Marijapolis – Rojaus kampelis

Jaunuoliai susibūrė pasidalyti savo mintimis ir rasti atsakymus

Iškyloje svarbu visiems būti kartu

Marijapolis – miestas, kurio nėra nė viename Lietuvos žemėlapyje. Tai nesustabdo norinčių praleisti dalį atostogų Marijos mieste, kai kurių vadinamame tiesiog rojaus kampeliu. Liepos 1-5 dienomis čia buvo susirinkę apie 240 žmonių iš įvairiausių Lietuvos kampelių ir netgi iš kaimyninės Latvijos ir Estijos.

Marijapolį stato ir meilės darbais puošia ekumeninė fokoliarų organizacija, įkurta Kiaros Liubič Italijoje. Lietuvoje pirmoji fokoliarų stovykla vyko 1985 metais miške, nes teko slapstytis. Susirinko 20 žmonių. Nuo tada stovyklos rengiamos kiekvienais metais ir į jas atvyksta vis daugiau žmonių. Šiais metais Marijapolyje pirmą kartą susirinko visų trijų Baltijos valstybių atstovai.

Marijapolio 2005 metų susitikimo tema: „Prisikėlusiojo tauta“. Jėzus, Prisikėlusysis, įvairiais būdais yra Bažnyčioje. Stovykloje vykusių užsiėmimų metu buvo stengiamasi atskleisti šiuos būdus. Tai Jo buvimas bendruomenėje, kasdienos gyvenime, vienybėje. Fokoliarai Christina ir Nikas prisipažino, kad „Prisikėlusiojo“ mintis buvo vystoma jau pirmojoje krikščionių bendruomenėje, kai aplinkiniai stebėjosi jų tarpusavio meile. „Mes norėtume padėti Bažnyčiai iš naujo tapti gyva, kad joje būtų juntamas Prisikėlusiojo buvimas“, – sakė Nikas. Fokoliarams svarbu įgyvendinti Jėzaus įsakymą: „Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau“. Besąlygiška meilė ir yra tai, kas traukia ir jungia žmonės, kurios dėka į stovyklą atvažiuoja vis daugiau norinčių išmokti mylėti. Vienas stovyklos organizatorių, Robertas, mano, jog svarbesnė nei tautų kultūra yra brolybės, Evangelijos kultūra: „Man svarbu mano gyvenime daryti viską, kad ši kultūra būtų visame pasauly“. Kita organizatorė neslėpė, kad jai šioje stovykloje svarbiausia buvo ne kažką padaryti, bet būti su tais, kuriems to reikėjo: „Jėzus tarp mūsų – stebuklas, kuris atsitinka kiekvienais metais“. Džoja kaip vieną svarbiausių stovyklos organizavimo tikslų įvardijo dvasingumo perdavimą: „Svarbu perduoti dvasingumą, kad žmonės galėtų tuo gyventi ir patys kitiems perduoti. Kad vienybės dvasia labiau paplistų Lietuvoje, visame pasaulyje“.

Tik vienybės dvasios veikimu ir galima būtų paaiškinti, kaip tokio skirtingo amžiaus (nuo pusės metų iki 80 metų) bei pomėgių (buhalteriai, namų šeimininkės, gydytojai, mokytojai, kirpėjos...) žmonės rado sau tinkantį poilsį, įdomių užsiėmimų, džiaugėsi būdami kartu. „Marijapolis man yra visiškai laimingo žmogaus Marijapolis. Norisi mylėti, šypsotis ir nešti Prisikėlusįjį į pasaulį“, – sakė Giedrė iš Kauno. „Tai tarsi meilės mokykla, kurios „pamokas“ prisimenam visus metus“, – atviravo kita pašnekovė. „Čia užmirštu savo problemas ir rūpesčius, čia aš iš tiesų ilsiuosi. Čia rojus žemėje“, „Jaučiu, kad prisipildžiau meilės ir dabar galiu dalytis tuo su kitais“, – sakė viešnios iš Latvijos.

Norėtųsi dar kartą pasvarstyti, kaip šie keli žmonės: Nikas, Christina, Vytautas, Utė, Pierluidžis, Sonja, Robertasa, Jolanta, Saulena, Jasela ir Regina suburia ir praturtina tiek daug žmonių. Galima būtų viską grįsti organizavimo kruopštumu. Stovykloje buvo net trys vaikų grupės, vakaro kavinė bei užsiėmimai jaunimui, pasidalijimai, atviri suaugusiųjų pokalbiai, visas amžiaus grupes jungianti iškyla ir kartu atliekamos sportinės rungtys. Tačiau vien tai nepaaiškina kiekvienais metais vis gausėjančio Marijapolin vykstančiųjų būrio.

Žmones čia traukia tikrumas, nesumeluotas nuoširdumas. Labai svarbi kasdienė šv. Mišių auka, bendrumo, Dievo buvimo šalia išgyvenimas. Taip pat tai, jog su vienoda meile priimamas kiekvienas: katalikas, protestantas, metodistas ar tikėjimo dar neatradęs. „Matau tikrumą jūsų meilės Dievui ir vienas kitam“, – sakė Marijapolyje apsilankęs Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Ganytojas mokė, kad niekada nesugebėsim visko atlikti vieni, todėl svarbu visiems tikintiesiems pasijusti viena šeima. Tokia šeima, anot vyskupo, yra fokoliarai. „Labai svarbu, kad fokoliarų judėjimas plėstųsi, uždegtų aplinkinius žmones... Teiginys „Jėzus yra tarp mūsų “ turi ateiti į praktinį gyvenimą“, – sakė ganytojas. Stovyklautojai džiaugėsi, kad vyskupas ne tik atvažiavo į susitikimą, bet ir kartu dalyvavo pokalbių grupelėje, įliejo į ją dvasingumo, šilumos, pasidalijo savo mintimis.

Didelį įspūdį visiems paliko atsisveikinimo vakaras. Džiugino pačių mažiausiųjų paruoštas spektaklėlis „Zuikių mokykla“, vyresniųjų meilės samprata, išreikšta „Laimingojo princo“ inscenizacija, jaunimo giesmės, suaugusiųjų pasirodymai. „Gaila, jog taip greit turime išsiskirti, tačiau aš dar grįšiu“, – žadėjo septyniolikmetė Kotryna. Jau dabar laukiu kitos vasaros“, – prisipažino kuršėniškė. „Norėčiau visada ir visur su jumis, fokoliarai, būti“, – rašė šiaulietė Dana. „Išvažiuoju su ramybės kupina širdimi...“, – atviravo Joana iš Kauno. Šie žodžiai tik sustiprino vysk. E.Bartulio išsakytą mintį, kad nesvarbu kokioje pasaulio šaly sutiksi fokoliarus, gali būti ramus, jog tau bus gera.

Inesė RATNIKAITĖ

© 2005 "XXI amžius"