|
Per Europą darbo ieškoti
Julė KILČIAUSKIENĖ
 |
|
Grįžtu namo. Traukinyje
susidraugavau su gražia italiuke
|
 |
|
Virtuvė. Priekyje Ilmos
globėja Marija, už jos sinjorita
|
(Tęsinys. Pradžia Nr. 7,
8,
9,
10)
...Miegojau lig ryto. Kai pabudau, paukščiai
tylėjo.
Kodėl? Gal jų čia nėra? O gal nebėra manęs?
Mama, gelbėk!
Ilgi grublėti pirštai stveria mano rankas ir su
didžiule jėga tempia per apgriuvusią mūro sieną. Noriu ištrūkti,
spyriuos visu kūnu, bet tie gniaužtai plėšia mano gyvastį. Labai
baisu. Ir ne dėl to, kad rankos tos geležinės, o dėl to, kad jaučiu,
kieno jos. Sprogstu pagalbos šauksmu: Mama, gelbėk! Jau nežinau,
kelintą kartą ją šaukiu iš visų likusių jėgų, nežinau, ar suvokiu,
kad ji labai toli, už debesų, bet vis šaukiu. Įsiterpia kitas šauksmas:
Kie? (kas). Jis irgi pasikartoja ir pažadina...
Atmerkiu akis. Sinjorita Ilma užsidegusi lempelę
sėdi savo lovoje ir žiūri į mane. Bijau pajudėti, bijau ką sakyti.
Kiek palaukusi ji keliasi, eina pro mano lovą, sustoja ir žiūri
tylėdama. Aš dar sustingusi nuo baisaus sapno tai jos rankas mačiau,
jos rankos tempė per sieną. Nežymiai sujudu. Ji nušlepsena į tualetą.
* * *
Taip, tai antroji prižiūrimoji... 87 metų panelė,
mažytė, man iki krūtinės, švepla, apykurtė, serganti didžiule neuroze.
Sinjorita Ilma iš vienuolikos penktas vaikas. Pakalbinta išvardijo
visų gimimo ir mirimo datas, vardus. Namuose, garbingiausioje vietoje,
tėvo portretas. Prie jo visą laiką dega lemputė. Yra dar šventųjų
ir kitokių paveikslų. Mokėsi nuo 7 iki 14 metų, paskui iki 80-ies
dirbo mezgėja. Svetainėje stovi dvejos didžiulės mezgimo staklės.
Dar gyvos seserys: Lilijana, Evelina ir Marija. Pirmosios dvi nuoširdžios,
o jauniausioji, Marija, buvusi pradinių klasių mokytoja, yra Ilmos
globėja ir panašaus charakterio. Kai panelės paklausiau, kodėl neištekėjo,
ji pradėjo šaukti: Paure, paure! (Bijojau, bijojau). Nors Ilma
save vadina didžiausia katalike, turėjau progos suabejoti jos krikščioniškumo
nuoširdumu. Jei pirmoje darbo vietoje man baimę kėlė visiškas kalbos
ir italų papročių nepažinimas, čia pajutau pagiežą. Sinjorita Ilma
labai niekina pas ją dirbančias, laiko alkanas ir moka mažą algą.
Ukrainietės, kurios ją pažinojo, reiškė man užuojautą. Nenorėjau
taip lengvai pasiduoti, tikėjausi šią panelę kiek apšlifuoti,
gaila buvo pinčiukės: kas mėnesį vis nauja slaugytoja, nemokanti
itališkai... Taigi sąmoningai pasirengiau aukai svetimoje šalyje:
Būsiu, neišeisiu iki atostogų. Gal nepamatuotas buvo šis sprendimas.
Paskui norėjau jį keisti, bet jau nebesileido išjudinamas.
Na, ir šokdino ji mane! Virpėjo kojų pirštai,
diegė širdį. Buvo nepaprastai ilgu tėviškės, jaučiausi kaip kalėjime.
Ne baisiau, nes kalėjime sėdi kameroje su panašiom, ir tiek, o
čia tave tampo į visas puses, neatsisėsi, neatsigulsi pavargusi.
O kai apsipratau, kai išmokau pagrindinius, buityje reikalingus
žodžius ir jos sistemą, nebesileidau žeminama. Ji pasakė, kad
aš pasikeičiau... Žinoma, juk nebesu naujokė! Stebėjosi, kodėl neišeinu
kaip kitos. Jau likau antram mėnesiui, nors susitarusi su Marija
nusuko man 50 eurų nuo algos. Čiuožiau ledu... Antrą mėnesį visus
450 eurų paniekinamai išblaškė ant virtuvės stalo... Tai jau pažanga,
nenuvogė. Trečią mėnesį priverčiau sumokėti kultūringai. Bet ji
jau siuto, kad aš vis dar dirbu, gal noriu jos butą užgyventi?..
Jau po kiek laiko sugrįždama, randu čia ne tik
sunkų darbą, betgi ir įdomų, kartais juokingą. Pavyzdžiui, panelė,
baigdama valgyti, dantis išsirakinėdavo su šakute. Truputėlį nusisuka
nuo manęs, dar prisidengia ranka ir ima kita darbuotis. Stebėjausi
ir džiaugiausi, kad ne peiliu tai daro. Tačiau kartą, o varge, panelė
nusitvėrė peilį ir juo ėmė darbuotis savo burnoje...
Skalbimas
Lavatričė tai skalbimo mašina. Ją mėgsta Ilma.
Vakare iš vonios spintelės atrenkame skalbinius, dėmėtus pažymi
stipriu detersyvu ir eiliuoja mašinoje pagal svarbą. Pripila ploviklio
į specialius indelius skalbimo mašinoje ir nakčiai uždaro ją. Rytą,
po pusryčių, prijungiu mašiną prie elektros tinklo, panelė įjungia
mašiną ir ji jau dirba. Kadangi Ilma labai mėgsta visokius plovimus
su stipriais detersyvais, tai ir į mašiną pila jų be proto, kol
visai sugadina mašiną ir putotas vanduo ima veržtis per visus mašinos
tarpelius, per viršų ir apačią... Pakvietus meistrą, šis paima dešimt
eurų, kiek pakrapšto ir mums liepia vis šluostyti skudurais tą vandenį...
Šluostome (baisu, kad nenutrenktų elektros srovė) vieną ir kitą
plovimą, panelei tai nusibosta ir ji vėl kviečia meistrą. Šis vėl
paima dešimt eurų, vėl kiek pasikrapšto ir iškilmingai pareiškia,
kad ši mašina nebepataisoma, reikia pirkti naują lavatričę.
Panelė įsigijo naują lavatričę už 340 eurų.
Tas pats meistras jai ilgai aiškino, kaip mašiną įjungti, kaip išjungti.
Ji pati dar ilgiau skaitė instrukciją ir pagaliau laiminga pradėjo
savo mėgstamą skalbimą su nauja lavatriče. Vanduo nebesiveržė
nei per viršų, nei per apačią, rodos, viskas gerai, bet kai reikėjo
atidaryti mašiną niekaip nesisekė... Krapštė sinjorita savo ilgais
lakuotais nagais, pavargo... Atsinešė peiliuką ne ką geriau...
Kol, gal kankinamas pavargęs, dangtis pats savaime atšoko. Lengviau
atsidususi, panelė išėmė dalį skalbinių, tų, kuriems skyrė ypatingą
dėmesį, savo marškinėlius ir kelnaites, liepė juos nunešti į
vonią, pripilti kibirą šilto vandens ir daug ace niurkyti. Ace
man graužia akis ir rankas, aš nepatenkinta niurnu, panelė irgi,
kad nerūpestingai plaunu jos svarbiausius skalbinius. Paskui perplauname
antrą, trečią ir ketvirtą kartą (abi kartu) ir vėl nešu į lavatričę.
O varge! Ji nebeužsidaro! (Aš nekišu nagų, nes soti kaltinimais.)
Ilma ir iš lėto, ir staigiai mėgina uždaryti dangtį jis vis tiek
žiojasi... Netekusi kantrybės ji ima jį trankyti, o jis nepavargdamas
viepiasi. Sinjorita siunta vos ne taip, kaip ant manęs. Žvilgsnis
nuožmėja... Bijau, kad nesiimtų aštresnių veiksmų (pavyzdžiui, plaktuko)
prieš vargšę naująją lavatričę, prieinu ir uždarau dangti. Bet
panelė vis tiek nepatenkinta. Jau išsausintus skalbinius traukia,
liepia ir man kartu traukti neįtinku. Liepia džiaustyti, vėl nepataikau,
ne toje vietoje, ne tos spalvos segtukais prisegu... Kitam skalbimui
ji užmiršta atsukti vandens čiaupą ir plauna penkias valandas be
vandens... Vėl kviečia meistrą, ant jo pyksta, šis kantriai klausosi
ir pagarbiai viską aiškina iš naujo... Tiesa, kai anksčiau ateidavo
meistras, toks garbanotas milžinas, ji visaip stengėsi mane pažeminti,
kad nesuprantu nieko, o meistras tik juokėsi. Tai dabar atsigriebiu.
Panelė ant jo rėkia, o aš stoviu už jų nugarų ir pusbalsiu džiaugiuosi:
Gerai gerai jums, juk iš manęs tai juokėtės! Meistras norėtų atsisukti
ir kartu pasijuokti, bet sinjorita spygauja vis garsiau... Tai tik
šyptelėja ir toliau jai iš naujo viską aiškina. Tačiau išleisdama
pro duris vis dėlto spėju paskųsti, kad sinjorita skalbė be vandens
ir sugadino mašiną. Meistras nusijuokia ir numoja ranka - jis žino,
kokia ji...
Dar daug buvo nesusipratimų su naująja skalbimo
mašina, bet panelė ją vis dėlto įveikė. Be lavatričės, yra ir
daugiau plovimo, nes ji mėgsta chemikaluose maudytis ir vonioje
praleidžia vos ne pusę dienos... Taip, ji labai švari, kai kuriuos
savo drabužius keičia kelis kartus per dieną ir labai chemiškai
plauna. Dėl to jos rankelės melsvai raudonos nuo detersyvų žaizdom
žaizdelėm sukraujuoja. Kai aš parodžiau savo kremą rankoms, Ilma
pasišiaušė: kam man kremas? Tačiau, giminaitėms patarus, ir ji leido
nupirkti kremą, juo pradėjo gydytis ir greitai jau nebereikėjo pleistrų.
Sinjoritos Velykos
Didžiąją savaitę, trečiadienį, panelė telefonu
išsikviečia kirpėją. Šis savo mašina nuveža mus abi į kirpyklą.
Labai šiltai sutikta ji sėda į krėslą, jaunutė kirpėja patrumpina
jos penkis plaukus, nudažo violetine spalva juos ir tą galvos odos
dalį, kur auga plaukai (kad nešviestų plikė), padaro cheminį šukavimą.
Ilma jaučiasi pagražėjusi, pavasariška, už šį malonumą palikdama
35 eurus.
Didįjį ketvirtadienį panelė iš namų niekur neišeina.
Didysis penktadienis ypatingas. Vidurdienį pasipuošusios
išeiname iš namų. Sukame Romos gatve centro link. Pakeliui užsukame
į nedidukę bažnyčią toje gatvėje. Ten sinjorita kalba rožinį, palieka
auką, pasikalba su pažįstamomis senutėmis. Toliau, aplenkdamos San
Sosio bažnyčią, einame į Trento gatvėje, irgi už keliolikos žingsnių,
esančią bažnytėlę. Ir čia visą valandą ji kalba rožinį, palieka
centinę auką. Man jau gerokai šalta. Bet kur dingsi, reikia laukti,
kol baigs. Užsukame į parduotuves, ji pasikalba su vienu, kitu pardavėju,
kažką nusiperka. Pagaliau sukame į trečią San Sosio bažnyčią - pačią
didžiausią Fratamadžiorėje. Ji nenori, kad vesčiau už parankės ir
viena žygiuoja prie altoriaus į pirmą suolą, sėdasi prie krašto
taip, kad aš netilpčiau šalia, nors suolas pustuštis.
Po šv. Mišių, ant bažnyčios laiptų pamačiusi dekaną,
kalbantį su parapijiečiais, ir ji prieina. Man liepia stovėti toliau.
O dekanui, saboniško sudėjimo pusamžiam vyrui, mandagiai linktelėjusi,
Ilma puola prie jo ir apkabina kojas. (Aukščiau ir nepasiekia panelė
)
Žmonėms juokas, o ką saboniškajam kunigui daryti? Jis teatrališkai
pasilenkia ir, suėmęs už pažastų mano sinjoritą, ima kilnoti aukštyn
žemyn. Žmonės ploja. Visiems linksma. Kunigui pastačius Ilmą ant
žemės, ši vėl ima kabinti jo kojas
Ir vėl iškyla jos menkas kūnelis
galingo dekano rankose aukštai virš minios, o kai leidžia žemyn,
panelė apsiveja rankomis jo kaklą ir stipriai prisiglaudžia prie
krūtinės. Tai kulminacija
ir atomazga
Pastatyta ant žemės, sinjorita jau nebekabina
kunigo kojų, rami ateina prie manęs, įsikimba į parankę ir mes žingsniuojame
namo. Einame ne bet kaip, o Romos gatvės viduriu, neužleisdamos
vietos mašinoms čia daugelis pažįsta sinjoritą Mosco, gali palaukti.
Paklausiau panelės, kodėl ją dekanas kilnojo ir
kodėl ji prie jo taip aistringai glaudėsi. Ilmos akys suliepsnojo
nežemiška ugnimi (iš kur ji tokio amžiaus?) ir linksmai atsakė:
Broliškai, broliškai
.
Buvo Didysis šeštadienis, buvo ir pačios Velykos,
bet sinjorita į bažnyčią jau nėjo, meldėsi namuose, nes dienos ne
tokios šiltos, žmonių galybė susigrūs, kas gi ten pastebės mažytę
panelę Mosco
Mano pokštai
Kada panelė imdavo labai garsiai klykti, girdėdavo
ir kaimynai. Man išėjus į balkoną nusiraminti, italės šypsodavosi
ir rodydavo, kad Ilmos galva nesveika, neverta išgyventi. Turėdama
šią užuovėją sugalvojau gynybą. Kai tik Ilma ima spiegti, aš išsigandusi
jos klausiu: Kas atsitiko, sinjorita, kokia nelaimė? Kas, maras
ar karas? Koks, pilietinis ar pasaulinis? Panelė suprato, kad šaipausi,
bet ji turbūt suprato, kad tai girdi ir kaimynės, nes tuojau apsiramindavo.
Kiekvieną šeštadienį ji mane siųsdavo į San Sosio
bažnyčios zakristiją pirkti žurnalo ir sekmadienio šv. Mišių konspekto.
Ten susipažinau su kunigais. Dekanas mokėjo prancūziškai. Taigi,
nusibodus klausinėti apie karą, sukūriau naują versiją: Klebonas
ir visi kunigai sakė, kad jūs, sinjorita, esate ne paprasta, o šventa
Ilma, nes jūs skaisti panelė, netekėjusi. Jie labai jus gerbia.
Jūs šventa, o šventai taip rėkti negalima. Savaime suprantama,
mūsų pokalbis vykdavo panašaus garsumo balsu, nes klausos aparatą
ji įsidėdavo tik atsisėdusi prieš televizorių. Tai kaimynės vis
prisimindavo, kad Ilma yra labai šventa... Jos irgi džiaugėsi...
Tačiau viskam yra riba. O jei laiku nesustoji
ji peržengiama. Tada blogai...
Kartą taip panelei užsispiegus: Aš komandyrius!,
ir vis kartojant tai, aš nesusivaldžiau, o gal pats raguotasis pastūmėjo
kaip stovėjau už jos, taip švelniai ir patapšnojau panelei per
sėdynę, tyliai pridėdama: Tuto voi comandiro. Sinjorita atsisuko.
Niekada jos neprisiliesdavau, net sveikindamasi viskas per atstumą.
Ir še tau! Jos akys stovėjo stulpu, veidas persikreipė, ėmė mojuoti
savo trumpomis, bet stipriomis rankelėmis. Buvau labai kalta ir
turėjau nusižeminti, atsiprašyti, gal net atsiklaupti prieš ją,
bet, kaip sakiau, nežinau, kas man darėsi tiesiog buvo juokinga...
Taip baigėsi mūsų sutarimas. Panelė ėmė keršyti.
Laimė, kad jau buvo sukrautas lagaminas, rengiausi grįžti namo.
Kai tai pasakiau, ji atslūgo, tapo švelnesnė, nebeklykė. Išleido
su bučiniais ir šypsena, kokios nemačiau visus keturis su puse mėnesio.
Tuo ir baigiu šį serialą, kurį aš pati buvau
pavadinusi Opa opa į Europa ir šią temą svetur dar tikiuosi pratęsti.
Juk Europa dabar Mūsų namai.
Autorės nuotraukos
© 2005 "XXI amžius"
|
