Per Europą – darbo ieškoti

Julė KILČIAUSKIENĖ

Sinjorita baigia pietus. Kampe – tėvo portretas su lempele, apačioje – skalbinių džiovykla. Metalinės kėdės ir kabalduojantis didžiulis stalas, bufetas su didžiuliu veidrodžiu. Valgiui staliukas visada užtiesiamas staltiese

(Tęsinys. Pradžia Nr. 7, 8, 9)

Džiulija, dzukaro!

...Kam nepasakiau sudie? Prieš tolimą kelią dovanojau raudoną gėlelę – gal švies... Didelės akys išsekusiame veide ir klausimas: “Kada ateisi?” Galvoje šmėkščioja keistos mintys: susitiksiu tik su jos siela, jau greit... Kada? Minutėlę skaičiuoju laiką ir, bijodama pažvelgti į akis, ištariu: “Po mėnesio, sinjora Roza. Po mėnesio mes susitiksime”. – “Gerai”, - sušnabžda ir nugrimzta patalan.

Ne, neateisiu po mėnesio, nes jau būsiu nereikalinga čia. Po mėnesio ji išeis... Tokios keistos, lyg ne mano mintys ir neramus, labai neramus graudumas. Pabuvom kartu tik penkias minutes. Kai pranešiau prie vartų, kad tai aš, Džiulija, Roza laukė manęs. Viešpatie, kai pamačiau, išsigandau – kaip iš kito pasaulio... Tik šešėlis... Jos vandens pilnos dailutės plaštakos ant pagalvės pūpsojo lyg maišai...

Taip, tai pirmoji mano sinjora. Pas ją dirbau dvi dienas. Paskui aš ją pavadinau itališka mama.

* * *

Menu, kaip ankstyvą rytą, buvo šeštadienis, paskambinau į vartus, kaip su dideliu lagaminu lipau laiptais. Sukosi galva, lingavo po kojomis. Atėjo anksčiau čia dirbusi ukrainietė Marija, aprodė, ką turėsiu veikti, kur kas sudėta. O aš nieko nemoku ir nieko nesuprantu.

Tą dieną su sinjora žaidėme “katę ir pelę”. Liepia ką nors daryti ar paimti, aš nesuprantu – spėlioju. Ji kantriai šypsosi. Sinjora Roza mažai vaikšto, yra sunki ligonė. Kiekvieną rytą keliasi tiksliai kaip laikrodis – šeštą valandą, pati verda kavą, išgeria ją ir atsisėda į savo kėdę prie stalo valgomajame - svetainėje, sujungtoje su virtuve. Čia ji prabūna iki popiečio miego: daug rūko, žiūri televizijos laidas, skaito laikraščius, sprendžia kryžiažodžius. O aš šokinėju aplink. Vykdau visus jos norus. Tą dieną pietus ruošė Rozita – mano metų maloni, paprasta italė. Ją mažą iš vaikų namų pasiėmė sinjora Roza.

Vakare susirinko šeima: sesuo, sūnus, marti, vaikaičiai. Ir visi nukabino nosis, nes aš nekalbu itališkai. Pravirkstu: “Nejau tikėjote, kad per dieną išmoksiu kalbą?” Ne, jie šito nereikalauja, taktiškai nuramina sūnus Enzas – žilais, ilgais ir garbanotais plaukais italas. Tada šmėkšteli kita mintis: “Argi ta “smarki ukrainietė” nesakė, kad aš naujokė ir visai nekalbu itališkai?” Ne, jiems sakė, kad kalbu itališkai, jei būtų žinoję, kad naujokė, būtų nepriėmę. Mama labai silpna. Su ja reikia ne tik būti, bet ir nuolatos kalbėtis, nes jos nervai nesveiki. Šiuos dalykus šiaip taip aptariame prancūzų kalba, kurią gerai moka sūnus ir truputį supranta jo žmona Nikolė. Tačiau šeimai to maža, jie kviečia Mariją vertėjauti. Tada išsiaiškina, kas aš, kur gyvenu, ką veikiu. Pasitarnauja, kaip minėjau, prancūzų kalba, darbas Lietuvoje – parodau jiems savo straipsnį apie Don Bosco. Visi nudžiunga. Ir tai, kad esu tikinti, mus taip pat riša. Giedu lietuviškai “Marija, Marija”, šeima pagarbi man. Roza dejuoja, vis apverkdama savo jauną mirusią dukrą. Aš bandau raminti. Atlaužiu atsivežtos šv. Agotos duonos, aiškinu ir dedu į šventinę lėkštę. Ji rodo sūnui tą duoną, džiaugiasi, kad, migdydama popiečio, tyliai giedojau prie lovos. Tik blogai, kad nekalbu itališkai... Artimieji ramina, prašo motinos susitaikyti su padėtimi, Džiulija pamažu išmoks kalbą.

Sinjora Roza turi du sūnus. Vienas gyvena toliau ir aplanko rečiau, bet Enzas – tuose pačiuose namuose, už sienos. Jo šeima čia nuolat sukasi, motiną labai myli ir prižiūri. Jai 72, bet yra sunki ligonė. Sūnus ir marti užrašo savo darbo ir namų telefonus. Kviečia į didelį, daiktais užgriozdintą tamsų kambarį. Matyt, anksčiau jame irgi gyveno šeima. Kiek supratau, namas, didelis dviaukštis, yra vien jų. Išnešame sudedamąją lovutę į sinjoros Rozos miegamąjį. Man keista, kad ant jos, statomos už didžiulės dvigulės sinjoros lovos kojūgalio, gulėdavo visos slaugytojos, o dabar čia ilsėsiuos aš. Jos sūnus rodo pirštu į lovą ir šypsodamasis moko lėtai tardamas: “Le-to, le-to” (lova). Liepia kartoti. Kartoju – „leto, leto“, bet mintys nesugaunamos, ne tie žodžiai dabar rūpi. Taip slegia tarnaitės vaidmuo. Jaučiuos dugne...

Šeima atsisveikina nakčiai. Marti ir dvylikametė vaikaitė pabučiuoja senelę, o sūnus veda ją į lovą. Ir aš norėčiau gultis, bet jis vis palinkęs sėdi prie motinos. Ką jie taip ilgai kalbasi? Pagaliau išeina, palinkėjęs man labos nakties. Jaučiuos beprotiškai pavargusi, dar matau, kad sinjora Roza pusiau gulom lovoje žiūri televizorių, ekrane mainosi vienas už kitą žiauresni vaizdai, o aš jau smingu...

* * *

“Džiulija, dzukaro!” – veriantis klyksmas išmeta iš lovos. Sinjoros lemputė spingsi, ji pati sėdi ir jau tyliau kartoja: “Dzukaro, dzukaro...” Dabar tas balsas panašėja į maldavimą. Bėgu į virtuvę, apgraibom ieškau elektros jungiklio. Laimė, jau žinau tą žodį, galvoju, kaip jai ir kiek to cukraus duoti. Imu arbatinį šaukštelį, semiu, nešu. Roza sulaižo cukrų, atlėgsta, mosteli man gultis ir pati gesina lemputę. Dar tik antra valanda nakties. Nebeužmiegu. Baisu. Ko? Nežinau. Svetima. Ausyse skamba, galva akmeninė. Taip ateina šešta valanda. Keliasi sinjora, tyliai slenka virtuvėn, kaičia kavą. Nejau gulėsiu, nors ji liepė ryte nesikelti kartu. Einu padėti. Tačiau nei gerti, nei valgyti negaliu – viduriai kaip užrakinti...

Šiandien sekmadienis (domenico) – išeiginė, eisiu į „Caritas“ valgyklą, į parką. Greit atsiranda sesuo ir sūnus. Jie pradeda šeimininkauti virtuvėje. Paklausia, ką veiksiu. Paaiškinu. Sako, jei neturi kur eiti, pasilik namuose, kartu pietausim. Enzas vėl moko italų kalbos: medzodžorno – vidudienis. O man tas žodis, kaip velnias burnoje veliasi, negaliu ištarti. Pataria parke būti atsargiai. Paklausia, ar aš neturiu pažįstamų. Atsakau, jog turiu draugę, bet vėl... vietoje “amica”, ištariu “amico”. Sūnus stebisi šypsodamasis: “O, Džiulija, tu jau turi draugą?” Jam tenka gerokai pavargti, kol suprantu, ką jis sako ir ką aš pasakiau. Vos ne šaukdama tvirtinu, kad jokio draugo vyro čia neturiu ir nemanau turėti, o tik moteris drauges. Visi juokiasi, aš irgi... Mat, kokia ta mano prancūzų kalba... Žodyno nepasiėmiau iš namų, bet šitokiomis sąlygomis sugrįžo į atmintį visi kada nors mokėti žodžiai, gal net daugiau, nes italas kartais stebisi nesuprantąs, ką sakau, arba taiso mane... turėtų būti gėda, bet ir jai nėra vietos. Jaučiuos ne savimi ir ne žemėje... Gal skaistykloje...

Jau artėja “medzodžorno”, per televiziją transliuojamos šv. Mišios. Rozos sesuo, 62 metų graži italė, pataria paskubėti, nes reikia į valgyklą ateiti anksčiau, daug žmonių. Aš dar noriu kažką šventiško jiems palikti. Greit surandu žodynėlyje keletą reikalingų itališkų žodžių, kurių nemoku prancūziškai, ir tų dviejų kalbų mišiniu sukuriu mažą homiliją. Ją skiriu sinjorai Rozai. Iš pradžių paklausiu, ar tikrai mirė dukra. Sinjora proverksmiu patvirtina. Tada aš irgi patvirtinu, kad ji gyva, tik gyvena ne čia, o ten, aukštai - danguje. Jūsų dukra mato savo mamą verkiančią ir jai baisu, ji negali būti linksma, nes mamos ašaros slegia, – toks išėjo pamoksliukas. Dar paprašau neliūdėti, neverkti. Enzas išverčia mano kalbą. Visi žvelgia labai pagarbiai (beveik kaip į kunigą). Dar nubraižo, kaip rasti „Caritas“ valgyklą, užrašo jos pavadinimą. Taip su lapeliu ir žodynėliu rankoje išeinu pirmą kartą viena į Italijos gatves...

* * *

Nors „Caritas“ valgykla buvo tik už namo kampo, paklydau… Sugrįžti į Trento gatvę prireikė valandos. Visi valgykloje jau buvo papietavę, bet dar kelis tokius, išvargusius ir alkanus, pasodino už stalų. Pirmą kartą valgiau itališkus pietus – nuo mūsiškių skiriasi kaip diena nuo nakties…

Vėliau nuėjau į parką, susitikau su ukrainietėmis. Jos stebisi, kad atvykau iš Lietuvos, juk mes gyvename gerai… Jau viską išgyvenusios. Paguodžia, nuramina ir pamoko nenusileisti sinjoros kvailoms užgaidoms.

Lyja, šalta – ką veikti parke? Einu pas “smarkiąją ukrainietę” susitikti su jau pažįstamomis moterimis, bet ten pasako, kad ta mūsų “smarkioji” nebeleidžia vaikščioti į jos butą: jau turiu darbą – jai nebepriklausau… Ką gi: ne - tai ne…

Lėtai pėdinu per lietų, dairausi į pravažiuojančias mašinas ir į žmones – viskas kitaip. Ką daryti? Nors mano laisvalaikio dar geros dvi valandos – šalta, turiu grįžti pas sinjorą Rozą. Ji liepia sutvarkyti virtuvę. Sūnus pasako, kad valgyčiau, parodo man paliktus pietus – mėsą, garintą su pomidorais. Kadangi nevalgau, liepia išsivirti pačiai.. Ir sugalvoju išsivirti pieniškos sriubos. Jiems įdomu, klausia, kas čia bus. Sakau, makaronai su pienu (bet kai taip „gerai“ moku kalbas, iš tikrųjų pasakiau makaronai su duona. Sinjora žiūri nieko nesuprasdama, o jos sūnus kraipo galvą ir nepasitikėdamas kartoja: „Makaronai su duona“… O kai sriubą pilu į lėkštę, visi pamato, kad duonos čia nėra, yra pienas. Tada skambiai juokiamės, o senutė pyksta. Ukrainiečių pamokyta, nebe taip bijau jos. Įsidrąsinu ir sūnui pasakau, kad motina labai daug vartoja cukraus: jo deda į kavą, į pieną ir netgi valgo vieną… Patariu nors retkarčiais cukrų pakeisti medumi. Tuojau ant stalo išdygsta medaus indelis. Ir dėl rūkymo pasakau, kad nesveika, juk peleninės visur: ant stalo, prie lovos, tualete… Ir ji vis rūko… Paklaustas, kiek motina per dieną surūko cigarečių, sūnus tik rankomis skėsteli: „Ne cigarečių, o pakelių. Kiek spėja, jos nesustabdysi…” Dar pasakiau, kad prieš miegą nesveika žiūrėti baisias televizijos laidas. Visa tai sūnus atsargiai perpasakoja motinai. Ta piktai dėbteli į mane, ima timpčioti žandais.

Regis, šį vakarą kai ką gero nuveikiau sinjoros labui. Dar sukremtu man paliktus labai skanius pyragaičius ir guluosi. Šeima jau atsisveikino, išeidami pabučiavo senelę. Tą naktį Roza nebežiūrėjo baisių filmų, nešaukė “dzukaro”. Ir aš jau buvau patenkinta, netgi išsimiegojau. Lyg ir save pajaučiau, kad gyvenu, kažką darau. Pusryčiai - išsiverdu kiaušinį ir arbatos. Sinjora liepia valgyti prie stalo, to paties, už kurio ji sėdi ir stebi. Vis klausinėja, ką aš verdu, o kai valgiau kiaušinį su duona ir sviestu, ypač kai jį lupau, sinjorai nepatiko… Padėkoju už skanius pusryčius. Išplaunu indus ir einu tvarkyti buto. Už pusvalandžio ji pasikviečia ir sako, kad aš vidurdienį turiu grįžti pas Lidiją („smarkiąją“ moteriškę).

Sakau: „Gerai“. Pasidaro labai kartu gerklėje, viduriuose, širdyje. Bet jaučiu ir piktdžiugišką palengvėjimą: „Štai ir atomazga! Tokia staigi“. Skubu į balkoną verkti. Rauda garsi, o lietus kaip iš kibiro pila. Tikiuos niekas dabar negirdi manęs. Grįžtu ir dirbu toliau. Tik dabar jau be baimės. Iki dvyliktos beveik trys valandos. Sinjora liepia nebedirbti. Aš pasipriešinu, kad dar ne „medzodžorno“ ir, nekreipdama dėmesio į “kietą” žvilgsnį, valau, brūžinu, išplaunu netgi balkoną ir laiptus, kuriais lipa sūnaus šeima.

* * *

Jau artėja vidurdienis, tada reikės išeiti. Be perstojo pila lietus. Ar mokės? Nors 20 eurų duotų…

Kai ploviau laiptus, apačioje, pirmame aukšte, sustatyti vaikų dviračiai, kampe – Lurdo Marijos altorėlis. Apleistas toks, pamirštas. Matyt, sinjoros Rozos. Dabar nenulipa ir niekas neprižiūri. Apvalau dulkes, nuimu šiukšles nuo Marijos kojų, pasimeldžiu. Pasikviečia sinjora, duoda man 50 eurų. Akimirkai nušvinta saulė – pamirštu nuoskaudą, pravirkstu dar kartą ir nuolankiai bučiuoju ponios ranką. Ne, tai ne nusižeminimas, o pagarba. Juk tebuvau pas ją dvi dienas, viena iš jų buvo išeiginė… Taip, sinjora turi širdį, tik ji yra sunki ligonė – aš netinku… Ir man gaila jos.

Ką gero padaryti atsisveikinant. Pamasažuoju jos sprandą, ji bijo, kad nebūtų blogai, vis bailiai dejuoja, giedu Marijos giesmę. Balsas lūžta, spaudžia gomurį graudumas. Sinjora irgi braukia ašaras ir sako: ”Tu neverk, nes ir aš verksiu”. Tada ji susirūpina, ką aš darysiu, kada gausiu darbo ir liepia įsidėti maisto: sausainių, sūrio, mėsos. Dar už masažą prideda dešimt eurų ir pasako, kad aš jai tinku, tik turiu išmokti kalbą. Išmokti kalbą ir sugrįžti. Ir man lengviau. Klausiu, kada. Sako: “Po mėnesio grįžk. O dabar kiekvieną sekmadienį ateik pas mane vidurdienį pietų”. Pro langą iškiša galvą Nikolė. Ji žino, ką senoji sumanė, bet neturi čia galios, padovanoja savo skėtį. Dardu per liūtį atgal pas “smarkiąją ukrainietę”.

* * *

Pas Rozą atėjau tik po dviejų savaičių. Kartu buvo sesuo. Sinjora Roza norėjo, kad sugrįžčiau, bet aš pasakiau, kad jau dirbu pas kitą. Ji paklausė, ar gera ta antroji, pasakiau, kad gera. Tada ji nusiminė:”Geresnė už mane?” Pajutau skausmą jos balse. “Ne, sinjora, tokia pati kaip jūs”. Roza kiek apsiramino. Nežinojau, ką daryti. Marti pasisuko taip, kad motina nematytų, pasukiojo pirštu smilkinyje ir paskui laužyta prancūzų kalba pasakė, kad mama serga nervais, jei išvarė vieną kartą, tai ir antrą taip padarys.

Po mėnesio sužinojau, kad Roza labai serga. Nors draugės ramino sakydamos, kad ji man nebuvo gera ir, kad nebūčiau naivi, aš negalėjau kitaip. Nutariau tvirtai – be reikalo į akis nelįsiu, bet turiu pamatyti, gal paskutinį kartą.

Atvelykis. Nuostabi gamta. Nupirkau raudonų žydinčių gėlių vazonėlį. Kodėl vazonėlį? – Kad ilgai nenuvystų, jei reikės, prie jos budės, o jei ne –į kelią palydės.

* * *

Taip ir stovi dabar akyse jos išsekęs veidas ir didelės akys, klausiančios: “Kada aplankysi?” Tada jaučiau, kad nebeateisiu susitikti, bet, po trijų savaičių sutikusi Mariją, sužinau, kad Rozai daug geriau. Dar po kelių dienų sutinku Rozitą, ir ta sako, kad Roza sveiksta. „Ačiū Dievui, suklydau.“ Tačiau dar po dviejų savaičių, sutikusi Rozitą, sužinau, kad sinjora Roza mirė. Mirė Motinos dieną ir prieš mirtį laukė Džiulijos: “Juk žadėjo ateiti, jau mėnuo…” Buvo sunkiau negu tada, kai ji man liepė palikti namus. Ir dėl to, kad nenuėjau, ir dėl to, kad mirė, ir dėl to, kad laukė manęs…

O juk Motinos dieną norėjau aplankyti kapines, nes negalėjau pasiekti savo mamos kapo Lietuvoje. Tačiau kapinės buvo užrakintos. Tad ankstų pirmadienio rytą (antra Motinos šventės diena skirta mirusioms motinoms) nuskubėjau į Fratamadžiorės kapines. Gražios jos. Daug gėlių. Mačiau kasamą duobę. Dar pagalvojau, kam ji galėtų būti skirta, norėjau prieiti – nedrįsau. O ji buvo sinjorai Rozai Mandzo, mano itališkai mamai.

Vėliau kartkartėmis sutikdavau tų namų moteris – Rozitą ir sinjoros Rozos seserį (vardo neprisimenu), kuri vis kviesdavo į svečius. Anksčiau kažkaip nesusiruošiau, o dabar, kai nuvažiuosiu, būtinai aplankysiu ir jums atsiųsiu šios gražios šeimos nuotrauką.

© 2005 "XXI amžius"