, nes viskas įvyko akimirksniu. Ranką persmelkė baisus skausmas, paskui viskas užtirpo - gal pjūklas nurėžė nervus, gal dėl patirto šoko nieko nebejuto? Kai važiavo „greitąja“ iki Utenos, viską prisiminė, o nuo Utenos iki Vilniaus kelionės nepamena, tik prie sostinės atsipeikėjo. Pasak Manto motinos, matyt, taip jautėsi dėl stiprių vaistų. Šiaip jis kalbėjo, nebuvo praradęs sąmonės.

Buvo iškviesti iš namų

Tada buvo šeštadienis, tačiau gydytojai nedelsiant buvo iškviesti. Operacija truko net 13 valandų. Jos metu prisiūti keturi pirštai, tiktai penktojo, mažojo pirštelio, nepavyko prisiūti. Tikriausiai jis pirmas pakliuvo į pjūklo dantis ir buvo labiausiai sužalotas. Ir ligoninės personalas, ir kiti ligoniai Manto tėvams kalbėjo, jog jiems pasisekė, kad operavo pats skyriaus vedėjas Zdislavas Skvarcianis, puikus specialistas. Kitą rytmetį gydytojas išvažiavo komandiruotėn į užsienį, tačiau po pusantros savaitės grįžo ir vis lankė Mantą, domėjosi, kaip gyja prisiūti pirštai. Labai rūpinosi Mantu ir gydytojas rezidentas Artūras Svetlovas, kiti medikai. Toje ligoninėje svėdasiškiui teko prabūti pusantro mėnesio. Kurį laiką jam net nebuvo galima keltis iš lovos.

„Po operacijos net bijojau įeiti į palatą, nežinojau, kokia bus sūnaus reakcija - gal jis labai išgyvens, bus apimtas šoko, nieko nenorės matyti ir girdėti, - prisimena G.Zabielienė. - Bet Mantas buvo dvasiškai stiprus, tvirtas, jis net pradėjo mus raminti. kad neišgyventume, viskas bus gerai. O štai jaunylis Karolis palatoje net buvo nualpęs - ar paveikė vaistų kvapas, ar iš baimės, o gal prisiminė, kaip pjūklas nurėžė brolio piršus.“

Ar operacija pavyko, ar Mantas galės lankstyti pirštus, paaiškės ateityje. Kol kas tenka lankytis pas Anykščių medikus, vartoti vaistus. Kai žaizdos užsitrauks, Mantui prireiks reabilitacijos. Ateityje galbūt dar teks atlikti prisiūtų pirštų korekciją, tai yra operuoti, tvarkyti. Vienas pirštas sunkiau gyja, jau po operacijos teko persodinti jo odą, nes būta negyvų audinių. Odą medikai paėmė iš tėvelio Stasio kojos blauzdos. Po operacijos buvo tvarkomas ir nykštys. Tikriausiai užsikimšo kraujagyslės ir jis sunkiai atsigavo.

„Gelbėtojai“ dovanojo kompiuterį

„Žinojome, kad didžiausia sūnaus svajonė – turėti kompiuterį. Tačiau niekaip neišgalėjome jo nupirkti. Aš dirbau parduotuvėje „Žaliagiris“ Svėdasuose už kuklų atlyginimą, o kai parduotuvė buvo panaikinta, netekau ir to darbo. Vyras puse etato dirbo staliumi Svėdasų vidurinėje mokykloje, paskui įsidarbino apdailininku Vilniuje, UAB „Gintauto statyba“. Atlyginimas padidėjo, bet pinigų vis trūksta, - pasakojo G. Zabielienė. - Sunku prašyti pagalbos, tačiau neturėjau kitos išeities. Labai gailėjau sūnaus ir norėjau padaryti jam staigmeną, kad, būdamas ligoninėje, pasijustų laimingesnis.“

Todėl svėdasiškė, ilgai svarsčiusi, ryžosi paskambinti į laidą „TV-3 pagalba“. Paskambino, papasakojo savo godas ir jau kitą rytą svėdasiškei paskambino „gelbėtojas“ Gediminas. Jis teiravosi, kurioje ligoninėje gydosi Mantas, ir pranešė gerą žinią, kad Tėvynės sąjunga iš savo rinkimų štabo padovanojo kompiuterį. Po kurio laiko televizijos darbuotojai jau filmavo Svėdasuose ir Vilniuje ligoninėje, paskui tą siužetą parodė. Ši dovana Mantui buvo didelė staigmena. Mamai siųsdamas mobiliuoju telefonu žinutę, tuomet pasiteiravo, ar apie šitą staigmeną ji yra jam kalbėjusi. Gitana sūnui ne kartą buvo sakiusi, kad gyvenime būna staigmenų - ne tik blogų, bet ir gerų. Sostinės medikai leido Mantui kompiuteriu naudotis ligoninėje, ir niūrokos dienos, tragiško likimo akimirkos tapo šviesesnės.

Skausmas padalytas perpus

Svėdasiškė G. Zabielienė pasakojo, kad jų šeima anksčiau Svėdasuose gyveno nuosavame namelyje. Tačiau verkiant reikėjo didelio remonto, o pinigų trūko. Todėl namą pardavė ir nusipirko butą dviaukščiame name netoli mokyklos. Tačiau paaiškėjo, kad reikia tvarkyti stogą. Medžiagų remontui dar spėjo nusipirkti, tačiau, įvykus nelaimei, santaupos greitai ištirpo ir meistrams už darbą nebegalėjo sumokėti. Meistrų būta geraširdžių, jie, sužinoję apie Manto bėdą, pažadėjo palaukti uždarbio.

Pašnekovė prisipažįsta, kad sutiko daug gerų žmonių, kurie juos užjautė, parėmė moraliai ar materialiai. Su dėkingumu ji kalba apie medikus, kurie gydė ir dabar tebegydo Mantą. Netgi visai svetimi, nepažįstami žmonės juos guodė, ramino, kuo galėjo, tuo padėjo. Labai geri jų kaimynai Alma ir Zenonas Navickai, į kuriuos Gitana bet kada gali kreiptis pagalbos. Zenonas, puikus kompiuterių specialistas, parūpino kompiuterinių žaidimų, filmų, kad Mantas ligoninėje galėtų prasmingai leisti dienas prie savo kompiuterio. Gitana mini ir Genutę Grigienę, Nijolę Kastečkienę, vyro seserį Ireną Karalienę ir daug kitų jiems padedančių žmonių.

Manto mama labai dėkinga Svėdasų parapijos klebonui kun. Rimantui Kauniečiui. Jis ramino, suteikė viltį, linkėjo Mantui kuo greičiau pasveikti. Moksleivis anksčiau patarnaudavo per šv. Mišias bažnyčioje. „Labai bijojau,kad po nelaimės sūnus gali nutolti nuo Dievo, bažnyčios, kad gali kaltinti Aukščiausiąjį dėl to įvykio“,- prisipažįsta motina. Ji džiaugiasi, kad taip neatsitiko. Mantas liko toks pat tikintis, pamaldus. Motina gerai atsiliepė ir apie Manto klasės draugus bei auklėtoją mokytoją Loretą Dragančiukienę. Jie, susidėję pinigų, pripirko kompaktinių plokštelių, kitų dovanėlių ir nuvežė Mantui į ligoninę. Aštuntokai su savo mokytoja organizavo ekskursiją į Vilnių, kad visi galėtų aplankyti jį ligoninėje. Jie mobiliuoju telefonu siuntė daug žinučių, padrąsinančių, linkinčių kuo greičiau pasveikti, grįžti į mokyklą. G. Zabielienė, minėdama geraširdžius žmones, visada prisimena ir tuos, kurie Mantui dovanojo kompiuterį.

„Dėl sūnaus padaryčiau bet ką...“

Manto nelaimė labai sukrėtė jo artimuosius. Po to įvykio susirgo jo mamos sesuo, Manto seneliams tai irgi nepridėjo sveikatos. Jie save kaltina dėl to įvykio. Gitana mano, kad čia niekas nekaltas. Ją žeidžia kai kurių žmonių priekaištai, kaltinimai, kodėl vaikas buvo pasiųstas padėti seneliams tvarkyti malkas. „Juk vaiką siunčiau ne vogti. Mes, būdami vaikai, irgi padėdavome tėvams, seneliams. Penkioliktus metus einantis sūnus netinginiavo, mielai padėdavo seneliams. Kas galėjo žinoti, kad taip atsitiks?” - atvirauja moteriškė. Ji piktinasi ir tais, kurie skleidžia kalbas, esą ši iš vaiko nelaimės bando pasipelnyti, kreipėsi į televiziją, ieško kitos paramos. „Geriau jau kitiems padėti, ką nors duoti, negu prašyti paramos. Bet pats gyvenimas privertė ieškoti pagalbos. Dėl sūnaus bet ką galiu padaryti, kad tik jis pasveiktų, būtų laimingas. Mūsų šeimos materialinė padėtis dabar tokia, kad sunku be kitų pagalbos išsiversti, - teigia svėdasiškė.- Turime skolų, sunkiai verčiamės. Labai reikėtų spausdintuvo, tada Mantas galėtų daugiau pamokų ruošti kompiuteriu. Jis jau pramoko rašyti kaire ranka, tačiau spausdinti kompiuteriu kur kas patogiau. Praverstų ir internetas.“ Todėl pašnekovė tiki, kad atsiras gerų žmonių, kurie padės išspręsti ir šias problemas.

Motina džiaugiasi, kad sūnaus ranka pamažu gyja. Ir kad Mantas nepasidavė nevilčiai, nepuolė į paniką, susitaikė su likimo smūgiu. Turi gerų draugų, yra klasėje mylimas, gerbiamas. Jo auklėtoja L. Dragančiukienė taip pat patvirtino, kad Mantas Šaltenis yra draugiškas, nuoširdus, ramus, klasės draugų mėgstamas ir net po baisios nelaimės nepalūžo.

Tikrasis tėvas paliko

G. Zabielienė ištekėjusi už kito vyro, kuris nėra Manto tėtis. Tačiau Stasys Mantą labai myli, šis jį - irgi, patėvį vadina tėveliu. Tikrasis Manto tėtis šeimą paliko ir išvažiavo į Rusiją prieš trylika metų. Iš pradžių, kai jis kalėjo Vologdos kalėjime, buvusi žmona dar gaudavo menkus alimentus. Paskui ir tie alimentai dingo. Bandė Gitana jo ieškoti, rašė laiškus įvairioms instancijoms, tačiau buvo atsakyta, kad toks pilietis nei Vologdos mieste, nei Vologdos srityje negyvena. Svėdasiškė sako, kad nebent jo giminės gali pranešti apie sūnų ištikusią nelaimę. Tėvas, jei dar turi sąžinės, galėtų atsiliepti. Tikriausiai su savo gimine dar palaiko ryšius.

Svėdasai, Anykščių rajonas

Autoriaus nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"