„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2009 m. sausio 23 d., Nr.1 (110)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

25-eri vienuolinio gyvenimo metai

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

Pušaloto Šv. apaštalų Petro ir Povilo
bažnyčios klebonas kun. Albertas
Kasperavičius s. Daliai įteikia
pašventintą Švč. M. Marijos medalikėlį

Pernai lapkričio 24 dieną Panevėžyje Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos Tarnaičių kongregacijos sesuo Marija Dalia Klara Liutkevičiūtė minėjo vienuolinio gyvenimo 25-metį. Sesuo Dalia gimė ir brendo Skapiškyje (Kupiškio r.), kuris nėra išugdęs daug asmenų, gyvenimą pašventusių Dievo ir žmonių tarnystei.

Skapiškietės Dalios vaikystė

Janinos Mikulėnaitės (gim. 1933 metais Mituvos kaime) ir Broniaus Juozo Liutkevičiaus (gim. 1937 metais gretimame Čypelių kaime) pirmagimė buvo pakrikštyta Marija Dalia. Mat ji gimė  1963 m. gruodžio 8 dieną –  Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos gimimo dieną. Kas tada, sunkiu sovietmečiu, galėjo pagalvoti, kad po kurio laiko Dievo Motina pasišauks šią mergaitę jai tarnauti – įstoti į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos Tarnaičių kongregaciją.

Be Dalios šeimoje augo sūnūs Eugenijus ir Rimantas. Giliai tikinti šeima buvo pavyzdys ir pagrindas vaikų tikėjimui. Nuo mažų dienų jie lankė bažnyčią: Rimantas patarnavo šv. Mišiose, Dalia barstė gėles.

Kunigui Juozui Lukšui klebonaujant Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje, jam talkino dvi slaptosios vienuolės – Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos Tarnaičių kongregacijos (tada vienuolija vadinosi Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Tarnaičių kongregacija) seserys Zita Arbatauskaitė ir Petrutė Pauliutė (dabar jos gyvena Rokiškio vienuolyne). Su jomis daug bendravo Dalios mama, pati Dalia dalyvaudavo procesijoje, kurią tvarkė Zita.

Į vienuolinį gyvenimą paskatino ir draudimai

1969 metais šešerių metų Dalia pradėjo lankyti Skapiškio mokyklą, mat mokykloje trūko mokinių ir pedagogai prašė tėvus leisti mergaitę į pirmąją klasę. Mokykloje Daliai patiko chemija, piešimas. Nuo vaikystės pamėgusi knygą, ir dabar jai skiria laisvalaikį, o dar mezga vąšeliu bei virbalais.

Daliai besimokant aštuntoje klasėje kun. J. Lukšas buvo iškeltas į Antašavo Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčią. Į Skapiškį buvo atkeltas kun. Juozas Giedraitis, su juo atvyko Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos slaptosios seserys Julija Runkelaitė ir Marytė Giedraitytė.

Pas Julytę Dalios brolis rengėsi Pirmajai Komunijai. Į susitikimą su juo nueidavo ir Dalia. Taip ji susipažino su Julyte ir pradėjo bendrauti. Julija su Maryte prašydavo Dalios motinos, kad ši mergaitei leistų  sekmadieniais po šv. Mišių pasisvečiuoti klebonijoje. Tada Dalia sužinojo, kad Julija su Maryte priklauso vienuolijai, apie jų kongregaciją, vienuolijos istoriją, seserų veiklą. Dalia skaitė religines knygas, meldėsi ir jau tada jai kilo noras gyventi kitaip negu aplinkiniai.

Mokykloje labai draudė eiti į bažnyčią, tačiau Daliai dėl to tik dar labiau norėjosi ten lankytis – ir ne tik sekmadieniais, bet ir kitomis dienomis, prieš pamokas. Dalia prisimena, kad pirmoje klasėje mokytoja klausinėjo, kodėl ji einanti į bažnyčią, kam jai ta balta suknelė – užsivilks per vestuves. Tada Dalia dar nežinojo, nei kas tos vestuvės, nei kuo svarbi ta vestuvinė suknelė, tačiau Dievas jai davė mintį ir ji mokytojai atsakė, kad jos vestuvių nebus. Po kelerių metų ta pati mokytoja priminė Daliai jos atsakymą ir dar perklausė, ar tikrai jos vestuvių nebus.  

Pedagogai iš mergaitės pasišaipydavo, o paskui juos ir vaikai Dalią vadino „klebono šeimininke“. Kartais mokytoja klasėje susirinkimui sustačiusi kėdes jos paklausdavo: „Pažiūrėk, ar tvarka kaip bažnyčioje?“  

Ir auklėtoja jos klausinėjo, kodėl ji einanti į bažnyčią, ką ji ten veikianti. Žiemą ji netgi yra siūliusi prasmingiau praleisti laiką – paslidinėti. Mokyklos direktorius irgi vis primindavo visokių negražių pavyzdžių, kuriuos siejo su bažnyčia. Dalia žinojo, kad kai kurie mokiniai buvo siunčiami ją stebėti, žinojo, kad pedagogai buvo itin nepatenkinti, kad ji dalyvauja bažnytinėje procesijoje. Žinojo, kad mokyklos vadovybė skambino net klebonui Juozui Giedraičiui, priekaištavo, kad mergaitė lanko bažnyčią.

Auklėtoja buvo nepatenkinta, kad mergaitė daugiau bendraujanti su kitų klasių mokiniais, neva yra nedraugiška. Tačiau atlikus klasėje apklausą, bendramoksliai paliudijo, kad Dalia yra pati draugiškiausia.

Dėl bažnyčios nukentėdavo ir Dalios pažymiai: „Nieko nežinai. Nieko neišmanai – matai, kad bažnyčia tau nieko neduoda. Niekur neįstosi mokytis, nesusirasi jokio darbo, kam tu būsi reikalinga?..“

Dalia vienintelė klasėje nesivaržydama ir nesislapstydama lankėsi bažnyčioje. Tačiau ji žinojo, kad buvo mokinių, kurie didžiųjų religinių švenčių metu slapta važiuodavo į atokesnes bažnyčias.

Kartu su Kupiškio bažnyčios aktyviais talkininkais ji ne sykį važiavo į Šiluvos atlaidus. Važiuodavo vienu keliu, grįždavo kitu. Teko žygiuoti ir procesijoje iš Tytuvėnų į Šiluvą. Tada maldininkų pusiaukelėje laukė KGB ir jų talkininkai su gaisrinėmis. Tačiau procesija jų nepaisė ir žygiavo toliau, garsiai giedodama ir nustelbdama per garsiakalbius sklindančius saugumiečių balsus. Į Šiluvos atlaidus  Dalia žygiavo ir tais metais, kai buvo viešai paskelbta apie neva siaučiantį  kiaulių marą, kuriuo prisidengę saugumiečiai tikėjosi sulaikyti žmonių antplūdį.

Dalia įstoja į vienuoliją

Jau vienuoliktoje klasėje Dalia bandė kalbėtis su motina apie svajonę tapti vienuole. Mama, išgirdusi dukros ketinimus, neapsidžiaugė – sovietų okupacijos vykdoma ateistinė propaganda, neaiški ateitis motiną glumino. Nors motina pati jaunystėje svajojo apie vienuoliją, tačiau manė, kad vienuolynai Lietuvoje jau nebeveikia, apie slaptas vienuoles ir pogrindyje veikiančius vienuolynus ji, aišku, nežinojo.

Tačiau Dalia savo ketinimo neatsisakė – baigdama vienuoliktą  klasę, nieko nesakiusi tėvams, ji įstojo kandidate į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių vienuolyną Panevėžyje, o 1981 m. gegužės mėnesį tapo postulate. Būdama kandidate Dalia galėjo gyventi savo namuose ir važinėti į susitikimus su vienuolėmis.

Išlaikius abitūros egzaminus reikėjo važiuoti į Panevėžį, gyventi vienuolijoje. Vienuolės pasiūlė rekolekcijoms važiuoti į Tauragę. Tik tada Dalia pasakė tėvams apie vienuoliją. Reakcija buvo netikėta, tačiau tėvai greitai apsiramino, susitaikė su dukros pasirinkimu. Miestelyje pasklido žinia, kad Dalia Liutkevičiūtė įstojo į vienuolyną. Po rekolekcijų sugrįžusios į Skapiškį jos visi klausinėjo: „Ar tu į vienuolyną išvažiavai?“

Noviciatas, laikinieji įžadai

1981 m. lapkričio mėnesį Dalia buvo priimta į noviciatą (naujokyną). Noviciatą (jis tęsėsi dvejus metus) atliko Panevėžyje. Gyveno dviese, paskui trise su davusiomis įžadus seserimis. Kartą savaitėje, kartais ir rečiau, susitikdavo su magistra (naujokių mokytoja).

1983 m. lapkričio 20 dieną s. Dalia priėmė laikinuosius įžadus, gavo vienuolinį šv. Klaros vardą. Dalia buvo tarp paskutinių šios kongregacijos vienuolių, kurios dar gavo vienuolinius vardus. Vėliau vienuolyno vyresniųjų buvo nutarta vienuoliniu vardu palikti krikšto vardą.

Pasibaigus noviciatui tęsėsi junioratas – laikinųjų įžadų laikotarpis. Laikinieji įžadai atnaujinami kasmet – iki amžinųjų įžadų. Paprastai junioratas tęsiasi penkerius metus, tačiau okupacijos sąlygomis jis užtruko septynerius.

Slapta studijavo teologiją

Juniorato metu Dalia pradėjo slaptas teologijos studijas prie Kauno kunigų seminarijos (1984–1990). Grupėje, kurią lankė Dalia, mokėsi 15 seserų iš įvairių kongregacijų (keturios seserys priklausė Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijai). Dėstė kun. Albinas Deltuva, į Kauną atvažiuojantis iš Sasnavos. Vienuolės rinkdavosi slapta, išlaikydamos griežtą konspiraciją, pas kitas seseris Kaune kartą per mėnesį ar per du mėnesius. Egzaminus išlaikė Vilniuje Lietuvai jau tapus nepriklausoma. Egzaminavo kunigai Jonas Boruta, SJ, Vaclovas Aliulis, MIC, ir Albinas Deltuva. Diplomas suteikė teisę mokykloje dėstyti tikybą. Dalia dirbo sekmadieninėje  mokykloje prie Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros – rengė vaikus Pirmajai Komunijai.

Dirbo valdišką darbą

Šalia slapto vienuolinio gyvenimo ir studijų Dalia Liutkevičiūtė sovietmečiu dirbo ir valdišką darbą. Atvykusi į Panevėžį su viduriniojo mokslo atestatu įsidarbino auklyte darželyje. Po dvejų metų įsidarbino kasininke vaistinėje Rotomskio (dabar Marijonų) gatvėje.

Priėmė amžinuosius įžadus

Nors Nepriklausomybė jau buvo paskelbta, tačiau padėtis dar buvo įtempta, todėl 1990 m. rugpjūčio 10 dieną užrakintoje Anykščių bažnyčioje kun. Sauliui Filipavičiui Dalia Liutkevičiūtė ir Zita Kazlauskaitė (iš Telšių rajono vienuolijos) davė amžinuosius įžadus.

Priėmusi amžinuosius įžadus s. Dalia ketverius metus dirbo Katalikiškos mergaičių žemės ūkio mokyklos (vėliau pavadintos Margaritos Rimkevičaitės vardu) bendrabučio auklėtoja. Trokšdama pagilinti žinias, ji įstojo į Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Katalikų tikybos katedrą. Po trejų metų dėl sveikatos mokslą turėjo nutraukti. Studijuodama gyveno bute kartu su savo kongregacijos seserimis, paskui pasiliko Vilniuje (dabar seserys turi savo namą Pavilnyje).

2002 metais vienuolyno vyresniųjų paskyrimu s. Dalia sugrįžo į Panevėžį (dirbo vienuolyno virtuvėje),  2004 metais išvažiavo į Palendrius (dirbo svečių namuose), o 2007 metais vėl sugrįžo į Panevėžį. Šiuo metu s. Dalia rūpinasi kitomis seserimis, tvarko vienuolijos ir seserų dokumentus, sergančias palydi pas gydytojus, ligonėms nuperka vaistus. Ji yra seserų kuratorė.

S. Dalia, kaip ir kitos vienuolės, kas mėnesį turi rekolekcijas – susikaupimą, o kelių dienų rekolekcijos būna kartą per metus. Retkarčiais seserys kur nors išvažiuoja, kad galėtų labiau susikaupti. Be to, maldai ir susikaupimui vyksta adoracijos.

Vienuolinio gyvenimo 25-erių metų šventė

Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos Tarnaičių kongregacijos seserys džiugiai laukė s. Dalios vienuolinio gyvenimo sidabrinio jubiliejaus. Kartu pasimelsti, padėkoti Dievui už pašaukimo dovaną atvyko seserys iš įvairių Lietuvos vietovių. Šv. Mišias provincijos centrinio namo koplyčioje aukojo Pušaloto (Panevėžio r.) Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas kun. Albertas Kasperavičius. Pamoksle kunigas kalbėjo, kad šiandien seserys Dalią apsupo maldos malone, dėkodamos Dievui, kad ji jau 25 metai tarp vienuolių.

Jubiliejinės šv. Mišios aukojamos Vietnamo kankiniams (8 vyskupai, 50 kunigų ir 59 pasauliečiai) su šv. vyskupu Andriejum skirtą dieną, kada liudijama jų stipri tikėjimo dvasia, prisilietimas prie Viešpaties. Tad ir liturginiai tekstai įsilieja į harmoningą  visumą, kviečia išgyventi šventę. Vienuolinis gyvenimas – pašaukimas liudyti Dievo karalystę čia, žemėje, tai Dievo suteikta malonė, Dievo stebuklas.

Kunigas kalbėjo, kad mes esame Dievo apdovanoti įvairiomis dovanomis, tačiau tik vienuolinis gyvenimas leidžia giedoti Dievui pilnutinę giesmę. Bažnyčios gyvybė ir jėga – sekti Avinėlį ten, kur Jis eina. Į šiuos žodžius viskas sudėta. S. Dalia apdovanota Dievo pastabumu: niekas pro akis nepraslysta, tad galima sekti Avinėlį.

Prigimties dovaną galima auginti ir leisti dar plačiau išsiskleisti pašaukimui ne tik žmogišku pastabumu, bet ir dievišku – Dievas kviečia atsigręžti ir Jį sekti.

Kunigas linkėjo vidinės ramybės, trykštančios iš Dievo malonės, išlaisvinančios visas dovanas, kad galėtume tarnauti Dievui atvirai, džiugiai ir pilnai.

Šv. Mišių metu s. Dalia atnaujino vienuolinius įžadus, pasižadėdama išsaugoti tyrumą, neturtą ir klusnumą.

Kitą dieną šv. Mišias aukojo kun. Vygintas Čiurinskas,  Rimšės Švč. Trejybės bažnyčios (Ignalinos r.) klebonas, aptarnaujantis Pūškos Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo motinos (koplyčios Tryčiūnuose, Meikštuose) ir Gaidės Nukryžiuotojo Jėzaus. Pamoksle kunigas linkėjo jubiliatei ir visoms seserims stengtis, kad kartais iš šalies atrodantys mažais darbai paliktų ženklų ir svarbų atminimą žmonių širdyse.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija