Savo vaikus patikėkime tik doriems mokytojams

Amo netekau perskaičiusi, jog viena ketvirtokėlių mokytoja savo mokinukams aiškino, kad Dievo nėra – esą tai tik mitas.

Ačiū mamai Vilijai, kuri išdrįso apie tai prabilti viešai. Jos mažylė stropiai lanko tikybos pamokas. Tikiu, ši jauna mama nori mergaitę užauginti doru, sąžiningu, Dievą ir tėvynę mylinčiu žmogumi. Atrodo viskas šaunu: tėvelių gražiai auklėjama mergytė auga paklusni, švelni, mandagi, gerai mokosi.

Vaikams, ypač pradinukams, mokytojas yra didelis autoritetas. Kaip gali mokytoja luošinti vaikus, kokiomis moralės normomis ji vadovaujasi? Tegul savo atžalas mokytoja auklėja kaip išmano, bet šitaip luošinti mūsų vaikų neleiskime. O gal sugrįžta sovietiniai laikai?

Pažvelkime į tą kartą, kuri užaugo be Dievo. Dabar jiems nereikia tėvų, nereikia Dievo, apie artimo meilę nenori nė girdėti. Juos užvaldęs gobšumas, jie tapę pinigų vergais, kaimynas kaimyno nepažįsta, o jei prireikia kaimynui pagalbos, stengiasi nematyti, negirdėti. Visi kaimynai žino, kad už sienos gyvena senutė, kuri turi vaikų. Tik kas iš to? Jie nelanko senolės. Kada tik pažvelgsi į senelės langą, ji vis žiūri į žmones… Turi keturis vaikus, būrelį vaikaičių. Žino visų gimtadienius, bet kas iš to: jie nelanko savo močiutės. Štai kokie žmonės užaugo be Dievo!

O tokių mokytojų, kaip minėjo Vilija, tikrai neturi likti mūsų mokyklose. Nebijokime juos iškelti viešumon. Gaila, kad nebuvo parašyta, kokiame mieste tai vyko. Tas straipsnis buvo išspausdintas „Moters savaitėje“ (Nr. 6) Tad gal atidžiau pažvelkime, kokie mokytojai moko ir auklėja mūsų vaikus, ir savo atžalų bet kam nepatikėkime. O gal yra tokių, kurie didžiuojasi tokiomis mokytojomis? Tada jie neverti lietuvio vardo!

Ieva S.

Akmenė

© 2005 "XXI amžius"