Ar tikrai jaunimas yra Lietuvos ateitis?

„Jaunimas yra Lietuvos ateitis“. Labai populiarus šis politikų, mokytojų, akademinės bendruomenės, net paprastų Lietuvos piliečių posakis, ypač susitinkant, bendraujant su didesniu ar mažesniu būreliu jaunimo. Visi tai suvokia kaip savaime suprantamą dalyką. O tai ir yra blogiausia: savaime suprantamais, savaime vykstančiais reikalais nereikia rūpintis. Kam dabar tausoti, ugdyti, globoti, investuoti - tai darysime ateityje, o ateitis ateis pati savaime. Dabar tiesiog gyvenkime, o toliau ,,nu, bus matyt“ (pasak A.Brazausko). Tokia buvo daugumos Lietuvos Vyriausybių pozicija atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ne išimtis ir dabartinės – Algirdo Brazausko vadovaujamos Vyriausybės. Jos programoje skyrių „Jaunimo politika“ sudaro keturi punktai. Vyriausybė numato remti jaunas šeimas, stiprinti jaunimo verslumo ugdymą, didinti jaunimo organizacijų teikiamų projektų finansavimą ir spręsti visas kitas jaunimo problemas. Kokias problemas ir kaip spręsti - net nebandoma detalizuoti. Tai pats mažiausias Vyriausybės programos skyrius pagal apimtį. O pagal turinį? Tuomet ir kyla klausimas - ar tikrai jaunimas yra Lietuvos ateitis? Koks nors Vyriausybės atstovas į tokį klausimą atsakytų teiginiu, kad jaunimo problemų sprendimas yra numatytas kituose Vyriausybės programos skyriuose: švietimo ir mokslo, darbo, šeimos ir socialinės apsaugos ir t.t. Tačiau apie jaunimą šiuose skyriuose randu tik vieną punktą, kuriuo Vyriausybė įsipareigoja parengti ir įgyvendinti priemones (kokias?), skatinančias ekonominius migrantus grįžti į tėvynę. Žinant, kad dauguma tokių ekonominių migrantų yra jaunimas, suprantama, jog Vyriausybė rengiasi padaryti taip, kad jaunimas ir Lietuvoje galėtų gyventi ekonomiškai saugų gyvenimą. Puiku! Tik sunku tuo patikėti, kai jaunimo politikai skiriama tiek mažai dėmesio.

Švietimo, mokslo, informacinės ir žinių visuomenės skyriuje jaunimui skiriama šiek tiek daugiau dėmesio. Vienas iš Vyriausybės uždavinių - tobulinti neformalųjį švietimą. Neformalusis švietimas – švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas. Įdomu, kokiomis priemonėmis Vyriausybė tai ketina daryti, jei neformaliojo švietimo teikėjų tinklą savarankiškai formuoja savivaldybių institucijos? Gal pirmiausia reikėtų sukurti neformaliojo švietimo poreikių tenkinimo galimybes, užtikrinti programų pasirinkimą ir prieinamumą? O tada jau tobulinti. Ar Vyriausybė nurodys, kokias programas reikia tobulinti? Ar nurodys jaunimui, kokiose srityse jam tobulintis? O gal sureguliuos kainas – nurodys, kiek už kokį pasirinktą tobulinimąsi reikia mokėti?

Tai tokie Vyriausybės uždaviniai įgyvendinant jaunimo politiką.

Lietuvoje vyrauja mąstymas, kad jaunimo politika yra visų kitų valstybės politikos sričių dalis. Jaunimas nėra pripažįstamas kaip atskira visuomenės socialinė grupė, kurios problemas spręstų viena institucija. Pagal Jaunimo politikos pagrindų įstatymą jaunimo politiką įgyvendina Vyriausybė, ministerijos, savivaldybės institucijos ir Valstybės jaunimo reikalų taryba. Taigi jaunimo mokymosi problemas sprendžia Švietimo ir mokslo ministerija, karinės prievolės atlikimo – Krašto apsaugos ministerija, darbo – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir t.t.

Vyriausybės programos Darbo ir socialinės apsaugos skyrių sudaro net 31 punktas. Tai kuri programos dalis jiems bus svarbesnė? Manau, atsakymas aiškus. Ne jaunimo reikalai. Natūralu, kad kelioms valstybinėms institucijoms įgyvendinant jaunimo politiką, ji tampa tik mažyte vienos ar kitos institucijos funkcijų dalimi.

Akivaizdu, jog posakis „Jaunimas yra Lietuvos ateitis“ Lietuvos Vyriausybei reiškia, kad jaunimu ir pasirūpinsime ateityje. Pirmiau spręskime problemas, kurios yra svarbios dabar, o jaunimo problemas spręsime ateityje. Jie jauni, jie gali palaukti.

Kęstutis SALICKAS,
LKD Jaunimo sekcijos Valdybos narys

© 2005 "XXI amžius"