|
Nūnai, Tėvyne, mūs likimai susipynė...
Europos vidury tarp žvaigždžių, gintarų
Yra tokia šalis.
Europos vidury tarp Rytų ir Vakarų,
Ir tu ten gyveni.
Europos vidury vakarais tu girdi ošimą jūros
Ir nori būti, būti jos dalimi.
Taip dainuoja populiari lietuvių grupė. Jos nariai
savo dainoje gana tiksliai apibūdina lietuvį, gyvenantį Europos
viduryje ir labai daug svajojantį.
Neseniai draugų būrelyje kalbėjomės apie tai,
ko kiekvienas tikimės iš savo ateities, kuo norime būti, ar galėtume
ką nors pakeisti, padaryti, kad gyventume geriau, gražiau negu gyvenome
iki šiol.
Labai daug ir įvairiomis temomis vyko diskusijos,
o žodžiai liejosi lyg iš gausybės rago. Vieni norėjo tapti gydytojais,
kiti išvykti iš Lietuvos ir dirbti užsienyje, treti teigė, kad
jiems geriausia čia, kur gyvena. Jie žadėjo Kernavėje buvusioje
Lietuvos sostinėje sukurti versliuką ir ilgai bei laimingai
gyventi. Visi pasakojimai atrodo tarsi iliuzija, tarytum sapnas,
kurio išsipildymo laukiame kiekvienas, o kol tai įvyks, dar daug
vandens nutekės, dar daug pamatysime ir patirsime.
Kodėl visi apie tai šneka? Gal kiek su humoru,
lengvabūdiškai. Nejaugi negalime pagalvoti apie praeitį, kuri Lietuvai
nepagailėjo nei gerų, nei sunkių laikų? Jeigu gatvėje paklaustume
praeivių, kas buvo Lietuvos karalius, koks kunigaikštis apgynė šalį
nuo kryžiuočių Žalgirio mūšyje, įdomu, ar sulauktume neteisingų
atsakymų. Kiekvienas apie šiuos įvykius nors kiek žino, na, o apie
ne tokius didingus laikus, kai šalis kentė priespaudą, ar kas apie
šiuos laikus ką nors girdėjo? Didžiuotis galima laimėjimais, didžiuotis
galima ir bandymais laimėti.
2005 metai Lietuvai yra ypatingi, nes tai penkioliktosios
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metinės. Galime drąsiai sakyti,
kad mes esame lietuviai, vieninga, nesuskaldyta valstybė, kuri nepriklausoma
gyvuoja jau 150 metų.
Lietuviai pirmuosius tautinio atgimimo žingsnius
žengė 1988 metais sukūrę Lietuvos Persitvarkymo sąjūdį, kurio tikslas
buvo atkurti nepriklausomybę. Lapkričio mėnesį lietuvių kalba buvo
pripažinta valstybine. 1989 metais pirmą kartą sovietmečiu Lietuvoje
viešai paminėta Vasario 16-oji. Vėliau lietuviai dar drąsiau ėmė
reikalauti nepriklausomybės: 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelyje
lietuviai, latviai ir estai, susikibę rankomis, parodė trijų Baltijos
šalių gyventojų vienybę. Šis įvykis dar ir dabar nėra užmirštas.
Juk suburti tiek žmonių, kurie stotų šalia savo kaimyno, paduotų
jam ranką ir kartu kovotų už savo ateitį, nėra taip lengva.
Kad ir kaip SSRS nenorėjo iš savo sudėties paleisti
Lietuvos, kad ir kaip stengėsi sutrukdyti, visgi 1990 m. kovo 11
d. Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę. Žmonių ryžtas ir noras turėti
nepriklausomą valstybę iškilo aukščiau už viską. Todėl dabar turime
nulenkti galvas prieš tuos, kurie padėjo mums užaugti saugioje valstybėje,
kurie nepabūgo grasinimų, kurie aukojosi vardan Lietuvos.
Šiandien gyvename nepriklausomoje valstybėje.
Joje augame, mokomės, bendraujame, švenčiame įvairias šventes.
Prisimenu, kaip prieš dešimt metų Velykų sulaukiau
pas senelius. Visa šeima buvo kartu, visi tokie gražūs, vieningi.
Mes sėdėjome prie stalo ir daužėme margučius. Senelis raikė duoną,
kuri pakvipo po visus namus. Buvo taip gera, jauku. Namuose jutome
šilumą, sklindančią nuo židinio.
Tą vakarą senelių name suradau laikraštį. Paėmiau
jį į rankas ir pradėjau vartyti. Nespalvoti paveikslėliai man nekėlė
jokio įdomumo, todėl laikraštį numečiau šalia savęs ir ėmiau žaisti
su savo mėgstamiausia lėle. Atėjusi senelė rado netvarkingai ant
lovos numestą laikraštį. Ji pakėlė leidinį, pasisodino mane ant
kelių ir ėmė garsiai skaityti. Ji skaitė lėtai, neskubėdama, pabrėždama
kiekvieną žodį, sakinį. Baigusi skaityti senelė giliai atsiduso,
dar kartą parodė nuotraukas, išspausdintas laikraštyje. Pajutau,
kaip virpa senelės rankos, pakėliau į ją savo akis ir pamačiau jos
žvilgsnį, gilų, susimąsčiusį. Skruostu riedėjo ašara, kurią lyg
deimanto krislelį sugavo mano žvilgsnis. Paėmusi drebančias senelės
rankas paklausiau, kas atsitiko. Senelė tada man tepasakė: suprasi,
vėliau suprasi.
Dabar aš jau žinau, kodėl taip susigraudino mane
senelė, skaitydama laikraštį. Prieš dešimt metų buvau per maža,
kad suprasčiau, o dabar suprantu. Tą Velykų vakarą, degant židinyje
ugnelei, aš atradau laikraštį, kuriame buvo aprašyti Sausio 13-osios
įvykiai. Mano seneliai šį laikraštį saugojo labai ilgai, jis priminė,
kiek daug žmonės paaukojo vardan nepriklausomybės. Suprantu, jau
moku išskaityti ir ašarą, riedėjusią skruostu.
Nebežinau, ar dabar dar rasčiau laikraštį ar kitokį
leidinį, išspausdintą tuo laiku. Gal daugiau į rankas nebepaimsiu
tokių skaudžių Lietuvai įvykių liudytojo. Vis dėlto džiaugiuosi
dėl vieno dalyko: aš pagaliau žinau, ką žmonėms reiškia nepriklausomybė.
Ne visi tai žino, ne visi tai vertina. Dauguma
žmonių laimės nori ieškoti toli, už jūrų marių. Dauguma nebijo rizikuoti
ir dėl takelio meta kelią. Juk tiek daug lietuvių šiandien gyvena
toli nuo Tėvynės. Vieniems pasiseka, o kiti svetimoje šalyje kenčia
dar didesnį vargą. Ir mūsų turistai vis dažniau renkasi užsienio
poilsiavietes, kurortus. Nejaugi neliko vietų, kurių neaplankė lietuvis
savo gimtinėje?
Ta laimė, kodėl kiekvienas negali jos rasti tose
vietose, kur gyvena? Juk jos nereikia taip toli ieškoti. Ji čia
pat, tik gal ne visi yra tokie akyli, kad ją pastebėtų?
O kur manoji laimė vėl prapuolė,
Nejaugi dingo ji slapčia?
Kodėl man niekas nepasakė,
Kad ji išėjo tyliai su audra?
O gal nedingo laimė, ne?
Gal vis dar laukia ji šalia,
Kol aš atrasiu vėl iš naujo ją.
Šį eilėraštį sukūriau, kai man buvo liūdna. Gal
ir aš tada nepastebėjau laimės, kuri buvo man už nugaros, kuri tyliai
laukė, kol vėl į ją prabilsiu. O juk man laimė yra tėvynė, šeima,
namai. Ar daug žmogui reikia? klausė vienas poetas.
Nūnai, tėvyne, mūs likimai susipynė. /Aš tavo
dvasią savyje jaučiu/ rašė A.Mickevičius. Šie žodžiai man giliai
įstrigo atmintyje. Tikiu, kad žmogus yra artimai susijęs su savo
tėvyne. Šeima ir namai yra ten, kur jaučiame šilumą, tarpusavio
supratimą, meilę, paramą. Mes lietuviai, lietuviais esame gimę,
ne veltui mūsų proseneliai šitaip kovojo. Jie tikėjo, kad ateinančios
kartos padarys pasaulį gražesnį ir laimingesnį. Neturime teisės
nuvilti tų, kurių vardai jau nubluko. Turime savyje išgirsti Tėvynę!
Eglė MISEVIČIŪTĖ,
Širvintų rajono Musninkų vidurinės
mokyklos 9 b klasės mokinė
Rašinys laimėjo M.Remienės paskelbtą konkursą
Ką man reiškia 1990-ieji metai.
© 2005 "XXI amžius"
|
