Dovanoja tai, ko būtinai reikia

Bronius VERTELKA

Pradinių klasių mokytojas metodininkas Jonas Marcinkevičius ir jo jaunieji šokėjai

Muziejaus vadovė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Virginija Navickienė su savo stropiausiomis pagalbininkėmis

Šį pavasarį Velžio gyvenvietę apskriejo jaudinanti žinia: Panevėžio rajono Tarybos sprendimu vietos vidurinei mokyklai suteikta teisė vadintis gimnazija. Bendruomenė to siekė daugelį metų. Turint tikslą eita nepramintu keliu. Mokykla dalyvavo profilinio mokymo eksperimente, įgyta patirtimi dalijosi su kitų rajonų pedagogais. Gimnazija Velžyje – pirmoji tokio lygio mokykla rajono kaimo vietovėje.

Vidurinio išsilavinimo siekia beveik 400 vaikų iš aplinkinių, tolesnių Kabelių, Preidžių, Maženių kaimų, atvyksta jų nuo Miežiškių, net iš Panevėžio. 90 proc. pernykščių abiturientų tapo studentais ( rajone – per 60 proc.). Moksleiviai šauniai pasirodo rajono ir respublikinėse olimpiadose, konkursuose. Mokymosi kryptis gimnazijoje – humanitariniai ir realiniai dalykai. Velžiečių tikslas -išlaikyti provincijoje vidurinio ugdymo įstaigą, kad siekti žinių joje galėtų vaikai nuo pirmos iki dvyliktos klasės.

Neseniai moksleivių šokių kolektyvas, vadovaujamas pradinių klasių mokytojo metodininko Jono Marcinkevičiaus, grįžo iš Suomijos. Jis dalyvavo Salo mieste vykusiame penkioliktajame vaikų tautinių šokių festivalyje „Dainuojantys ir šokantys Baltijos vaikai“. Velžietė moksleivė Indrė Strolytė buvo viena jauniausių konkurso dalyvių ir pelnė žiūrovų simpatijas. Aštuonmetė buvo apdovanota festivalio diplomu ir sidabriniu pakabučiu. Jaunieji šokėjai plaukė Baltijos jūra, susipažino su Suomijos grožybėmis, miestais. Šiemet Velžyje viešėjo ir 30 Suomijos šalies pasiuntinių. Čia buvo surengtas jaunimo festivalis, į kurį suvažiavo net dvylika Aukštaitijos kolektyvų. Suomiai Panevėžio rajone išbuvo kelias dienas. Viešnagė svetingame krašte jiems patiko. Dabar gimnazijos mergaičių choro „Mozaika“ laukia kelionė į Ispaniją. Saulėtoje šalyje skambės jaunimo festivalis.

Maloniai nuteikia gimnazijos interjeras. Koridoriuose, laiptų aikštelėse auginamos gėlės. Didesnį žavumą suteikia jų vazonai mediniuose ratuose. Gimnazija įsirengė meno galeriją „Baltoji niša“. Apipavidalinti ją padėjo moksleiviai. „Baltoji niša“ turi ryšių su Naujamiesčio kultūros centro galerija, su ja keičiasi parodomis. Meno šventovėje savo darbus eksponavo tautodailininkė A.Ožkeliūnienė, Panevėžio meno mokykla, gimnazijos moksleiviai. Dabar veikia vilniečio Roberto Šliavo kūrybos paroda. Fotografo darytos nuotraukos atkeliavo iš Ramygalos. Jų autorius su nostalgija prisimena miestą, iš kurio save kildina. Šiaip į parodos atidarymą bando kviesti darbų autorių. Galerijoje ekspozicijos keičiamos kas du trys mėnesiai.

Jaudinantis įspūdis lieka apsilankius gimnazijos muziejuje. Jo įkūrėja ir stropi puoselėtoja – mokytoja metodininkė Virginija Navickienė. Studijuodama lietuvių kalbą Vilniaus universitete, visus mokslo metus ji buvo šios aukštosios mokyklos kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ dalyvė. Pradėjusi dirbti mokytoja Velžyje, Virginija čia įkūrė kraštotyros būrelį. Rengė moksleivių ekspedicijas po kaimus, rinko eksponatus, domėjosi tautosaka. Ėmė užrašinėti šio krašto dainas. Respublikos jaunųjų filologų konkurse jos pelnė pirmąją vietą.

Muziejus turi apie 600 eksponatų. Visi jie – rankomis sunešti ar dviračiais suvežti iš aplinkinių kaimų. Daugiausia jų aptiko Pakalniuose. Moksleivės Aušros Jasiūnaitės senelių spintai – daugiau nei šimtas metų. Ji išskobta rankomis. Metalinės spintos dalys nukaltos kalvio. Senas daiktas kaime buvo laikomas nebereikalingu, iš jo norėta padaryti kiaulėms lovį. Nuo kirvio senieną išgelbėjo laiku užsukę jaunieji muziejininkai. Mokytoja Stanislava Lukauskienė iš savo tėvų namų atvežė gausybę metų jiems tarnavusią kėdę. Ragainėje (Kaliningrado sritis) sugriautos pilies plyta parkeliavo autobusu. Ją nusižiūrėjo V.Navickienė būdama ekskursijoje. Gydytojo rankinė parvežta iš Sibiro tremties. Šventus paveikslus dovanojo viena Pakalnių kaimo gyventoja. Pirmuoju prancūzų kalbos vadovėliu lietuviams, išleistu 1937 metais, jau susidomėjo Vilniuje gyvenanti kelių knygynų savininkė N. Masiulytė-Paliulienė. Verslininkė yra pirmojo lietuviško knygyno Panevėžyje steigėjo J.Masiulio vaikaitė. Vadovėlį muziejui dovanojo viena kaunietė mokytoja.

Atėjusi vasarą gimnazijos neužklupo netikėtai. Jai buvo tinkamai rengtasi. Moksleivių atostogas paįvairina keturios jų poilsio stovyklos. Visos jos vyksta Velžyje. Nakčiai poilsiautojai grįžta į namus. Tokį turiningą laisvalaikį pajuto apie šimtas gimnazijos moksleivių. Nesėdi be darbo jaunieji kraštotyrininkai. Apžergę dviračius, jie lanko kaimus, ieško muziejui naujų eksponatų. Didžioji dalis gimnazijos moksleivių gyvena kaime, todėl jie nesibodi ūkiškų darbų, jaučia pareigą padėti savo tėvams ar seneliams. Nemažas būrys moksleivių dirba pas garsų sodininką A. Speičį. Talkininkai raškė braškes, skynė serbentus.

Velžyje gerus pėdsakus paliko mons. J. Antanavičius. Atgimimo laikais jis beveik metus čia mokė tikybos. Prieš didžiąsias katalikų šventes, per paskutinį abiturientų skambutį ar per jų išleistuves bendruomenė sulaukia Kristaus Karaliaus Katedros kunigų. Velžyje nėra bažnyčios, tačiau čia gajos katalikiškos tradicijos.

Velžys, Panevėžio rajonas

Autoriaus nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"