Per Europą – darbo ieškoti

Julė KILČIAUSKIENĖ

Pakeliui į Neapolį

Smagu pasiekti viršukalnę! Taip, tai Italija, Friuli Venecija Giulija kalnas. Jis gali kiekvieną apstulbinti ir sužavėti dar kartą sugrįžti atostogauti: daug spalvų, miškų ir slėnių, natūralus sportas ir maistas. Argi tai ne stebuklas, esantis pasienyje su Austrija?

Graži mūsų šalis, brangiųjų poetų eilėmis išdainuota. Graži ji iš paukščio skrydžio, ilgesinga akimi palytėta, bet dar gražesnė, kai ranka ir akimi nepasiekiama širdyje giesme ar rauda ilgesingai skamba.

Ir dabar, kai esame laisvi ir nepriklausomi, sparčiai tuštėja Tėvynės namai. Ne tiek po pasaulį žvalgytis, kiek sotesnio kąsnio duonos ieškodami į turtingesnes šalis vyksta tautiečiai: paprasti, dar nebaigę mokslų, sugebantys dirbti pagalbinius ir sunkiausius nekvalifikuotus darbus. Tokių darbų nevengia ir aukštojo mokslo diplomus turintys inžinieriai, gydytojai, mokytojai, menininkai… Ne šiaip sau vieni išvažiuoja – kartu išsiveža dvasinį, protinį ir fizinį Lietuvos kapitalą.

Skaudu, kai palieka tėvynę toks gausus būrys žmonių. Tačiau gaila išvykstančiųjų, pabirusių kažkur pasaulio vieškeliuos.

Šis mano pasakojimas – beveik dienoraščio ištraukos priartins prie tolstančiųjų, jau kitur gyvenimus kuriančių tautiečių.

I. Iš savo kiemo

Patekau ir aš tarp „atstumtųjų“, kad negaliu bent pusėtinai gyventi. Jau sėdžiu autobuse, važiuosiančiame maršrutu „Varšuva-Neapolis“.

Aplinkui – atsisveikinančiųjų šurmulys, nuskamba juokas… Gaila palikti gimtinę, bet važiuoju uždarbiauti. Žinau, ilgai neištversiu, metai nebe tie ir nesu atspari, bet… Gal net smalsu, ne tik baisu tai pačiai patirti. Bandau užsiimti daugiau sėdimų vietų – nepavyksta. Siunčiu žinutę į namus – jau nepasiekia…

Mintimis grįžtu į Varšuvos stotį ir ilgą šešių valandų laukimą, kai ankstų rytą atvykau iš Lietuvos. Tuo pačiu autobusu iš Lietuvos važiavusi vilnietė Ana keliaus į Veroną – važiuoja pas dukrą, kuri ten sukūrusi šeimą, turi savo verslą. Stotyje sutinkame ukrainietę. Jai arti 70-ies, atvažiavo slaugyti lenkų. Per mėnesį gauna 200 eurų – tai jai dideli pinigai. Štai brangiais kailiais daili rusė Tania sunerimusi ieško autobuso į Paryžių – ten dirba jos vyras. Sekmadieniais informacija ir kasos neveikia. Sustirusią ir pamėlusią vasarinį džinsinį kostiumėlį vilkinčią baltarusę irgi kviečiu į būrį. Mergina per Vokietiją vyksta į Ispaniją. Važiuoja pas draugus, gal padės įsidarbinti. Jau kartą buvo nuvykusi, truputį dirbo, išmoko ispanų kalbą. Labai sunku Baltarusijoje – nėra darbo. Mokėsi universitete – išėjo iš antro kurso, neturėjo pinigų studijoms sumokėti. Dar reikia rūpintis tėvais. Žada stoti į koledžą, bus konditerė-vadybininkė, jau turi patirties.

Visų mūsų autobusai skirtingi, bet išvyksta tuo pačiu laiku – 11.30 val. Štai ir išeiname visos „tarybinės“ iš salės. Aš tyliai užtraukiau: „Široka strana moja rodnaja…“ Juokiamės atsisveikindamos.

Vykstame per spalvingą Lenkiją. Pasienio valgykloje mane apgauna. Bet kalbos nemoku, pasimetusi – nebeieškau teisybės. Austrai, patikrinę autobuso keleivių pasus, manąjį išsineša, vos ne iš paskos bėgdama šaukiu: „Počemu moje, est pomolože devčiat!“ Anksčiau su manimi nekalbėjusios lenkaitės ima kikenti, kažką man aiškina. (Gal jos iš tikrųjų pagalvojo, kad aš save mergaite laikau…) Aha, dar supranta rusiškai. Pasipūtusi lenkė užkalbinta vos išstena rusiškai ir mane kitiems pristato: „Ji rusė“. Aš protestuoju: „Ne rusė, aš lietuvė“. Jaunutė italė šypsosi: „Lituana“.

Jau Italijoje. Išaušo vasario 7 diena. Šalta. Pravažiuojame Veneciją. Teka raudona saulė. Ant pasėlių - šerkšnas. Nuo nemigos skauda galvą. Čia daug kas kitaip. Atrodo lyg pavasario ar rudens metas. Žemė kruopščiai išdirbta. Pasėliai, arimai, pievos, ganyklos ir neapartos ražienos. Maži upeliukai aptraukti ledu, bet didelės teka srauniai. Prie sodybų aukštai iškilę pušų vainikai. Jų visos apatinės šakos nupjautos. Atrodo euforiškai.

Bolonijoje bandau snausti. Vairuotojas vaikšto, kažko vis klausinėja ir man tarstelėjo: „Kuda, pani?“ Sakau: „Į Neapolį“. O jis tikslina: „Herbata i kava?“ Aišku, „kavą“ ir taip sapnuoju…

Kaip pasakoje žalius plotus keičia sniego apklotai. Riedame Romos link. Kelias įrėmintas cementine tvorele. O kalnų aukštumos iš abiejų pusių! Smėlis ir pliki medžiai ant jų. Ypatingas grožis. Sniegas kalnų viršūnėse. Žaluma ir sodybėlės - apačioje. Kelias ne kyla su kalnais, o tuneliais lenda per juos. Tuneliai, tuneliai ir šviesos jų gale…

Florencija. Mažas Barbarino miestelis. Gilios pakalnių lomos praslenka pro langą. Keliai vingiuoti, bet saugesni nei pas mus. Važiuojame pro laukus, pušynėlius, žemaūgius sodus, žaliuojančius pakelėse.

Širdyje nerimas: štai ir tiek svajota Roma – pasaulio krikščionybės namai. Kaip toli ir tiek daug metų buvome atskirti nuo jų. Vatikanas. Daugelis tikinčiųjų tą miestą vadina vos ne dangaus vartais. O kaip yra iš tikrųjų? Juk tokie pat mirtingieji ten gyvena, dirba, mokosi. Tik jų tikslai kiti: ne sau, bet pasauliui – žmonėms ir Dievui. Juk Romą žąsys išgelbėjo… Ne, iš tikrųjų tai ne žąsys ją gelbėjo, o Dievas, žąsis ant kelio pavaręs. O ir jos gyvenimas margas. Gal ir ne viskas tik rožinėmis spalvomis šviečia. Bet čia gyvena šv. Petro įpėdinis – Šventasis Tėvas, iš čia po pasaulį sklinda Kristaus mokslas. Kokius šviesius spindulėlius rasdavau nuošaliose Lietuvos parapijose. Jei nebūtų Vatikano – kokia būtų mūsų Bažnyčia?

Tokios mintys neleidžia susikaupti, bet ir nėra kada žvalgytis – labai greit važiuojame. Pastebiu daug motociklų, mašinų kamščius. Nematau tikėtosios didybės ir galybės. Man Lietuvos miestai gražesni – erdvesni, ramesni. Ten žmogui daugiau vietos.

Skubame į Neapolį. Ir saulė lekia vakarop. O kelias driekias per dykumą, pilką, smėlėtą, ir kalnus. Štai vieno tokio šlaite gana aukštai stūkso vienuolyno mūrai. Aplink - tik uolos, nė vieno medelio. Toli nuo žmonių, jei šauksi – tik Dievas išgirs. Aplink tyrai pliki ir žemė tuščia – kaip Mozės į dykumą išvestų žydų kelionėje.

II. Esu pigi prekė

Jau Neapolyje. Autobusas nuvažiavo, o aš stoviu viduryje aikštės (stoties)… Aplink žmonės, mašinos – visi skuba. Ir kalba greita, man negirdėta. Prieblanda. Tų reklamų ir visokiausių užrašų aplink – aukštai ir žemai – mirga, tik ne tai, ko man reikia. Prieina aštuoniolikmetė, prakalba lietuviškai. Tuo pačiu autobusu atvažiavo iš Romos. Laukia tetos. Mūsų telefonai nebylūs. Ką daryti? Eisime ieškoti policijos.

Staiga prie manęs išdygsta pusamžis vyras skusta galva. Jis sako, kad nuo Dašos, ima mano lagaminą ir liepia eiti kartu. Dašos (vardai pakeisti) aš ir laukiau, bet ne jo, nors kalba irgi rusiškai. Nesutinku eiti, prašau pakviesti Dašą. Po kelių minučių ją atsiveda. Pagal vilniečio firmos vadovo Dobilėno pasakojimą, tai – tikrai ji. Paprašau jų padėti mergaitei susirasti tetą. Jie paskambina, teta jau važiuoja pasitikti. Paliekame ją greit tamsėjančioje aikštėje ir, sėdę į automobilį (gana prabangų), važiuojame. Pakeliui skustagalvis stabtelėja pirkti man SIM kortelės (telefonui), paprašo paso. Neduodu. Einu kartu. Tai paskutiniai dešimt eurų. Liko 300, juos turėsiu atiduoti už darbą. Pakeičia kortelę, skambinu į namus, kad jau veža į darbą. Viskas gerai…

Kiek keistoka, kad ilgai važiuojame, žiburiai mažėja, kol išnyksta visai. Sustojame garažuose. Daša man liepia išlipti. Prie mūsų prieina šviesiaplaukis vyras. Tai lietuvis Rūtenis, jis atsiliepė į mano skambutį iš Romos ir sakė, kad lauks. Patikina, jog darbas yra ir mane dabar ten veš. Paprašo atiduoti priklausančius 300 eurų. Taip, tai jau paskutiniai iš artimųjų paskolinti kelionei pinigai. Dievulėliau, kaip sunkiai juos surinkau. Atiduodu visus, nes bijau. Rūtenis atsisveikina, patikindamas, kad visada kreipčiausi, jei bus sunkumų. Vėl riedame. Daša turi temperatūros, atrodo, gripas. Duodu kelias antibiotikų tabletes, ji atsisveikina, palikdama mane su dviem lenkais. Dabar tikrai baisu. Sustojame kažkokiame kieme, gatvės siaurutėlės kaip kišenės. Laukiame ukrainietės, ji turi vežti pas darbdavį. Atlekia susivėlusi dažytais plaukai energinga moteriškė. Vėl važiuojame. Vairuotojas ir ta moteris kalba gal lenkiškai, gal ukrainietiškai, bet aš nesuprantu, apie ką, tik labai dažnai kartojamas keiksmažodis mane baugina. Kur aš patekau? Sustojame ir man liepia eiti kartu. Dar apibara, kad nemokėdama kalbos važiavau. Einu labai sutrikusi. Čia viskas kitaip. Ką reikės dirbti ir kaip elgtis? Ukrainietė jau itališkai mane siūlo šeimininkams. Trys senės nepatikliai žvelgia į mus abi. Mažytė senutė drebančiomis rankomis vangiai siekia stiklinės. Kiti nekreipia jokio dėmesio. Bandau padėti. Ukrainietė sušunka: „Kur kiši neplautas rankas!“ Tikrai. Dar labiau pasimetu. Ateina senutės sūnus. Gražus, pusamžis vyras nužvelgia mane mąsliu žvilgsniu. „Gal per sena jam?“ – dingtelėjo keista mintis. Mes greitai išeiname. Ukrainietė pyksta: „Nepatikai, o būtum pas gydytoją dirbusi. Pati kalta!“ Ir kitoje vietoje vėl netinku. Veža į trečią. Liepia pasiimti lagaminą. „Čia pernakvosi, ryt gal kas nors paims“, - piktai burbtelėjo ukrainietė. Atveža į trečią šeimą. Vėlus vakaras. Pasitinka besišypsanti irgi ukrainietė. Ji čia prižiūri nevaikštančią senutę jau penktas mėnuo. Leidžia man išsimaudyti, nuramina. Atneša šeimininkės man duotą antklodę be užvalkalų, prigulu ant sofos. Senutė seka kiekvieną mano judesį. Liepia sėdėti šalia jos, kad ko nepavogčiau. Ukrainietė labai vargsta su ja: dar tvarko šeimos kambarius kitame aukšte, už tai jai prideda 80 eurų, taigi iš viso 580. Tai gana nemažai. Vidurdienį ateina senutės giminaitė ir vėl veda mane siūlyti kitiems šeimininkams. Sutinka vyras. Irgi gydytojas. Bandome susikalbėti žodynėlio pagalba. Supratau, kad nori imti mane „kvailiojančiam tėvui“. „Kas jam, šizofrenija?“ – klausiu. „Ne“, - nusijuokia jis. Suprantu, kad kažkas nelabai švaraus, bet juk nieko nežinau. Ir neima tik dėl to, kad nemoku kalbos (o gal dėl kitko?). Dar atlekia smarki nervinga italė. Ir jai netinku – nekalbu itališkai. Grąžina mane atgal. Visai pasimetusi. Ukrainietė Olga skambina dažytai energingai moteriškei, liepia manimi pasirūpinti. Juk man niekas nesakė, kad reikės mokėti italų kalbą. Vakare grįžę šeimininkai mane su lagaminu vėl išsiunčia pas tą piktą ukrainietę. Ten gyvenu vos ne užrakinta visą savaitę. Išeit niekur neleidžia, bijo, kad nepasiklysčiau ar dar kažko. Porą kartų vedė vėl parodyti kitiems šeimininkams. Vienai – prižiūrėti tris ar keturis vaikus – netikau ne tik dėl kalbos nemokėjimo, bet ir dėl to, kad „vyras nori jaunesnės auklės“, taip pasakė vaikų mama, jauna italė. Antrai poniai pasirodžiau per lėta, nespėsiu visko sutvarkyti, o darbų namuose daug.

Penktadienį vakare einu į bažnyčią, meldžiuosi ir galvoju, jei nebus išeities, prašysiu kleboną darbo – gal grindis plauti, gal šventorių šluoti… Grįžtu iš bažnyčios ir mane pasiunčia į vietą, iš kurios mėnesį dirbusi pabėgo verkdama lenkė. Ji mokėjo kalbą ir jau išmanė darbą, bet negalėjo ten būti ilgiau. Mane pristato kaip mokančią kalbą…

(Bus daugiau)

© 2005 "XXI amžius"